Vieni šiurpsta ir baisisi, o kiti – juokiasi: o, tai naujieną rado! Jūs ką, rimtai nežinojote, kad verslas turi savo interesų ir siekia jų įgyvendinimo? Jūs ką, tikrai tikėjote, kad politika yra baltų pirštinaičių ir retorinių vingrybių sfera, atsiskyrusi nuo viso likusio pasaulio? Tai, ačiū Dievui, dar priduria pašaipūnai, kad tie koncernai bent ką nors darė, nes jei ne jie, patys politikai būtų balažin kokios košės privirę.

Tačiau politikai ateina ir išeina, koncernai galbūt pasilieka kiek ilgiau, jų sąjungos, pasirodo, taip pat ne ilgalaikės, o švietimo temai, ko blogo, esame pasmerkti amžinai. Juolab, kad verslo ir švietimo santykių tema yra tiek įdomi, tiek ir ne per daug apmąstyta.

Ne, aš ne apie tai, kad šiandienė aukštojo mokslo sistemos pertvarka ir šiuo metu MOSTA aktyviai vykdomas valstybės mokslo institucijų mokslo veiklos kokybės vertinimas yra kažin kokio koncerno užsakymas. Nors, kaip juokavo vienas kolega, kas dabar galėtų paneigti to galimybę. Ir ne apie tai, kad Europos Sąjungos pareigūnų manymu, mokslo ir verslo bendradarbiavimas Lietuvoje yra anaiptol nepakankamas ir čia trūks plyš reikia ką nors daryti.

Tai apie ką aš?

Pradėsiu kiek iš tolėliau. Kartais rugsėjį įėjęs į pirmakursių pilną auditoriją užsiduodu beveik egzistenciniu klausimu: kodėl jūs čia? Kodėl žmonės apskritai stoja į universitetus? Savo ruožtu semestro pabaigoje suvokiu, kad didele, nors, ačiū Dievui, vis mažėjančia dalimi vis dar dėl to, kad toks yra socialinis spaudimas. Ko tu vertas, jei nestudijuoji universitete? Tu gal per kvailas? Juk visi yra baigę kokį nors universitetą, o tu – ne? Kaip tai?

Paprastai šis socialinis spaudimas neatskiriamai susimaišo su praktiniu poreikiu: universitetas – tai diplomas, o diplomas – toks dokumentas, kurio paskui reikia darbo rinkai. O kam daugiau?

Kiekvieną birželį abitūros egzaminų ir priėmimo į aukštąsias mokyklas proga šį socialinį ir darbo rinkos spaudimą dar sustiprina visokio rango verslo konfederacijų vadovai, kartodami vis tą patį užkalbėjimą: kas stoja į humanitarinius ar socialinius mokslus, taip daro iš tingėjimo, nesuprasdamas, kad šitaip sau gadinasi gyvenimą, nes šitų mokslų niekam nereikia, o reikia visokiausių specialybių susijusių su technologijomis, nes tai – ateitis!

O aš gana skeptiškai vertinu, kad tai – dabartis, nes būtent šitų specialistų šiandien labiausiai reikia jų verslui. Nes jei direktorius, direktorių tarybos pirmininkas ar net kokio koncerno prezidentas tikrai tiki, kad ateitis priklauso technologijoms, jis negali nesuprasti, kad žmonės tokioje ateityje jų įmonėse tikrai pralaimės mašinoms. O tokiu atveju, tos reikalingosios specialybės, vargu, ar bus tokios reikalingos. Gi blogiausia, deja, tai, kad tie, kurie dabar garsiausiai šaukia apie tam tikrų specialybių poreikį, bus patys pirmieji, kurie technologinei ateičiai dar truputėlį priartėjus tuos geidžiamuosius specialistus nė nemirktelėję atleidinės. Masiškai. Nes kam samdyti žmones, kai technologijos veikia geriau. Ir išties, kam?

Tad visokiausi protinimai, kokių specialistų reikia, jų rengimo privatūs ir net valstybiniai užsakymai, pernelyg dažnai yra būtent asmeninių interesų tenkinimas. Visokeriopai ir visomis įmanomomis formomis. Ir niekam tai nė motais. Nors juk nereikia labai ilgai galvoti, kad suprastum, jog čia jaunuoliams kalbama apie studijas ir profesijas, kurias jie nešiosis beveik kaip kuprą. Tuomet, kai šiandienių koncernų, korporacijų ir jų konfederacijų vadovų likučius kažkuriose kapinėse ramiausiai doros sliekai.

