Iškreipia rinkėjų lūkesčius

Diskusijos dėl rinkimų tvarkos tobulinimo paprastai kyla likus nedaug laiko iki Seimo rinkimų. Jas dažnokai inicijuoja politikai, manantys, kad vienoks ar kitoks rinkimų tvarkos pakeitimas pagerins esamą situaciją ir bus teisingas demokratijos požiūriu. Tačiau Seimo rinkimų išvakarės nėra tinkamas metas diskusijoms dėl rinkimų tvarkos, nes dažnai argumentuose slypi trumpalaikiai savanaudiški siekiai. Bet vienus pradžiuginę, o kitus nuvylę, 2020 metų Seimo rinkimai jau praeityje, tad, kol rinkiminės aistros vis dar nenurimo, prasminga įvertinti susikaupusią patirtį ir teikti pasiūlymus.

Seimo rinkimų tvarka nėra tobula. Prieštaraujant „vadovėlinėms tiesoms“, daugumos (mažoritarinė) jos dalis ne tik neužtikrina didesnio šalies partinės sistemos ir Seimo sudėties stabilumo, bet, kaip patvirtina politologų atliekamos porinkiminės studijos, Seimo fragmentaciją tik padidina. O tai reiškia, kad balsuojant vienmandatėse apygardose išrinktų kandidatų įvairovė pagal juos delegavusias politines jėgas yra netgi didesnė, nei proporcinėje Seimo rinkimų dalyje.

Vienmandatėse išrinkti Seimo nariai tik iškreipia rinkėjų lūkesčius, mažindami ir taip vis dar menką Lietuvos piliečių pasitikėjimą savivaldybių institucijomis.

Daugumos sistema turi ir daugiau trūkumų. Pirmiausia, kaip teisingai yra pastebėjęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, kyla abejonių, ar ji dera su Konstitucijos normomis. Juk Seimo nario prievolė yra dalyvauti įstatymų leidime, formuojant Vyriausybę ir prižiūrint jos veiklą, tvirtinant biudžetą, tačiau ne sprendžiant vietos klausimus. Vietos klausimai – savivaldybių tarybų ir jų merų kompetencija.

Vienmandatėse išrinkti Seimo nariai tik iškreipia rinkėjų lūkesčius, mažindami ir taip vis dar menką Lietuvos piliečių pasitikėjimą savivaldybių institucijomis. Vargu, ar vienmandatėse išrinktų Seimo narių bičiuliavimasis su savivaldybių valdžios atstovais, vietos problemų sprendimas valstybės lygiu yra tai, ko šiandien iš tiesų reikia Lietuvai. Be to, demografiškai nykstančių regionų vienmandatės apygardos sparčiai plečiasi dažnai apimdamos ne tik dviejų, bet jau ir trijų savivaldybių dalis. Bendradarbiaujant su Vyriausiąja rinkimų komisija teko rengti 2016 ir 2020 metų Seimo rinkimų vienmandačių apygardų projektus, tad man situacija puikiai žinoma. Kelias savivaldybes apimančių apygardų skaičius ir toliau neišvengiamai augs, o jose išrinktiems Seimo nariams bus vis sudėtingiau atstovauti apygardos rinkėjams.

Pigiau ir paprasčiau

Taip pat aktualus ir rinkimų organizavimo išlaidų argumentas. Abejonių nekyla, kad Seimo rinkimai, naudojant paralelinę rinkimų sistemą, valstybės biudžetui kainuoja žymiai brangiau, nei kad Seimas būtų renkamas naudojant tik proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą. Juk nereiktų organizuoti antrojo turo, taip pat naujų Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose, jose išrinktam Seimo nariui nepasibaigus kadencijai atsisakius Seimo nario mandato. Pakaktų kartą per ketverius metus surengti rinkimus ir, atsižvelgiant į gautų balsų proporcijas, sąrašams paskirstyti mandatus.

