– Naujausius savo kūrinius netrukus pristatysi Šiaulių meno erdvėje „Garažas“. Svarbu paminėti, kad čia eksponuojami Tavo darbai atlikti risografijos technika. Papasakok apie tai daugiau – kodėl būtent risografija geriausiai perteikia parodos centre atsidūrusias šiuolaikinių ritualų, raganystės temas? Kuo ši technika pranašesnė už kitas, anksčiau Tavo išmėgintas?
– Risografijos spauda susidomėjau dėl jos ryškių ir unikalių spalvų – nuo neoninių, fluorescencinių iki nešvarių pastelinių ar net sidabrinių ir auksinių. Tokių atspalvių neįmanoma išgauti jokiais kitais standartiniais spaudos būdais, nei skaitmenine, nei ofsetine spauda. Dėl specifinio risografo spausdinimo būdo, kai spalvos sluoksniuojamos, kiekvienas spaudinys tampa pusiau unikalus – dėl nenuspėjamų tekstūrų ir persidengiančių atspalvių. Atidavus kūrinį spaudai, smalsu išvysti, kaip atrodys visada netikėtas galutinis rezultatas. Įdomu ir tai, kad risografijos techniką menininkai pasitelkė kaip vizualinę priešpriešą komerciniam menui ir tokio pobūdžio žurnalams. Ši spauda tiek savo estetika, tiek technologijos kaštais suteikė laisvę kurti nepriklausomai ir leisti eksperimentinius leidinius – zinus. Risografija galiausiai tapo ne tik įprastos spaudos alternatyva, bet ir kultūriniu judėjimu. Su šia technika artimiau susipažinau ir ją išbandžiau šaunioje risografijos spaustuvėje Kaune „Hands on Press“. Tuomet supratau, kad tokiai ryškiai, principingai ir atsikratančiai stereotipų, taisyklių būtybei kaip ragana atskleisti risografija tobulai tinka.
Kūryba man visada siejosi su raganystėmis. Net žodžius „kurti“ ir „burti“ skiria vos viena raidė – ir noriu tikėti, kad neatsitiktinai. Kūrėjas pasitelkia vaizduotės galią kurti meno kūrinius, galinčius plėsti ir keisti tiek jo paties, tiek žiūrovo sąmonę. Raganos juk simboliškai daro tą patį – savo burtais vieną realybę keičia kita.
– Turbūt kiekvienas, bent kartą apsilankęs vaizdo menininko Luko Vigelio įkurtame „Garaže“, pritars, kad tai ypatinga, toliau nuo Šiaulių centro, dviejuose sujungtuose garažuose veikianti meno erdvė. „Garažas“ atviras eksperimentams: čia pristatomos tapybos, grafikos, fotografijos, vaizdo meno ir instaliacijų parodos, vyksta filmų peržiūros, koncertai, įvairūs neformalūs pokalbiai ir pan. Kuo Tau artima „Garažo“ aplinka ir kodėl būtent čia nusprendei surengti savo asmeninę parodą?
– Būtent „Garažo“ išskirtinumas ir neformalumas man pasirodė labai tinkama pastogė mano kuriamoms raganoms ir būtybėms. Ši vieta suburia nepriklausomus šiuolaikinius menininkus, kuriančius drąsia meno kalba, nebijančius eksperimentuoti, pasidalyti alternatyviu pasaulio suvokimu. „Garažo“ idėjos ir pogrindžio atmosfera darniai susisieja su mano kūryba. Tokia vieta labai reikalinga Šiauliuose, todėl džiaugiuosi šia iniciatyva.
– Parodos pristatymui skirtame pranešime teigi, kad savo kūryba tyrinėji simbolinę raganos reikšmę šiuolaikinės visuomenės kontekste. Interpretuodama raganos sąvoką grafinėmis priemonėmis, dabartinio pasaulio detales supini su folkloro elementais taip, kad žiūrovas, susitapatinęs su raganomis, atkurtų ryšį ne tik su senąja mitologija, bet ir pačiu savimi. Ką Tau – tiek kaip menininkei, tiek kaip žmogui – suteikia folkloro, mitologijos, pasakiškų siužetų tyrinėjimas?