Atsižvelgiant į laiko dvasią, būtų galima pagalvoti ir apie smulkiąsias įmones ir verslus, kurių drąsa ir pasirengimas rizikuoti galėtų kurti alternatyvą. Bet, panašu, ir jie persiėmę šituo dabartistiniu pasaulio matymu. Štai kelerius metus iš eilės sėdint bakalauro darbų gynimų komisijose, ne juokais pradeda atrodyti, kad mąstymą vienodina ir nuo intelektualinių iššūkių atgraso visai ne švietimo sistema, o darbo rinka. Ypač tai akis bado tuomet, kai studentas nutaria eiti paprastu, bet naudingu keliu – baigiamajame darbe spręsti kažkokią realią vadybinę, rinkodarinę ar komunikacinę savo esamos darbovietės problemą. Tuomet tai jau laikykis, nes to sprendimo klausytis bus taip pat nuobodu, kaip pasivaikščiojimas po tarybinės statybos daugiabučių rajonus. O juk retas kuris iš mano daliai tenkančių bakalaurantų dirba įstaigose, kuriose žmogus yra tik mažas didelės sistemos sraigtelis. Anaiptol, jie triūsia nedidelėse įmonėse, kurios išdidžiai laiko save vadinamojo kūrybinių industrijų sektoriaus atstovais.

Ko tu čia purkštauji, ramina mane kolegos, juk jie sprendžia realias problemas ir tie sprendimai funkcionalūs. Jų įmonės gi veikia normaliai!

Būtent! Net neabejoju, kad jos veikia normaliai. O paskui piktinamės ir šaipomės, kai idėjų Lietuvai konkurse laimėjusias idėjas iš esmės galima reziumuoti vienu sakiniu: norime, kad šalis veiktų normaliai. Veiktų dabar, o ne tolimoje ateityje, į kurią, jei gerai suprantu žanrą, ir turėtų būti nukreiptos idėjos ir vizijos.

Savaime norai, kad šalis ar įmonė veiktų normaliai, nėra niekuo blogi. Bet jiems realizuoti mokslo, juo labiau aukštojo, nereikia. Reikia, kad darbuotojai gerai ir motyvuotai atliktų savo darbus. O tam organizacijos kultūra, vidinis klimatas ir požiūris į darbuotojus padeda gerokai labiau nei įgyta paklausi specialybė.

Todėl kiekvieną birželį renkantis, o rudenį raškant savo pasirinkimų vaisius, reikėtų galvoti apie ateitį. Tą ateitį, kuri mums nepriklauso, kuri ne tik nepermatoma, bet ir nenuspėjama. Ji gali būti Marso kolonizavimo, bet gali būti ir iliuzijų griuvimo metas. Galvodami apie ateitį, turėtume galvoti ir apie specialybes, kurių nėra, ir kurių dar tikrai nereikia nei smulkiajam, nei stambiajam verslui, apie problemas, kurios dar nekilo, apie iššūkius, kurių dar net neįsivaizduojame, apie smalsumą, norą sužinoti, pamatyti iš pažiūros neįdomius dalykus kitaip, gebėjimą mąstyti, įžūlumą kurti ir drąsą, nepaisančią nei socialinių, nei praktinių spaudimų.

O štai šį pavasarį tas pats senatorius Rubio socialiniame tinkle Twitter bylojo taip: „Prieš trejetą metų šaipiausi iš filosofijos, bet tuomet man pasiūlė ja pasidomėti, todėl ėmiau skaityti stoikus. Mano požiūris į filosofiją pasikeitė. Bet požiūris į suvirintojus nepakito. Mums reikia abiejų! Tiek profesinio ugdymo darbininkams, tiek filosofų, kad suprastume pasaulį.“

Pasakoju šį nutikimą ne todėl, kad savaime labai žavėčiausi senatoriumi Rubio ar norėčiau parekomenduoti pasidomėti stoikų filosofija. Nors, beje, ši antikinė mąstymo tradicija mūsų permainingam ir krizių krečiamam pasauliui atrodo ypač tinkama, o jos atstovų spektras itin platus, jame yra tiek buvęs vergas Epiktetas, tiek Romos imperatorius Markas Aurelijus, tiek, sakoma, turtingiausias tos imperijos žmogus Seneka. Žodžiu, stoikų filosofija byloja tiek studentams, tiek prezidentams. Tas, kas pasiūlė ja pasidomėti senatoriui Rubio, žinojo ką daro.

Bet ne apie tai aš čia. Mane gerokai labiau sudomino atvirumas, kuriuo amerikiečių politikas prisipažino, kad dar taip nesenai jis klydo. Ne tik klydo, bet paprasčiausiai nieko neišmanė apie dalyką, kurį pašiepė!

Na ir kas, sakysite? Ogi tai, kad man atrodo, jog aplink mane žmonės neklysta. Ir ne tik mano artimoje aplinkoje. Visoje Lietuvoje žmonės neklysta. Jums taip neatrodo?

