Meilė ar pinigai?

„Materialistai“ žaidžia panašų žaidimą kaip „2001 m. kosminė odisėja“ (rež. Stanley Kubrickas) – filmas prasideda urvinių žmonių sužadėtuvių scena, tik šie, kitaip nei „Odisėjoje“, apsimaino iš gėlių padarytais žiedais, prieš tai moteriai patikrinus vyro materialinius išteklius – medžioklės įrankius. Tačiau filmo centre – ne jie, o Liusė (akt. Dakota Johnson). Filmas panardina žiūrovus į šiuos laikus – ji dirba elitinėje Niujorko piršlybų (angl. „matchmaking“) firmoje. Jau nuo pirmų filmo akimirkų sumaniai perteikiamas Liusės profesionalumas ir atsidavimas darbui: kai vyras jai rodo dėmesį gatvėje, ji paduoda jam savo vizitinę kortelę. Toliau matome, kaip ji atvyksta į susitikimą su kliente Sofi, kuriai vis nepavyksta rasti tinkamo partnerio. Iš jų pokalbio pradeda aiškėti, kokiame pasaulyje atsidūrėme: čia partnerio ieškoma atsižvelgiant į jų ūgį, amžių, atlyginimą ar plaukų liniją. Liusei atvykus į biurą, sužinome, kad tai jau devintosios jos klientės vestuvės. Bendradarbės surengia nedidelę vestuvių šventę.

Devintosiose vestuvėse Liusei pasakius verkiančiai nuotakai, kad ji teka dėl paviršutiniškų priežasčių, ir vis dėlto įtikinus ją tekėti, prie jos prisėda Haris (akt. Pedro Pascalis), turtingas jaunikio brolis. Tačiau tuoj pat čia pat pasirodo ir Džonas (akt. Chrisas Evansas), buvęs Liusės vaikinas, kuris, pasirodo, dirba čia padavėju. Liusė ir Džonas išeina į lauką pasikalbėti ir po truputį pradedame pažinti Liusę. Tai viena jautriausių, tikriausių ir geriausiai perteikiančių filmo atmosferą scenų. Visame šiame materialiais dalykais grįstame pasaulyje atsiskleidžia kita Liusės pusė – kokia ji yra ar buvo su Džonu: emocingesnė ir pažeidžiamesnė. Sužinome, kad Džonas yra karjeros siekiantis aktorius, gyvenantis iš darbo maitinimo paslaugų tiekėju-padavėju ir, būdamas 37-erių, vis dar gyvena su kambariokais ir niekada neturi pinigų. Iš prisiminimų scenos sužinome, kad su Džonu jie išsiskyrė, nes nuolat pykosi būtent dėl pinigų ir Liusė nenorėjo būti kaip jos tėvai.

Grįžusi į vestuvių šventę Liusė flirtuodama paduoda Hariui savo vizitinę kortelę, tačiau paaiškėja, kad jis nori ko kito – pakviesti ją į pasimatymą. Čia iškyla pagrindinis filmo klausimas – kurį iš vyrų Liusė pasirinks?

Filmo idėją įkvėpė režisierės C. Song pusės metų darbo vienoje įmonėje piršle patirtis. Šiame filme režisierei ir scenarijaus autorei pavyksta sukurti itin savitą pasaulį su savo taisyklėmis. Jame visa pasimatymų kultūra ir herojų santuoka paremta materialiomis gerybėmis – personažams svarbiausia partnerių amžius, ūgis, uždarbis, svoris, politinės pažiūros, iš kokios šeimos jie kilę ir t. t. Nuo lietuviškų pasimatymų aktualijų, jau taip pat atskleistų lietuvių literatūros kūriniuose, filmas gali pasirodyti esantis kiek tolokai, na, bet vis tiek galima atrasti, kaip identifikuotis, tik gal kiek kitu lygmeniu.

Suspaustas scenarijus

Filmo scenarijus parašytas tikrai išradingai, šmaikščiai ir kūrybingai. Pavyzdžiui, kaip minėta scena, kur gatvėje vyro užkalbinta Liusė iškart sugalvoja, ką daryti: paklausia, ar jis vienišas, ir paduoda jam kortelę. Tokių detalių yra ir daugiau. Filmas išlaiko intrigą ir kelia rimtų klausimų, nors atsakymas į filmo pagrindinį klausimą ir nuspėjamas. Tačiau galbūt kai kada esmė – ne atsakymas, o kaip jis pasiekiamas ir pati kelionė. Kartu jautriai, išradingai, sąmojingai ir kartais netgi su gana tamsiu humoru nagrinėjama tema – pagal ką šiais laikais renkamės ateities partnerį? Kas yra meilė, iš kur ji atsiranda? Gausu įvairių citatų, nuorodų į įvairius kino ar literatūros kūrinius ar jų permąstymų. Yra ir saviironijos – labai sužavėjo priešistorinių laikų žmogaus tvarkingai išskusti ūsiukai ar cringe’išku metu istorijoje pasirodantis Džonas. „Materialistai“ – tikrai puikiai režisūriškai pastatytas filmas, visi kiti jo elementai: kameros darbas, muzika, dailė, kostiumai ir t. t. irgi yra puikūs ir apmąstyti, kuria bendrą jausmą ir nuotaiką. Filmas tampa vizualia patirtimi ir yra kokybiškas kūrinys, kurį malonu žiūrėti ir kurį prisimeni šiltai.