Taip pat būtų išvengta valstybei kainuojančio ir rinkėjus, savivaldybių administracijos darbuotojus bei politikus erzinančio prieš kiekvienus Seimo rinkimus atliekamo vienmandačių apygardų ribų tikslinimo, kuomet ne tik keičiamos vienmandačių apygardų ribos, bet gyventojus sparčiai prarandančiuose regionuose naikinamos, o demografiškai augančiuose regionuose (ypač – Vilniuje) kuriamos naujos apygardos. Vadovaujantis konstituciniu lygios rinkimų teisės principu, Seimo rinkimų įstatyme numatytas 10 proc. leistinas rinkėjų skaičiaus nuokrypis nuo rinkėjų skaičiaus visose šalies vienmandatėse apygardose vidurkio. Rinkėjų skaičiui peržengus šią ribą, t. y. apygardai tapus per maža ar per didele, jos ribos turi būti peržiūrėtos.

Daugumos rinkimų sistema yra ir mažiau demokratiška, nes garantuoja žymiai mažesnį rinkėjų atstovavimą nei proporcinė. Sutinku, kad dviejų turų daugumos sistema užtikrina daugumos rinkimuose dalyvavusių piliečių interesus – jų atstovai išrenkami į Seimą. Britiška „pirmas prie finišo“ (angl. first past the post) vieno turo rinkimų vienmandatėse tvarka daugiapartinės sistemos atveju, t. y., ir Lietuvoje, neužtikrintų net daugumos rinkimuose dalyvavusių piliečių atstovavimo, nes galimai tik truputį daugiau rinkėjų balsų nei kiti vienmandatės apygardos kandidatai gavę politikai iš karto patektų į Seimą, tačiau už juos būtų balsavę tik nedidelė dalis rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Tad bandyti taupyti išlaidas rinkimams paliekant vienmandates apygardas, bet atsisakius antrojo turo demokratijos požiūriu būtų itin klaidingas sprendimas.

Neteisūs ir tie, kurie teigia, jog balsavimas už partijų sąrašus atima galimybę rinktis norimus kandidatus.

Toks atvejis Lietuvos istorijoje jau buvo – tai 2000 metų Seimo rinkimai, kuriuose šios nedemokratiškos reformos iniciatoriai netikėtai gavo gerokai mažiau mandatų, nei jų oponentai... O proporcinė rinkimų sistema užtikrina ne tik daugumos valdžią, bet ir mažiau gausių visuomenės grupių atstovavimą. Kaip tik tai ir yra modernios XXI amžiaus demokratijos siekiamybė. Dėl šios priežasties tik proporcinė rinkimų sistema taikoma Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, visose Skandinavijos regiono šalyse. Ją demokratiniai mūsų kaimynai jau seniai pasirinko, ir neteko girdėti, kad norėtų kažką keisti. Į ką mes lygiuojamės? Manot, į britus? Tikrai ne. Panašu, kad į Rytų kaimynus. Juk tik daugumos ar į mūsiškę panašios paralelinės rinkimų sistemos taikomos Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje.

Tad renkant Seimą naudojame visai ne vakarietišką rinkimų sistemą. Neteisūs ir tie, kurie teigia, jog balsavimas už partijų sąrašus atima galimybę rinktis norimus kandidatus. Lietuvoje sąrašai „atviri“, tad prašom – reitinguokite, rinkitės jums priimtinus politikus. Proporcinėje rinkimų sistemos dalyje rinkėjų politinių preferencijų proporcingumą gautų mandatų skaičiui šiek tiek iškreipia leidimo atstovauti barjeras, kuris Seimo rinkimuose yra 5 proc. partijoms ir 7 proc. jų koalicijoms. Tikrai didokas – jo sumažinimo klausimas taip pat turėtų būti svarstomas. Daugumoje demokratijų jis yra mažesnis, kai kur (pavyzdžiui, Nyderlandų Karalystėje) jo iš viso nėra, tačiau tai jau kita tema.