Štai buvusių nomenklatūrininkų memuarai, pasakojantys apie tai, kaip „ir tada dirbome Lietuvai“ yra bene ryškiausias to stabilumo pavyzdys. Skeptikai šaiposi iš pačios idėjos, įtardami, kad šitie pasakojimai yra pats tikriausias pramanas, sąmoningai siekiantis praeitį nušviesti taip, kad ji gražiai žiūrėtųsi dabartyje. Skeptikai šypsosi, o visuomenės veikėjai vis tiek tvirtina: „penkiasdešimt metų dirbau Lietuvai, iš jų penkiolika – nepriklausomai“.

Iš buvusių nomenklatūrininkų galima juoktis kiek tik nori, bet juk netrūksta ir tų, kas dabar norėtų būti laikomi disidentais ar bent sistemos priešais. Omenyje turiu ne apokaliptikus, kurie sunkiai ištveria Tarybų Sąjungos žlugimą ir ieško naujų priešų naujose sąjungose, o tuos, kurie atgaline data dabar pasakoja, kaip jie smulkiomis niekšybėmis kenkė nekenčiamai tarybinei sistemai. Nes jie tai visada buvo sąmoningi, visuomet tiksliai žinojo, kieno pusėje tiesa ir ta jų nuostata niekuomet nesikeitė.

Visa tai krenta į akis susidūrus su gausybe autobiografinių memuarų ir dar labiau su amžininkų atsiminimais apie kokį nors asmenį. Pats šis žanras didžiule dalimi virto pasakojimu apie tai, koks geras, doras, gražus ir protingas aš / ji / jis buvo nuo pat mažumės. Apie mirusius gerai arba nieko? Bet kam, po galais, reikėjo gyventi tuos memuarų vertus gyvenimus, jei jų herojams nenutiko nieko ypatingo?! Tiksliau, jei viskas, kas jiems nutiko, tebuvo išorinių aplinkybių žaismas, na, toks dramatiškas fonas, niekaip nepaveikęs vidaus, nepakeitęs asmenybės, nesukėlęs nė vieno vidinio nuotykio, nė vienos klaidos ir jos atitaisymo?!

Jei jau taip vystėsi žymių žmonių gyvenimai, tai ko norėti iš tų, kurie vengia politinių-istorinių aštrybių ir manosi visuomet buvę paprastais ir nuoširdžiai žmonėmis, atsakingai dirbusiais savo darbus ir gyvenusiais pavyzdingą šeimyninį gyvenimą. Ar jie per savo amžių patyrė kokių nors transformacijų, atsivertimų, kokios nors gyvenimiškų nuostatų kaitos? Ne! Nes visi stoiškai viską atlaikė ir nesuklupo?! Abejoju.

Bet tiek jau to, nuo viso gyvenimo ir požiūrio į save grįžkime prie senatoriaus Rubio ir požiūrio į smulkesnius dalykus bei trumpesnius laiko tarpus. Tačiau vargu, ar ir čia ko nors pešime. Ar daug pažįstate žmonių, kurie sakytų: štai, kažkada nuoširdžiai maniau taip, bet paskui supratau, kad klydau? Kažin. Paprastai sakoma, ne aš buvau žioplas ir patiklus, bet sukčiai mane apgavo, ne man viskas buvo vienodai, todėl ir stojau studijuoti ten, kur visi, bet tėvai, nepaisydami mano kilnių norų, privertė mane daryti tai, ko norėjo jie. Net kalbant apie skyrybas, jau senai iš tabu srities perkeltas į gyvenimo normas, vis vien maga sakyti apie tai, kad skirtumai ir nesutarimai tarp mūsų buvo ryškūs jau nuo pat pradžių. O gal ir apskritai, mes niekuomet nebuvome vienas kitam skirti. Kažkaip taip netyčia susiėjom...

Nesakau, kad visiškai nebūna kitaip, bet jei kam nors tiesiai šviesiai sakote: klausyk, ogi dar vakar tu ne taip čiulbėjai, jis juk dažniausiai nesako, kad klydo ar bent persigalvojo, bet ima muistytis ir mykti, esą jūs jį ne taip supratote, o ir apskritai, nėra čia ko prie žmogaus kabinėtis!

Taip yra ten, kur nesiekia kameros, mikrofonai ir įvairiausi ekranai, nenuostabu, kad taip yra ir viešojoje erdvėje. Neilgai pagalvojęs, prisiminiau tik kelis nelabai senus ryškesnius ir blyškesnius pavyzdžius, kai žmonės viešai prisipažįsta klydę ir dėsto santykį su savo dar ne taip senai išpažintomis pažiūromis. Jiems suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų. Ir jei pagalvočiau ilgiau, kažkodėl nemanau, kad rasčiau gerokai daugiau pavyzdžių. Nes mūsuose niekas neklysta, klaidų netaiso ir mes gyvename nuoseklios raidos visuomenėje. Visa, kas mano gyvenime atrodo pakitę yra logiška ir nuosekli mano ankstesnio buvimo tąsa - nauja politinė partija, naujas darbas, naujas gyvenimo būdas, naujas gyvenimo partneris, naujas drabužis iš esmės nėra visai nauji. Nors senąjį drabužį, beje, galima išmesti kaip nebetinkamą dėvėti. Bet pažiūrų tai ne. O ir kam, jos gi geros!

