Dabar visi tik ir kalba apie vadinamąjį pieno karą su Rusija. Arba tiksliau – stengiamasi suteikti regimybę, kad visi apie tai kalba.

Suprantama, paprastiems gyventojams nuo tų nesąmonių nei šilta, nei šalta: kažkas vyksta tame pasienyje, ir tiek.

Noriu pasakyti tik viena: kaip paprastas gyventojas manau, kad dėl to "karo" kalta tikrai ne Rusija. Kalti mūsų gamintojai, kuriems nelabai rūpi pirkėjai. Juk ne kartą matėme pranešimų, kad mūsų kaimiečiai, kažkodėl vadinami "pieno gamintojais" (nors ne jie gamina pieną, o karvės), suleidžia savo sergantiems gyvuliams antibiotikų ir toliau veža pieną į pienines.

Juk tai yra nusikaltimas. Sergančių karvių pienas turi būti išpilamas į kanalizaciją, o ne duodamas perdirbėjams. Net karvei pasveikus po ligos jos pienas turi būti dar kurį laiką naikinamas.

O ką daro mūsų kaimiečiai? Nekreipia į tai dėmesio. Juk nepraras pašalpinis kaimo žmogus kelių litų.

Ir jam visai nesvarbu, kad savo tiekiama produkcija nuodys tūkstančius žmonių. Jam į tai nusispjauti, nes jis daro taip, kaip darydavo kolchozų laikais. Tuomet ne tik tiekdavo į miestą sergančių galvijų pieną, bet dar ir į jį pildavo vandens arba nuseparuotų pasukų. Kad tik gautų keliomis kapeikomis daugiau.

Štai dabar ir turime tarptautinę problemą dėl tokio niekšingo "ekskolchoznikų" įpročio. Rusai turi teisę reikalauti, kad jiems parduodami produktai atitiktų kokybės reikalavimus. Kas čia gali būti nuostabaus?

Tačiau mūsiškiai pripratę "elgtis, kaip seniau". Taip yra todėl, kad galbūt mūsų tarnybos jiems nuolaidžiavo produkcijos kokybės atžvilgiu. Juk pas mus pirkėjas yra niekas – beteisis žmogus, kuriam galima sušerti bet ką: pirk ir ėsk, kokia yra kokybė, tokia tau bus gerai.