– Tyrinėdama folklorą, mitologinius ir pasakiškus siužetus ir raganos vaidmenį juose, pastebiu, kad ragana pati atranda tuos, kurie jaučiasi kitokie, ieško atsakymų į egzistencinius klausimus, vidinės stiprybės judėti pirmyn ir įveikti kliūtis. Ragana įkvepia drąsiai pažvelgti į savo baimes, nesaugumo jausmą, išsilaisvinti iš savo paties ar kitų kuriamų įsivaizduojamų pančių. Raganos simbolis aktualus visais laikais – kiekvienoje kartoje ji atgimsta vis kitokia, bet niekada neišnyksta.
– Neseniai startavusioje TV laidoje „Tekstų pokeris“ kaip tik diskutavome apie kultinį Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“. 1993 m. pasirodžiusi knyga sukėlė skandalą, Vilniaus savivaldybės Etikos komisija uždraudė romaną kaip antikrikščionišką ir neatitinkantį tautos etinių vertybių. Laidoje aptarėme ir tai, kad raganos buvo ir tebėra siejamos su neigiamomis, net velniškomis savybėmis. Diskutavome, kokiais bruožais pasižymi šiuolaikinės raganos. Kaip Tu atsakytum į šį klausimą?
– Manau, kad šiuolaikinė ragana – ne pabaisa, bet nepriklausomybės, išlikimo ir išminties simbolis. Tačiau ragana visais laikais yra personažas, kuris šokiruoja ir verčia apsvarstyti nusistovėjusias taisykles ir normas. Galbūt todėl kyla negatyvių nuostatų? Juk tai, kas verčia išeiti iš komforto zonos, dažnai pirmiausia sukelia norą atmesti. „Ragana ir lietus“ ir kiti Jurgos Ivanauskaitės romanai buvo mano paauglystės mėgstamiausi skaitiniai – knygų personažus siejau su raganomis – nepriklausomomis, savarankiškomis, smalsiomis ir nebijančiomis kelti nepatogių, gilių klausimų.
– Šiuolaikinėje literatūroje pastebima savotiška magiškojo realizmo banga. Folkloro motyvų gausu Kotrynos Zylės romane „Mylimi kaulai“, Ievos Dumbrytės romane „Negrįžtantys“, Jurgos Tumasonytės novelių romane „Naujagimiai“. Ką tik pasirodė debiutinis Gabijos Plukės romanas „Vasara, pasaulio pabaiga“, kuriame vaizduojami senovės dievai ir deivės, o veiksmas vyksta žinomose Vilniaus vietose. Literatūros tyrinėtojai kelia klausimą, kodėl magiškasis realizmas tapo toks populiarus. Galbūt magija, stebukliniai motyvai šiandieniame įtampos kupiname pasaulyje gali veikti netgi kaip terapija? Ar panašių tendencijų pastebi ir dailės, vaizduojamojo meno srityje?
– Turbūt vaizduojamajame mene magiškojo realizmo motyvai gajausi, nes piešti pasaulį realistiškai, toks, koks jis yra, tampa nebe taip svarbu, o ir ne taip įdomu. Magiškąjį realizmą labai mėgstu, tai tarsi pakaso smegenis. Kai netikėtai išvysti stebuklinių siužetų, daiktų ar būtybių ten, kur jų, atrodo, neturėtų būti, tai išlaisvina ir leidžia į griežtą realybę dirstelėti smagesniu, naivesniu žvilgsniu, tarsi kitu rakursu. Nežinomybė, kas nutiks, gali labai bauginti, bet šią baimę galima įveikti žaidžiant su savo vaizduote. Panašios stilistikos motyvų vaizduojamajame mene pastebiu šiuolaikinių Lietuvos autorių: Živilės Žvėrūnos, Gabrielės Gudaitytės, Jolitos Online, Daukantės, Akvilės Magicdust, Teklės Ūlos Pužauskaitės-Jakučionės ir daugelio kitų – darbuose.