Kažin, ar čia reiktų kaltinti selektyvią atmintį, visa, kas nemalonu, pašluojančią po kilimu. Problema veikiausiai ne individualios (ar kolektyvinės) atminties spragos ir niuansai, bet bendrosios kultūrinės nuostatos, sakančios, kad klysti anaiptol ne žmogiška, o menka ir niekinga. O dar blogiau, prisipažinti apie tai kitiems. Tik apsikvailinsi ir tiek. Taip ir gyvename, neklystantys ir teisūs.

Gi paskui dairomės, kad aplink visi nelaimingi, kažko jiems trūksta, kažkas negerai. O kas, sakykite, jums nepatinka? Manote, kad norite gyventi kitaip? Kitaip nei dabar? Norite pasakyti, kad dabar gyvenate kažkaip ne taip, neteisingai? Na ką jūs, juk mes klaidų nedarome!

Kas dabar bando tai daryti, yra arba neišprusęs stuobrys, ar užkietėjęs kultūrinis konservatorius, o kartais tai reiškia vieną ir tą patį. Nes taip net manyti nebevalia, juk akivaizdu, kad jokio skirtumo seniausiai nebėra – operos dainininkai dainuoja su reperiais, rašytojai šoka televiziniuose šou, poezijos citatos išrašomos ant šaligatvio, simfonijų uvertiūros pasigirsta suskambus telefonui, o aktorius vakar vaidinęs Šekspyro herojų, šiandien įkūnija buitinės komedijos nevykėlį.

Visa tai matant galima pulti į niūriausią neviltį, paskelbti Vakarų civilizacijos galą komercijos liūne, kilniosioms vertybėms virtus piniginėmis vertėmis, kurias kuo pigiau susigriebti bando masinė beskonybė. Arba galima nudžiugti dėl kultūros demokratizacijos ir paplitimo, kai opera ar poezija nebėra vien elitinių sluoksnių prabangos žaisliukai, bet atsivėrusios visiems išsivaduoja iš savo auksinio narvelio, kartu kilsteldamos ir savo naujuosius vartotojus, bent mažumėlę, bent nedideliu laipteliu aukščiau.

Trumpai tariant, nesvarbu, kaip vertinate šiandienę kultūros būklę, kalbėti apie jos „pasidalijimą“ – nevalia. Dabar gyvename ypatingai margame, bet iš esmės viename kultūriniame sraute, ir tiesą sakant, visi esame kultūriniai visaėdžiai. Ir taškas.

Antra vertus, ši tiesa ne tik praktinė, bet ir teorinė, juk, atrodytų, nebėra kaip tokio pasidalijimo pagrįsti. Kokiais kriterijais reiktų tiedvi kultūras skirti?

Estetiniais? Ar tai reiškia, kad šiandien nebesukuriama nieko gražaus? Vargu.

Išsilavinimo? Atseit prieš šimtą metų susirinkusieji, pavyzdžiui, į rimtosios muzikos koncertą ir patys galėjo vieną kitą melodiją paskambinti fortepijonu, o besiklausantys užstalėje kokio armonikieriaus tokių gebėjimų neturėjo, tad ir reikalavimus muzikai pirmieji kėlė aukštesnius nei pastarieji. Galbūt. Tačiau šiandien, spėju, didžiuma tiek filharmonijos publikos, tiek vasaros muzikos festivalio kokioj paežerėj lankytojų gavę į rankas instrumentą nieko padoraus su juo nenuveiktų.

Galiausiai, finansiniais? O kokie kultūriniai dalykai jums nepasiekiami finansiškai? Na, tikiu, kad negalite nusipirkti Da Vinci priskiriamo Kristaus portreto už kone pusę milijardo dolerių, bet aš juk čia ne apie tai. Juo labiau, kad apsilankyti bet kuriame lietuviškame dailės muziejuje galite gerokai, netgi nepalyginamai pigiau. Klausimas šioje vietoje nebent kiekybinis, kiek dažnai galite sau leisti vartoti kultūros renginius ir gaminius (pvz. spektaklius ir knygas), o ne kokius, aukštuosius, rimtuosius, ar priešingai, vadinamuosius populiariuosius. Juk bilietas į praeito amžiaus disko žvaigždžių šou kurioje nors arenoje kažin ar bus pigesnis, nei į gerą spektaklį, atkeliavusį iš už jūrų-marių į Lietuvoje vykstantį teatro festivalį.