Taip rinko tarpukariu

Taigi išvada labai aiški – paralelinės rinkimų sistemos būtina atsisakyti, ir Seimą rinkti naudojant tik proporcinio atstovavimo rinkimų sistemą. Tačiau čia taip pat galimi keli variantai. Vienas iš jų – mums jau įprasta tvarka, kai valstybėje sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda. Tačiau toks variantas turi savų trūkumų ir yra mažiau populiarus, nei šalies padalijimas į kelias daugiamandates apygardas. Tokia tvarka taikoma ir pas mūsų kaimynes: Latvijos teritorija padalinta į penkias daugiamandates apygardas, Estijos – į dvylika, gerokai didesnė Lenkijos teritorija – į 41, kuriose proporcingai jų rinkėjų skaičiui renkama nuo 7 iki 15 Lenkijos parlamento narių.

Kaimyninėse demokratijose taikoma jų parlamentų rinkimų tvarka ir Lietuvai nėra svetima. Juk tarpukariu Seimas buvo renkamas naudojant tik proporcinę rinkimų sistemą. 1920–1926 metais Lietuvos teritorija buvo padalinta į šešias (Marijampolės, Kauno, Raseinių, Telšių, Panevėžio ir Utenos), vėliau, prijungus Klaipėdos kraštą – į septynias (renkant 1926 metų Seimą) daugiamandates rinkimų apygardas, kuriose renkamų parlamento narių skaičius varijavo nuo 9 iki 24. Dėl demografinių priežasčių keičiantis rinkėjų skaičiui, apygardų ribų peržiūrėti nereikėdavo, pakakdavo tiesiog patikslinti apygardoms tenkančias mandatų kvotas. Iš tiesų buvo suformuotos dar keturios daugiamandatės apygardos (Vilniaus, Lydos, Balstogės ir Gardino), tačiau joms priskirtos tuo metu Lenkijos okupuotos teritorijos, tad šiose apygardose Seimo rinkimai nevyko. Ši tvarka buvo pakeista sovietmečiu – SSRS okupacijos metais „rinkimai“ Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, buvo vykdomi taikant daugumos rinkimų sistemą – Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai formaliai buvo „renkami“ vienmandatėse apygardose. Panašu, kad ši okupantų primesta tvarka taip prigijo Lietuvoje, kad iki šiol jos nenorima atsisakyti.

Taigi Seimo rinkimų tvarkos pakeitimą pereinant prie grynai proporcinės rinkimų sistemos, šalies teritoriją padalijant į kelias daugiamandates apygardas, istoriniu požiūriu taip pat reikėtų vertinti kaip Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų tvarkos restituciją.

Viena ar kelios apygardos

Svarbu apsispręsti, kiek gi daugiamandačių apygardų reikėtų Lietuvai? Ar jų pakaktų tik kelių, kaip yra kaimyninėje Latvijoje, ar keliolikos, pavyzdžiui, sutapatinant su apskritimis, atskirai dar išskiriant Vilnių, Kauną, panašiai kaip į daugiamandates apygardas padalinta Estijos teritorija. Tam įvertinti pirmiausia aktualu nustatyti suformuotų daugiamandačių apygardų rinkėjų skaičiaus proporcijas, kurios lemtų Seimo mandatų kvotų pasiskirstymą. Tarpukario Lietuvoje taikyta puiki tradicija daugiamandates apygardas formuoti sujungiant kelias to meto apskritis, o rinkimų apylinkės atitikdavo valsčių ribas. Tokia tvarka tikrai geresnė nei dabartinė, kai formuojant vienmandates apygardas skaldomos savivaldybės, o rinkimų apylinkių ribos ne visuomet dera su seniūnijų ribomis.

Kaip pasiskirstytų mandatų kvotos paliekant dabartinį Seimo narių skaičių (141), jei daugiamandatėmis apygardomis taptų dabartinės Lietuvos apskritys (10), matome pateiktoje pirmojoje lentelėje. Joje registruotų rinkėjų skaičius, kurio pakanka vienam mandatui gauti, nustatytas 2020 metų Seimo rinkimų į sąrašus įrašytą rinkėjų skaičių (2 457 722) padalijus iš Seimo mandatų skaičiaus (141) – 17 431 rinkėjas.

