Lyg ir visiškai teisėtai galiu save vadinti neblogu lietuvių kalbos kirčiavimo taisyklių žinovu, nes stodamas į aukštąją mokyklą egzamine žodžiu išsitraukiau bilietą būtent apie tai ir išlaikiau – su aukščiausiu įvertinimu. Iš kitos pusės pažiūrėjus, tokį patį balą gavau ir prancūzų kalbos egzamine. Ir ką? Praėjus trisdešimčiai metų prancūziškai kalbu tiek pat, kiek tos kalbos moka visi mano bendraamžiai ir vyresni buvusios Sovietų Sąjungos gyventojai – galiu pasakyti frazę iš filmo „Dvylika kėdžių“ – „Je ne mange pas six jours“.
Su kadaise turėtomis kirčiavimo žiniomis įvyko lygiai toks pat procesas, todėl aš itin nepriešgyniaudamas kas kartą pasiimdavau savo radijo komentaro tekstą su sudėtais kirčiais ant pavojingiausių žodžių. Tokių, kaip, pavyzdžiui, „dailė̃“, kurį vis ruošdavausi sakyti kaip „daἶlė“.
Bet prieš savaitę privačiame pokalbyje išgirdau šaunią istoriją ir viskas pasikeitė. Pasirodo, pirmosios nepriklausomybės laikais Kauno „Radiofonas“ taip pat kviesdavo komentatorius, dažniausiai įvairių sričių profesūrą, kuriai taisyklinga lietuvių kalba vis dar tebebuvo nemenkas jaunos valstybės suformuotas iššūkis. Anuometiniai redaktoriai prašydavo profesorių iš anksto pateikti savo tekstus, kad galėtų juos suredaguoti ir sukirčiuoti. Akademikai, kaip visuomet, į radiją ateidavo paskutinę sekundę ir taisyklingos kalbos platinimas šiame, komentatoriniame fronte žlugo. Situacija kardinaliai pasikeitė po sovietinės okupacijos. Kvietimas pakalbėti į radiją iš edukacinės misijos virto ne tik disciplinuotu simbolinio, gal net nomenklatūriniu, kapitalo auginimo įrankiu, bet nebloga finansine paskata. Pakviestieji komentatoriai savo tekstus pradėjo nešti cenzūravimui, redagavimui ir sukirčiavimui. Radijas tapo ypač svarbiu bendrinės kalbos sklaidos priemone. Iš inercijos taip ir liko.
Naujos žinios mane stumtelėjo pasidairyti po Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus tinklapį, kurio internetinis adresas taip ir vadinasi – sociolingvistika.lt. Jame radau įdomybių kupiną projektą „Kalba Vilnius“, perskaičiau šeštą žurnalo „Taikomoji kalbotyra“ numerį ir sužinojau, kad naujausi geolingvistiniai tyrimai šiuo metu išskiria šešias regioninės kalbos atmainas, vadinamuosius regiolektus, o aplink didžiuosius šalies miestus – Vilnių ir Klaipėdą – jau formuojasi urbanizuotos teritorijos su tam tikrais regioniniais kalbos variantais. Dar daugiau – kitame straipsnyje perskaičiau, kad vidurinės ir jaunesniosios vilniečių kartos kalbą galima vadinti Vilniaus urbanolektu.
Štai taip. Aš, viduriniosios kartos vilnietis kalbu ne netaisyklingai, o normaliai urbanolektiškai. Šioje vietoje matau kirtį, verčiantį mane sakyti „normaliaĩ“, bet aš, savarankiškos kalbos nešėjas, įžūliai (tiksliau, su saiku įžūliai) sakau „normãliai“.
Kas gaunasi? Jei yra Vilniaus kalba, ją reikia saugoti, gryninti ir puoselėti. Aš nesiūlau daryti staigių judesių ir kol kas palikti kirčiavimą žodyje „idė́ja“ ramybėje. Ryžtingiems veiksmams laikas ateis vėliau ir „idėjà“ gaus savo vietą naujuose žodynuose.
Šiandien mums, vilniečiams, svarbu atsikovoti pagrindinius mūsų kalbos simbolius ir gauti teisę išdidžiai ilsėtis ne nežinomuose Valãkampiuose, o gimtuose Valakam̃piuose, jų pirmame ir antrame pliaže. O jei ten nepatiks – mūsų laukia Trakaĩ (bet ne Trãkai).
Antras būtinas darbas – gimtojo urbanolekto grynumo ir taisyklingumo išsaugojimas. Kada nors šioms funkcijoms vykdyti reikės įsteigti Valstybinę Vilniaus kalbos komisiją, bet pradžiai užteks sutvarkyti kelis svarbių žodžių reikalus.
Pirmiausia reikia užcementuoti vilniečių aktyviai naudojamo „bile kaip“ taisyklingą formą. Tai yra du žodžiai, vediniai iš lenkiško „byle jak“ ar „byle co“ ir sujungti su lietuvišku „kaip“ ir „kas“. Vilniuje jie visuomet tariasi atskirai, o vulgarų žargonizmą „belenkaip“ (ar mažiau klaidingą „bilia kaip) tegu vartoja kitų regiolektų turėtojai.
Antra klaida, kurios niekada neturėtų daryti vilniečiai – taiklų, nuo vokiečių per lenkus iki mūsų atėjusį „bajerį“ keisti ypač bjauriai skambančiu „bairiu“. Kai kalbėtojas sakydamas bajerį praryja griežtą „j“ – nebejuokinga.
Trečią vilnietišką palikimą atnešė gal net Vytauto totoriai, kuriems visokiausių nesąmonių paistimas skambėjo kaip beliberda. O atkakliai svetimšalių į Vilniaus kalbą stumiama klaidinga „beleberda“ ir būtų tikroji nesąmonė.
Du vietovardžiai ir trys žodžiai tėra, be abejo, mikroskopinė armatūra būsimos kalbos didybės pamatuose, bet keliaujant nuo vieno iki kito žodžio vilniečiai gali pakartoti Jono Jablonskio žygdarbį. Beje, jei norite pasidaryti vilnietiškumo testą, pasakykit, patikimam klausytojui girdint, Latvijos sostinės pavadinimą. Vienas kirtis jus paliks sostinėje arba nusvies į regioninių kalbų chaosą.
Aš norėčiau šį komentarą baigti su ateities triumfo gaida, bet privalau pareikšti: jei „Kultūros savaitės“ redakcija nuspręs mane perkelti į laidą apie tarmes, aš atsisakysiu ir toliau su dėkingumu priimsiu sukirčiuotus savo tekstus.