Nors būtent festivaliai yra ko gero problemiškiausi renginiai, galvojant apie nykstančias perskyras ir išaugusį kultūros prieinamumą. Viena vertus, žinia, festivaliai, o jų juk esama pačių įvairiausių – muzikos ir šokio, teatro ir cirko, ir dar kino – yra geras būdas vienoje vietoje sutelkti didelį kultūros kiekį. Tikrai nemanau, kad tas būdas visomis prasmėmis labai paprastas, bet kažkodėl įtariu, kad perspektyva būti festivalio rėmėju ar net mecenatu, potencialiems interesantams atrodo solidžiau nei prisidėti prie vieno gero filmo rodymo ar trupės, kad ir kokios žymios, gastrolių. Ką jau kalbėti apie publiką, kuriai festivalis yra puiki galimybės susipažinti su tuo, su kuo eiliniu laiku susipažinti nepavyks. Juk pačia sąvoka, festivalis – tai šventė. Čia jo stiprybė, bet ir problema.

Šiaip jau smagu, kad kuo toliau, tuo Lietuvos festivaliuose visko daugiau. Ir bėda netgi ne ta, kad tokioje daugybėje jau seniai per sunku atsirinkti tai, ką išties norėtum pamatyti ar išgirsti. Kur kas blogiau, kad, kaip ir dera tikram vartotojui, kuo daugiau vartoji, tuo daugiau norisi, o kai norisi vis daugiau, iškyla naujų keblumų...

Ne, aš tikrai ne apie pinigus. Šiandienėje tikrovėje jie yra svarbą savotiškai prarandantis išteklius, kurį turėdami linkstame iškeisti į kitus, menkiau apčiuopiamus dalykus.

Susimąstau apie tai, klausydamasis pasakojimo, kaip vienas bičiulis kone visą savaitę naktimis leido alternatyviame džiazo festivalyje, iki paryčių mėgaudamasis muzikantų grojamomis improvizacijomis po oficialiosios koncertų pabaigos. Arba klausydamasis kultūros ministrės, kuri atidarydama kino festivalį, nostalgiškai prisiminė, kaip kažkada tokio festivalio proga išeidavo atostogų ir kone „apsigyvendavo“ kino teatre, kur kasdien žiūrėdavo daugybę puikių filmų. Pavydu, ar ne? O kaipgi. Aš į tą festivalio atidarymą atėjau tiesiai pakilęs nuo darbo stalo. Ji tądien, neabejoju, taip pat. Aš jos klausydamas galvoju apie tai, ko šiandien nespėjau padaryti, ką rytoj reikės padaryti, ir ką padariau ne taip ir rytoj reikės taisyti. Ji, beveik neabejoju, taip pat. Tik štai aš nepamenu, kad nuo pat mano įsiliejimo į darbo rinką laikų būtų buvę kitaip ir aš būčiau galėjęs išeiti atostogų festivaliams.

Nenoriu apie šių pavyzdžių veikėjus – savo bičiulį ir kultūros ministrę – pasakyti nieko blogo, netgi priešingai, abu juos savaip gerbiu ir vertinu. Bet akis bado tai, kad jie turi ar turėjo to, ko vis daugiau žmonių šiandieną paprasčiausiai neturi.

Kalbu, žinoma, apie laiką. Laiką, kurio nuolat trūksta. Laiką, kurio mielai įsigytum ne gyvenimui pratęsti, bet paprasčiausiai skirti sau ir artimiesiems, tiesiog buvimui ir mėgavimuisi akimirkomis. Arba laiką, kurį galėtum skirti daugiadienėms kultūros šventėms.

Patys kultūriniai festivaliai čia beveik niekuo dėti. Jie laiko stygiaus nesukuria, tik išryškina bruožus tos visuomenės, kurioje gyvename. O joje turtingesni ne tie, kurie turi pinigų, bet tie, kurie nepaisant triūso jiems uždirbti, dar valdo ir savo laiką. Tai, vadinamieji, jauni profesionalai. Tie, kurie patys nusistato, kada dirbti, o kada – ne, kokias užduotis prisiimti, o kurių atsisakyti, kada rinktis kultūrą, o kada – ką nors kita. Tai į jų gyvenimo būdą orientuojasi populiariausi šiandieniai kultūros festivaliai, jų kultūrinį skonį jie atliepia ir formuoja.

Darbo sociologai ir gyvenimo būdo treneriai sako, kad valdantiems laiką priklauso šis pasaulis, o jei dar ir nepriklauso, tai apžvelgiamoje ateityje būtinai priklausys. O žvilgsnis į kultūros festivalių publiką priduria – jiems, o ne kam kitam, priklauso ir šiandienė kultūra. Bent jau tam tikra jos dalis, po truputėlį susigražinanti tos elitinės, ne kiekvienam skirtosios kultūros statusą. 

