"Visa tai man labai netikėta, ir džiugu, kad mano kūryba šiam miestui reikalinga", – interviu sako Vilniaus dailės akademijos profesorius. Tiesa, tokį įvertinimą Birštone jis vadina nulemtu laimingo atsitiktinumo.
"Birštono miestas paskelbė respublikinį parko skulptūrų konkursą, man buvo įdomu jame dalyvauti, – kūryba paremtos draugystės su Birštonu pradžią prisimena skulptorius. – Skulptūrų takui sukūriau "Šaltinius". Nuo šios skulptūros viskas ir prasidėjo. Čia, Birštone, supratau, kad dabar galiu įgyvendinti savo seną svajonę – dialogą su akmenimis. Padiskutavome apie mano idėją su Birštono miesto vyriausiuoju architektu Mantu Micheliunjo. Jis nuoširdžiai tam pritarė. Tuomet pasiprašėme audiencijos pas Birštono merę Nijolę Dirginčienę. Projektui buvo pritarta, ir nuo to laiko kasmet aš parodą "Epochų aidas" Birštone papildau naujais kūriniais. Šiuo metu skulptūrų yra 23, šiemet, tikiuosi, atsiras dar septynios skulptūros. Gal tai bus ir projekto pabaiga, o gal kitais metais."
Turiu ir dabar sutikti su savo pasakymu, kad menininko kūrybos stilius yra ne kas kita, kaip jo mąstymo būdas.
– Ir visa tai – skulptoriaus pastangomis ir Birštono savivaldybės kaštais, negi taip būna?
– Šis projektas vykdomas asmeninėmis ir rėmėjų lėšomis. Pagrindinis projekto rėmėjas ir mecenatas – "Kauno grūdai" bei šios įmonių grupės generalinis direktorius Tautvydas Barštys . Jis, tarp kitko, buvo fundatorius ir Kaune pastatytiems mano sukurtiems plastiniams akcentams. Taip Muzikinio teatro sode buvo pastatytas paminklinis biustas Antanui Kučingiui, prie V.Kudirkos mokyklos atstatytas barbarų anksčiau pavogtas Vinco Kudirkos biustas, sukurti viešoms erdvėms kiti darbai.
– Birštonas ne vieną kaunietį žavi savo jaukumu ir išskirtinumu – smagu nuvažiavus į šį kurortą, pasidžiaugti SPA procedūromis, pasigrožėti puikiai sutvarkyta Nemuno krantine ir parku. Bet tuo daugumos kauniečių meilė Birštonui ir apsiriboja. O kaip čia nutiko, kad kurortas, besivadinantis karališku, jus ilgam prisirišo?
– Matau spartų Birštono miesto renesansą ir negaliu nesižavėti, kai iš šabakštyno sukuriamas nuostabus parkas. Kai visi miesto poreikiai sprendžiami profesionaliai, kai atnaujinamos ar pastatomos naujos gydymo įstaigos. Todėl negaliu nepasidžiaugti šito gražaus karališko Birštono miesto keliu klestėjimo link.
– Jūsų kūrybos vaisiai yra patekę į Kelno, Rygos ir kitų miestų nacionalinius meno muziejus, privačias kolekcijas ar galerijas Nyderlanduose, Vokietijoje, JAV, Suomijoje. Daugybę S.Žirgulio kūrinių galima pamatyti įvairių Lietuvos miestų erdvėse. Pirmiausia – Radviliškyje, kur gimėte, taip pat Druskininkuose, Jonavoje, Palangoje, Šiauliuose, Leipalingyje ir, žinoma, Kaune. Gal galėtumėte kurį nors iš savo darbų išskirti, ar jie jums – kaip vaikai, kurie visi yra vienodai brangūs?
– Turbūt maloniausias pats kūrybos procesas. O užbaigti darbai – tarsi man tenkantis įpareigojimas naujam siekiui. Iš reikšmingiausių savo kūrinių gal paminėčiau Alytaus mieste memorialinį ansamblį rezistencijos aukoms "Nurimęs varpas". Taip pat – tebekuriamą Birštone permanentinę skulptūrų parodą "Epochų aidas". Kartais žvilgteliu į "Godo", ir viskas tampa aišku...
– Pasak menotyrininkės Kotrynos Džilavjan, atkreipusios dėmesį į skulptoriaus S.Žirgulio polinkį į plastines metaforas ir medžiagiškumą ne tik estetine, bet ir filosofine prasme, jums įdomi žmogaus būsena, ir ją dažnai susiejate su gamta. Jūs pats pripažįstate, kad menininko kūrybos stilius yra ne kas kita, kaip jo mąstymo būdas. Ar visą gyvenimą tokios nuostatos laikotės?
– Turiu ir dabar sutikti su savo pasakymu, kad menininko kūrybos stilius yra ne kas kita, kaip jo mąstymo būdas. Prie tos išvados priėjau analizuodamas įvairių menininkų kūrybą, jų personalines parodas, darbų atlikimo manierą. Daugelis, deja, manierą priima kaip stilių.
Atmintyje saugau įdomų filosofo Carlo Gustavo Jungo posakį: "Ne mes kuriame idėjas, priešingai, – jos sukuria mus." Kai tą perskaičiau pirmą kartą, tada ir pasakiau sau, kad kiekviena idėja turi savo formą.
Taip, aš dažnai sutapatindavau žmogaus būseną su gamta. Kaip antai mano skulptūra "Migla", ji gali būti ir žmogaus būsena... Man įdomu kūryboje naudoti metaforas, alegorijas, jeigu tai yra laisvas kūrybinis procesas. O ir šiaip, – daugiau laisvės sau! Bet dirbk kasdien!
– Vieną iš savo darbų pavadinote "Godo", paaiškindamas, kad taip įprasminote "mūsų visame gyvenime egzistuojantį laukimą, nors ir koks kartais beviltiškas jis atrodytų". Jei paklausčiau, ko dabar labiausiai laukiate, spėju, pasakytumėte: karantino pabaigos. Tačiau gal apsirinku, ir jūsų atsakymas bus kitoks?
– Taip, "Godo" ir yra mūsų beviltiškos vilties simbolis... Žinoma, laukiu karantino pabaigos. Laukiu, kad žmonės grįžtų į darbus, mokslus, prie kasdienio savo gyvenimo ritmo. Kad grįžtų ramybė, ir kad mes visi vėl galėtume puoselėti savo viltis naujiems siekiams.