– Parodos pavadinimas „Shapeshifting“ lietuviškai skambėtų kaip „Formos keitimas“. Raganos, be visų joms priskiriamų bauginančių savybių, kaip ir kitos mitologinės būtybės, gali keisti savo formą: transformuotis, įsikūnyti į daiktus, gyvūnus, gamtos stichijas. Ar ruošdamasi parodai pagalvojai, kokių antgamtiškų savybių norėtum įgyti pati?
– Mane nuo pat vaikystės intrigavo knygų, filmų, serialų istorijos, kuriose realistiško pasaulio veikėjai turi tik jiems žinomų slaptų galių. Pavyzdžiui, Sabrina Spellman (žymus popkultūros personažas iš komiksų ir serialų) yra paprasta moksleivė, gyvenanti kasdienį gyvenimą kaip ir visi paaugliai, tačiau turinti paslaptį – yra kilusi iš raganų šeimos. Kartais pagalvoju, kad norėčiau turėti tokių šiuolaikiniame pasaulyje gyvenančių modernių raganų galių – kaip paauglystėje žiūrėtame seriale „Charmed“ – sustabdyti laiką arba žvilgsniu judinti objektus. Daiktus akimis kilnoti mokėjo ir vaikystėje man labai patikusi anglų rašytojo Roaldo Dahlo knygos veikėja Matilda.
– Formos keitimo, prisitaikymo prie nuolat kintančių sąlygų, gebėjimo vienu metu atlikti kelis darbus, derinti skirtingas savybes – ne tik raganoms, bet ir kiekvienam kuriančiam praverčiantys bruožai. Šiuolaikiniai menininkai kasdien mokosi vadybos, komunikacijos, biurokratinės kalbos, paraiškų rašymo, socialinių tinklų valdymo ir daugybės kitų dalykų. Papasakok, kaip Tau sekasi suderinti šiuos skirtingus kūrėjos vaidmenis. Kas kelia didžiausią malonumą, o kas labiausiai vargina?
– Šiuolaikiniame pasaulyje labai svarbu turėti įvairių įgūdžių ir gebėti dirbti daug skirtingų darbų. Todėl dažnas menininkas ne tik kuria, bet ir atlieka daug iš pirmo žvilgsnio tiesiogiai su kūryba tarsi nesusijusių darbų. Stengiuosi lavintis, plėsti savo žinias, kad prireikus galėčiau transformuotis taip, kad prisitaikyčiau ir išgyvenčiau.
Žinoma, labiausiai patinka pasinerti į kūrybą ir likti tik su ja, kai nežinai, kur nuves minčių vingiai ir pieštukas. Labiausiai išvargina socialinės medijos – kai dėl tokio milžiniško informacijos srauto pradeda klaidingai atrodyti, kad esi kūrėjas tik tiek, kiek įrašų įkėlei. Tačiau tikiu, kad jeigu iš ten retkarčiais dingsi, nebūsi niekuo prastesnis menininkas. Kartais man smagu tiesiog išeiti paklaidžioti po miškus su savo šunele ir įsivaizduoti, kad esu pirmykščių laikų laumė ar ragana, tyrinėjanti augalus ir žvėrelius.
– Nors šiuo metu gyveni Vilniuje, esi kilusi iš Šiaulių. Šiemet Šiaulių miesto savivaldybė Tau skyrė jaunojo menininko stipendiją. Saulės miestu vadinami Šiauliai man yra vieta, į kurią visada gera sugrįžti, stebėti, kaip kinta ir vis labiau klesti miestas, o ten gyvenantys bendraamžiai, mūsų kartos menininkai, palaiko nenutrūkstamą kultūrinio gyvenimo pulsą. Koks Tavo santykis su Šiauliais? Kaip vertini šio miesto pokyčius?