Ką besakytumėt, atsakymas anaiptol nėra akivaizdus. Nes, pavyzdžiui, kai artėja Sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena, Lietuvos gyventojai reaguoja daug pastebimiau. Virtualiai ir realiai, kompiuterių ir išmaniųjų telefonų ekranuose ir drabužių atlapuose. Ir ne taip svarbu, ar neužmirštuolės yra geras ar visiškai netikęs simbolis, bet jas lydintis šūkis „atsimenu, kodėl esame laisvi“ skamba kaip asmeninis pareiškimas. Juolab, kad ir pats ginčas dėl neužmirštuolių sako, kad tai yra aktualus ir rūpintis klausimas.

Maža to, Laisvės gynėjų dienos proga kiekvienas, atrodo, tik ir stengiasi papasakoti apie kovą. Ir ne šiaip kokią nors, bet savo asmeninę kovą! Aš nekalbu apie tuos, kurie tą sausį tikrai stojo prieš tarybinės armijos kareivius prie Spaudos rūmų, Televizijos bokšto ar Radijo ir televizijos pastato, ir ne tuos, kurie buvo Seimo rūmuose ar aplink juos. Man gerokai įdomiau, kad tądien socialiniai tinklai sumirga įvairiausiomis nuotraukomis nuo barikadų, fotografuotų įvairiomis progomis ir įvairiais metų laikais. Ir panašu, kad dalintis tokiomis nuotraukomis kažkodėl labiausiai mėgsta tie, kuriuos prie tų barikadų buvo trumpam atsivedę tėvai ar seneliai, kam tie sausio įvykiai buvo ne iki galo suprantami, bet, atrodo, kėlę tam tikro didingumo pojūtį.

O kas neturi nuotraukų, ar buvo kur nors toli ir išvis tų barikadų nematė, visuomet gali pasidalinti įspūdžiu, kurį jam ar jai, tuomet dar vaikui, sukėlė gimtojo miestelio gatvėmis pravažiuojanti šarvuotoji pėstininkų mašina ar karinis sunkvežimis, ar visa jų kolona. Ir vaikiškas kumštukas parodytas pro langą kareiviams tampa pačiu tikriausiu kovos simboliu. Ne, aš tikrai nesmerkiu tų žmonių. Gal net priešingai, norisi tikėti, kad tos nuotraukos ir pasakojimai liudija apsisprendimą, reikalui esant vėl tas barikadas ręsti ir tuomet jau kovoti ne vien nuotraukose ir ne vien kumštukais.

O kaip pasitinkame Kovo 11-ąją? Lyginant su sausio viduriu – blankokai. Nei asmeninių pareiškimų, nei ginčų, netgi rudai-patriotinio jaunimo inicijuotas maršas emocijų kelia vis mažiau. Ką jau bekalbėti apie asmeninius ir asmeniškus atsiminimus apie tai, kur aš buvau ir ką veikiau sekmadienį, 1990-ųjų kovo 11 dieną.

Žinoma, aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo tą vakarą pasirašė ne visi, o tik labai maža dalis Lietuvos Respublikos piliečių, todėl galimų atsiminimų ir atsimenančiųjų negausu. Tai gal viskas ir suprantama?

Bet visgi, ar jūsų nestebina, kad šiuo metu pasaulyje gyvena apie porą milijonų žmonių, kurių atmintis siekia, ar bent turėtų siekti, tiek 1991-ųjų žiemą, tiek 1990-ųjų pavasarį, bet štai kokia didžiulė memuarų disproporcija?! Kodėl?

Atsakymas, mano galva, glūdi mūsų santykyje su istorija, manyme, kad istorija – tai kažkas kilnaus, didaus ir, pageidautina, su bent trupinėliu kančios.

O Kovo 11-oji? Aukščiausioji Taryba vėlai vakare priėmė Nepriklausomybės atstatymo aktą. Visa tai tiesiogiai transliavo televizija. Vos tik aktas buvo priimtas prie Seimo rūmų susirinko daugiatūkstantinis mitingas, žmonės šventė ir džiūgavo visą naktį, o kitą rytą, užuot ėję į darbą ar mokyklą, naujosios respublikos piliečiai puolė vieni kitus džiugiai sveikinti ir pasipylė į gatves, kupini vilties ir entuziazmo. Pamenate tai? Aš irgi nepamenu. Nes taip nebuvo.

Patinka mums tai ar ne, bet daugybei Lietuvos gyventojų kovo 11-oji yra visų pirma televizinis įvykis, kuris pats savaime vargiai pakyla iš buities į istoriją. O jūs ar žiūrėjote tą vakarą posėdžio transliaciją? Net jei ir taip, kažkaip beveik nepadoru būtų apie tai pasakoti: tą istorinį vakarą aš žiūrėjau televizorių...