Taip formuojant Seimo rinkimų daugiamandates apygardas didžiausia mandatų dalis – 38 atitektų Vilniaus apskričiai, mažiausia – 5 mandatai – Tauragės. Užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai galėtų turėti savo daugiamandatę apygardą, tačiau šiuo metu jai būtų priskirti tik du mandatai. Ateityje ir toliau augant užsienyje balsuojančių rinkėjų skaičiui, o ypač įvedus balsavimą internetu Pasaulio lietuvių daugiamandatei apygardai skirta mandatų kvota proporcingai išaugtų.

Daugiamandates apygardas sutapatinant su apskritimis taptų aktuali minimalaus barjero atstovauti problema, nes mažosiose apygardose nebūtų įmanoma taikyti šiuo metu nustatyto 5 proc. partijoms ir 7 proc. jų koalicijoms barjero. T. y., „natūralus barjeras“ būtų ženkliai aukštesnis už Įstatymu nustatytą. Toliau neišvengiamai mažėjant rinkėjų skaičiui mažosiose apskrityse: Tauragės, Utenos, Telšių, Marijampolės, Alytaus, Panevėžio, daugiamandatėms apygardoms rinkėjų kvota būtų mažinama, o augančiose Vilniaus, Kauno, Klaipėdos apygardose – didinama. Tai gerokai iškreiptų rinkėjų politinių preferencijų ir partijų gautų mandatų skaičiaus proporcijas, nes ne tik neįtakingiausios, bet ir labiau populiarios politinės jėgos, kurios šiandien sėkmingai įveikia 5 proc. barjerą, mažosiose daugiamandatėse apygardose neįstengtų gauti mandatų.

Minėtus trūkumus galima pašalinti pritaikius tarpukario Lietuvos patirtį – daugiamandates apygardas formuoti apjungiant mažesnes apskritis. Antroje lentelėje ir žemėlapyje pateiktas optimaliausias apskričių jungimo į daugiamandates apygardas variantas. Daugiausia rinkėjų turinčias Vilniaus ir Kauno apskritis tikslinga palikti kaip atskiras daugiamandates apygardas, o likusias (8) sujungti po dvi.

Pavyzdys. Siūlomas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų daugiamandačių apygardų žemėlapis.

Antrasis, septynių daugiamandačių apygardų, projektas neabejotinai yra geresnis, nes ženkliai sumažėja rinkėjų skaičiaus skirtumai tarp didžiausių (Vilniaus, Kauno) ir mažiausių (Alytaus-Marijampolės ir kt.) daugiamandačių apygardų, išsprendžiama leidimo atstovauti barjero suvienodinimo problema, kartu užtikrinant galimybę gauti mandatų ne tik pačioms įtakingiausioms partijoms. Apygardos tampa panašesnės ir užimamu plotu bei jas sudarančių rinkimų apylinkių skaičiumi.

Svarbus tokiu principu suformuotų daugiamandačių apygardų privalumas – jų derinimas su Lietuvos administraciniu suskirstymu. Dėl demografinių priežasčių kintant rinkėjų skaičiui apygardose, nebereiktų peržiūrėti jų ribų, o lygios rinkimų teisės principas būtų įgyvendintas periodiškai perskaičiuojant mandatų kvotas. Taip būtų išvengta galimų manipuliacijų (džerimanderingas) prieš kiekvienus rinkimus perbraižant vienmandačių apygardų žemėlapius. Tokia Seimo rinkimų tvarka būtų teisinga, paprasta, efektyvi ir reikalaujanti gerokai mažiau biudžeto išlaidų. Panašia tvarka yra renkamas mūsų kaimynės Latvijos Saeima, panašia tvarka buvo renkamas ir tarpukario Lietuvos Respublikos Seimas. Tad kodėl jos netaikyti šiandien?