– Šiauliai tikrai pasikeitė ir tapo ryškesni nuo tada, kai juose gyvenau. Augdama ir kurdama Šiauliuose svajodavau, kaip keliausiu po pasaulį, tyrinėsiu kitus miestus, šalis ir skirtingas kultūras. Tačiau vėliau, jau daug pakeliavusi, pamačiau, kad kūryba simboliškai vis parveda į gimtąjį miestą. Smagu čia sugrįžti ir su kitais pasidalyti savo tyrinėjimais, sukauptu kūrybos derliumi. Už tai esu dėkinga Šiaulių jauniesiems menininkams, kurie pakviečia ir draugiškai priima į organizuojamas parodas ir renginius. Nors paauglystėje jausdavausi nerandanti savo vietos mieste, dabar čia visada esu laukiama.
– Įdomu, kad esi ne tik aktyvi įvairių kūrybinių dirbtuvių, muzikos ir meno festivalių dalyvė, bet ir pati vedi edukacijas, į kurias susirenka skirtingo amžiaus žmonės. Kažkur skaičiau, o gal girdėjau, kad iš šimto vaikų, pradedančių lankyti dailės pamokas, į klausimą, ar mokate piešti, beveik visi atsako, kad moka. Iš tiek pat suaugusiųjų, pradedančių piešti, dauguma atsako, kad nemoka. Kodėl, Tavo manymu, taip nutinka?
– Kartais pasiilgstu to vaikiško entuziazmo, kai pieši spontaniškai ir nebijai suklysti, eksperimentuoti, o kiekvienas kūrinys būna unikalus ir netikėtas, nesurežisuotas nei teisingos kompozicijos, nei spalvų, būdingų profesionaliajam menui. Net suaugę dailininkai, piešiantys vaikų stiliumi, daro tai profesionaliai ir suaugėliškai, nes vaikiško naivumo neatkartosi. Turbūt dauguma suaugusiųjų teigia, kad piešti nebemoka, nes jau per daug žino, ir taip apsiriboja: pradeda save kritikuoti manydami, kad neturi talento, lyginasi su kitais, geriau piešiančiais, arba paprasčiausiai nebeturi tam laiko. Jie įsivaizduoja, kad piešimas skirtas tik vaikams arba profesionaliems dalininkams. O be reikalo! Juk būtent žmogus, kuriam piešimas nėra karjera, gali labiausiai atsipalaiduoti – jam nieko nereikia įrodyti. Piešimas gali būti terapija, koncentracijos lavinimas arba tiesiog smagus laisvalaikio žaidimas.
Pati stengiuosi tą vaikišką naivumą pažadinti kitomis meno formomis, kuriomis kurti sakau nemokanti, panašiai, kaip kiti sako, kad nemoka piešti. Pavyzdžiui, groti muzikos instrumentu. Atradau moondrum (liet. mėnulio būgnas), kuriuo įmanoma groti net ir nieko neišmanant apie muzikinę kūrybą. Tada bent truputį atgaivinu tą vaikišką kūrybos laisvę, nes juk nebūtina niekam demonstruoti, kaip groju, – galiu eksperimentuoti, žaisti ir pasilikti tai tik sau.
– Įsivaizduoju, kad kiekviena nauja paroda jos autoriui yra tarsi tam tikros kūrybos kelio atkarpos stotis, savotiškas finišas. Kaip pati apibūdintum šią įveiktą kūrybos distanciją, skiriančią naujausią parodą nuo paskutinės?
– Iki šios parodos mano darbuose vyravo žemiškos, nugesintos spalvos. Išsikėliau tikslą atsiplėšti nuo įprastos paletės ir kūrinius išreikšti man naujomis, ryškiomis, transcendentinėmis spalvomis. Jos savaime paskatino tyrinėti gilesnes, nežemiškas formas ir idėjas – pažįstamą žmogaus figūrą transformuoti į kokį nors ateivį, raganoms į kompaniją pakviesti daugiau pagalbininkių būtybių (galbūt tai tos pačios raganos, tik pakeitusios formą?) ir pamažu vis labiau trinti ribą tarp realybės ir fantazijos.
Naujausi komentarai