Bet galbūt tai ir yra Kovo 11-osios prasmė – akivaizdžiai stokodama didybės ji primena, kad gyvenimas laisvėje visų pirma yra buitinis dalykas. Be nekasdieniško triumfo ir skausmo, be noro triuškinti imperijas ar stoti prieš tankus, be entuziastingo mojavimo trispalvėmis ir svajonių apie regioninę lyderystę.

Kovo 11-oji iš televizijos ekranų kviečia gyventi. Pasitikėti savimi ir kitais, pačiais artimiausiais bet ir tais, kurie gerokai nuo mūsų nutolę, sutarti su kaimynais ir neniekinti valstybės institucijų, stiprybę semti ne iš praeities, bet dabarties galimybių ir atsakomybių. Kurti aplinką, kurioje būtų vis mažiau bijoma ir priešinamasi naujiems ir nepažįstamiems dalykams. Svajoti apie šalį be netikėjimo, kad gali ką nors pakeisti, todėl nieko nedarymo, be socialinio pavydo ir visuotinio nepasitenkinimo gyvenimu.

Šitos užduotys gal skambai kiek pompastiškai, bet pabandykite bent vieną iš jų įgyvendinti ir pamatysite, kad jos reikalauja ne mažiau rutiniškų pastangų nei dantų valymas, indų plovimas ar gėlių laistymas. Tai nėra labai sunku, bet, kaip čia pasakius, kažkaip nešventiška...

Tačiau būtent taip realizuojama laisvė, kuri išties yra, o ne buvo ar bus.

Kaip bebūtų apmaudu, tokie dalykai nestebina, nes jie, veikiausiai, nėra labai unikalūs – dažna premija turi savo politinį teisingo meno ar mokslo pamatą. Na, ir kas, kad jis retai deklaruojamas taip viešai, kaip šįsyk. O švietimo darbuotojų piketai, ko blogo, virsta neatimama kasdienio gyvenimo dalimi ir, nors giliai glūdintis optimizmas norėtų sakyti kitaip, tikrovė lenkia prie skepsio – kažkodėl nepanašu, kad tokie protestai apžvelgiamoje ateityje nebeteks pagrindo.

Tai kas buvo naujo? Ogi tai, kad šiemet domėtasi pačia, taip sakant, mokslo virtuve, mat viešosios nuomonės centre buvo atsidūrusios net dvi daktaro disertacijos. Prieš nepilną mėnesį žiniasklaidos pagrindiniai straipsniai citavo rinktinius sakinius iš Agnės Širinskienės disertacijos, tema „AIDS paaštrintos sveikatos apsaugos problemos ir jų sprendimo etinė-moralinė atsakomybė“, na, o vasaros naujienų štilį paįvairino liepą kilęs susidomėjimas tuomet dar premjero Algirdo Butkevičiaus disertacija „Nacionalinio biudžeto išlaidų planavimo pagrįstumo didinimas“.

Na, sakysite, politikų disertacijos yra žurnalistinio, o kartu ir visuomeninio, susidomėjimo objektas ne tik pas mus. Štai 2011-aisiais į visos Europos žiniasklaidos akiratį buvo pakliuvęs Vokietijos gynybos ministras Karlas-Theodoras zu Guttenbergas, pora metų vėliau tos pat šalies švietimo ministrė Annette Schavan. Abu vokiečių ministrai už disertacijų plagijavimą atsisveikino su postais, prieš tai atsisveikinę su daktaro laipsniais.

Ar lietuviškų politikų disertacijos yra vertos panašių sankcijų, sunku pasakyti. Galima tik spėti, kad žurnalistai, traukę jas į dienos šviesą, nelaikė jų šiaip kuriozais ir tikėjosi kokios nors reakcijos. Bet kokios tiksliai? Mūsuose juk apskritai atsistatydinti nemadinga. Juolab dėl disertacijų. Antra vertus, išties, kažin, ar reikėtų dėl jų atsistatydinti?

Minėtųjų Lietuvos politikų disertacijų neskaičiau, todėl apie jų vertę nieko pasakyti negaliu. Tačiau jos tarsi ragina pažvelgti į patį kontekstą, kuriame disertacijos atsiranda ir gyvuoja. Ir kaip iš šio konteksto kyla visuomenės „susidomėjimas“ jomis.

Turbūt nieko nenustebinsiu pranešdamas, kad mūsų kontekstas nuo Vokietijos konteksto gerokai skiriasi. Štai žvilgtelėjęs į mokslines knygas, stovinčias mano lentynose ar ant darbo stalo, galiu drąsiai tvirtinti, kad nemaža jų dalis (tiksliau – apie pusę) yra parašyta pagal disertacijas arba habilitacijas (tai yra, antrąsias disertacijas). Ir tai suprantama, nes Vokietijoje tokia akademinė kultūra – iš jaunojo mokslininko tikimasi, kad disertacija virs visuomenei prieinama knyga.