Vis dėlto kartais atrodo, kad „Materialistų“ scenarijus kai kur per daug suspaustas – filmo pabaigoje yra viena emociškai gana svarbi vieta (stengiuosi iš anksto neatskleisti), tačiau ji eina kartu su informacija apie kitą istorijos siužetinę liniją. Bandoma pateikti dvi linijas iškart. Atrodo, tarsi stengiamasi taupiai viską sudėti, tačiau atrodo kiek nenatūraliai, išmuša iš filmo realybės, trukdo jam paveikti emociškai, linijos tampa labiau informacinės. Atrodo, tarsi filme norėtųsi daugiau oro. Taip pat, kalbant apie filmo scenarijų, atrodė, kad pagrindinei herojei trūko emocinio tikslo ar bent jau kad jis būtų nujaučiamas kiek anksčiau istorijoje. Apie jos meilės paieškas sužinome kiek vėliau, pradžioje jos gana pasyvios. Tik pristačius Džoną filme atsiranda kiek daugiau spalvų ir oro. Sakydama „oro“, turiu galvoje tikras, nesumeluotas emocijas. Dar paminėtina, kad ir apie pagrindinę veikėją sužinome mažokai – šiek tiek kalbama apie jos darbą, santykius su vyrais, šeimą ir išsilavinimą, bet nieko nepasakojama apie jos svajones ar kaip ji jaučiasi. To gal ir nelabai reikia – į dviejų valandų filmą visko nesudėsi. Ar filmas gali būti apie žmogų, kuris supranta, kad neturi svajonių? Tai taip pat nepadeda veikėjai labiau atsiskleisti ir filme daro ją pasyvią. Manau, jei žinotume, kaip ji jautėsi šiame pasaulyje anksčiau, padėtų geriau su ja identifikuotis. Dabar ji veikiau yra idėja. Mano minėti aspektai gali būti susiję ne tik su scenarijumi, bet ir su aktorių vaidyba. Šie dalykai persimaišo. D. Johnson vaidyba eina ganėtinai viena linija. Tačiau tai gali būti ir režisūros sumanymas ar scenarijaus kaltė. Daugiausia spalvų ir emocijų, kaip minėta, suteikia Ch. Evanso vaidinamas Džonas, jį palaikai labiausiai.

Ar vertas „Oskaro“?

Šis filmas savo pasaulio savitumu, kai personažas dirba neįprastą, tačiau šiems laikams itin būdingą darbą, ir kai pakliūvame į pasaulį, susijusį su šio darbo taisyklėmis, kuris taip pat veikia personažo asmeninį gyvenimą, man priminė austrų filmą „Povas“ (rež. Bernhardas Wengeris), kurio pagrindinis personažas dirba samdomu draugu. Filmo finale personažas patiria triukšmingą išsilaisvinimą iš nuo per didelės identifikacijos su darbu susikurto savęs. Liusės likimas panašus, tačiau ji tokio triukšmingo išsilaisvinimo nepatiria. Jos gyvenimas kur kas subtilesnis. Žinoma, tai visiškai kitoks filmas, bet tas pokytis toks subtilus, kad ne iki galo aišku, kada tai įvyksta. Pokytis tarsi ir suprantamas, tačiau nejaučiamas emociškai; tai labiau informacija.

Minėto oro buvo režisierės ankstesniame filme „Praėję gyvenimai“. Jis buvo taip pat kiek rezervuotas, bet to suteikė būtent jo autentiškumas, režisierės asmeninė patirtis ir tikros, nesumeluotos herojų emocijos, ypač filmo finale, kuris suskambėjo itin skausmingai. Tokių scenų buvo ir „Materialistuose“, bet jos buvo filmo pradžioje ar jų buvo nepakankamai; jos ir buvo tas oras, kurio pritrūko, kad filmas suskambėtų visomis spalvomis emociškai ir sujaudintų savo tikrumu. Pabaigoje filmas nesuskambėjo ir tematiškai – kaip atsitinka, sakykim, tame pačiame „Pove“. Na, ir vis dėlto, gal būtų norėjęsi, kad būtų buvę daugiau siužeto posūkių (nors vieno), kad galėtume aikčioti spėliodami, kurį vyrą ji pasirinks. Tai irgi suteiktų emocijų. Vis dėlto šis filmas kitoks – veikiausiai todėl, kad yra komerciškesnis ir didesnio biudžeto, o tai padeda atsirasti ir tam tikroms taisyklėms, ir turi įtakos darbo greičiui.

Manau, kad „Materialistai“ sulauks ne vienos „Oskaro“ nominacijos, gal net pelnys vieną ar kitą „Oskarą“, tačiau ar taps filmu, tarsi apibūdinančiu ir padedančiu pajusti šiuolaikinio žmogaus būseną ir kurį atsiminsime ilgai kaip, sakykim, „Blogiausią žmogų pasaulyje“ (rež. Joachimas Trieras)? Ar jis taps legendine romantine komedija kaip „Kai Haris sutiko Salę“ (rež. Robertas Reineris), „500 meilės dienų“ (rež. Markas Webbas), „Tegyvuoja meilė“ (rež. Richardas Curtisas)? Ar liks tik komentaras ir šiltas prisiminimas? Parodys laikas. Lauksime naujų C. Song darbų.