Ta vokiška akademinė kultūra nelanksti, griozdiška, kaip ir knygomis virtusios disertacijos, kurios nėra patys lengviausi ir maloniausi skaitiniai, tačiau ji reikli – apsisprendimas imtis daktaro disertacijos rašymo čia laikomas apsisprendimu bent kuriam laikui (kol ją rašysi) tapti mokslininku. Žinoma, ir ten galimi „apstatymai“, ir ten įmanoma sukurpti darbelį, už kurį gausi laipsnį. Vokiečių ministrai tą akivaizdžiai parodė (ir tai tik garsiausi atvejai, o juk būta ir smulkesnių). Bet tai visgi išimtys, o bendrosios tendencijos yra būtent tokios.

Savo ruožtu lietuviška disertacija dažniausiai ne tik nevirsta monografija, bet apskritai yra pasmerkta tapti „geltonąja literatūra“ tikra tų žodžių prasme: disertacija stovi lentynoje tol, kol jos puslapiai nuo laiko pagelsta. O tada ji stovi toliau. Nes mūsų akademinė kultūra nenumato, kad disertacija virs, ar bent turėtų virsti, knyga. Kai kurie jaunieji daktarai yra gynimo tarybos paraginami ar patys apsisprendžia jas paversti knygomis, o kiti visiškai priešingai – nori kuo greičiau jas pamiršti ir daryti ką nors kito, mielesnio protui ir širdžiai.

Lietuvoje doktorantūra – tai trečioji studijų pakopa ne tik oficialiai, bet ir realiai. Viskuo – požiūriu, resursais, infrastruktūra, kiekybe, pirmaujančia prieš kokybę. Tad ir į disertaciją visų pirma žiūrima kaip studento, tiesa, ilgokai pasimokiusio, bet visgi studento darbą. Aišku, esama išimčių, tačiau bendros tendencijos, manyčiau, tokios.

Ar reikėtų tas tendencijas keisti – veikiausiai taip, ir tai būtų naudinga ne tik mokslui, bet ir visuomenei. Ar Lietuvos mokslininkų bendruomenė galėtų ką nors pakeisti – taip, jei tik būtų valios ir užsispyrimo, nes akademinė kultūra nepasikeičia per naktį. Ar visuomenė suinteresuota pokyčiais? Turiu jus nuliūdinti – ne. Nors atsakymas čia, tiesą sakant, yra labiau niuansuotas nei paprastas ne.

Iš tiesų pats savaime, toks, koks jis Lietuvoje, mokslas, surašytas disertacijose, ne per daug kam rūpi, netgi tiems, kurie juo domisi, netgi tiems žurnalistams, kurie išdidžiai skelbiasi esantys švietimo ir mokslo žurnalistai. (LRT radijo rubrika „Mokslo vardai“ čia, beje, maloni išimtis).

Štai Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga kasmet renka geriausias daktaro disertacijas, jų autoriai apdovanojami Prezidentūroje. O populiariojoje žiniasklaidoje jie paminimi tos pat Jaunųjų mokslininkų sąjungos pranešimu spaudai. Ir tiek. Jokių disertacijos turinio analizių, jokių klausimų disertantui, ką jis tuo ar kitu sakiniu ar pastraipa norėjo pasakyti, jokių klausimų vadovams ar gynimo tarybos nariams. O kam? Juk tai nuobodu! Ir tai tikrai ne pagrindinių straipsnių temos.

Bet, jei disertacijos tekstu tikimasi pademonstruoti, kad jos autorius, švelniai tariant, galimai yra nelabai protingas, arba kažkaip įtarti, kad galbūt rašė ne pats... Tada kitas reikalas! Duokite šen tas disertacijas! Nors ne, geriau ne visą tekstą, bet tik rinktines vietas, kurios galėtų paremti įtarimus. Puiki medžiaga pagrindiniam straipsniui, ar ne? Kai teksto ištraukomis norima pagrįsti reikalingą teiginį, jų parašymo sąlygos ir kontekstas juk visiškai nesvarbūs.

Ir dar kartą: aš nei ginu, nei smerkiu nei A. Butkevičiaus, nei A. Širinskienės disertacijų turinį ar kokybę, ir apskritai kalbu ne apie tai. Tuosyk tik noriu atkreipti dėmesį, kad, kol visuomenei daktaro disertacijos bus įdomios tik kaip galimas tamsybės ir kvailumo „įrodymas“, tol, mano galva, tokių galimų „įrodymų“ ir nestigs.