Universitetų akademinis personalas skirstomas į dvi kategorijas. Pirmąją sudaro mokslo ar meno daktaro laipsnį turintys dėstytojai (profesoriai, docentai ir dalis lektorių) ir mokslo darbuotojai. Antroji dalis – tai mokslo laipsnio neturintys dėstytojai (lektoriai, asistentai) ir tyrėjai, kuriems būtinas magistro kvalifikacinis laipsnis. Mokslo ir studijų įstatymu nustatyta, kad universitetuose akademinio personalo su mokslo laipsniais turi būti ne mažiau kaip pusė visų dėstytojų ir tyrėjų – šiuo metu daugumoje universitetų jie sudaro daugiau nei du trečdalius.

Kadangi akademinio personalo be mokslo laipsnio išsilavinimas (šešerių metų universitetinės studijos) net aukštesnis už mokytojų (daliai iš jų pakanka trejus metus trunkančio koleginio išsilavinimo), tai neturinčių daktaro mokslo laipsnio dėstytojų ir tyrėjų vidutinis darbo užmokestis turėtų bent prilygti planuojamam mokytojų vidutiniam darbo užmokesčiui – 130 proc. šalies atlyginimo vidurkio. Pasitelkus pagrindinius aritmetikos veiksmus nesunku apskaičiuoti, kad 150 proc. šalies vidurkio prilygintas universitetų dėstytojų, mokslo darbuotojų ir tyrėjų atlyginimas reiškia, kad universiteto, kuriame yra minimalus mokslinis potencialas, darbuotojų su mokslo laipsniais vidutinis darbo užmokestis sudarys 170 proc. šalies vidurkio, o aukštesnio lygio (du trečdaliai daktarų) – nukris iki 160 proc.

Kyla klausimas, ar profsąjungos, sutikdamos pasirašyti šį susitarimą, atstovauja universitetų akademinėms bendruomenėms?

Taigi, susitarime užprogramuota, kad pagal vidutinį darbo užmokestį mokslų daktaro (būsimas ar esamas universitetų docentas ir profesorius) atlyginimas bus tik 30 proc. didesnis nei vidutinis mokytojo atlyginimas. Antra, kuo aukštesnis universiteto mokslinis potencialas – didesnė dalis dėstytojų ir tyrėjų turi mokslo laipsnį – tuo mažiau docentų ir profesorių vidutinis darbo užmokestis skirsis nuo mokytojų vidurkio.

Nesunku apskaičiuoti, kad universitetų dėstytojų, mokslo darbuotojų ir tyrėjų vidutinis darbo užmokestis turėtų būti didinamas ne mažiau kaip iki 180 proc. šalies vidurkio. Tada darbuotojų su mokslo laipsniais (10 metų universitetinės studijos ir mokslinių tyrimų patirtis) darbo užmokestis būtų bent du kartus didesnis už šalies vidurkį, o universitetų profesoriai ir docentai gautų ne mažiau kaip 1,5 karto didesnį atlyginimą nei vidutinis mokytojas.

Beje, priminsiu, kad 1991 m. vasarą dr. Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės nutarimu įvestoje "Mokslo ir studijų institucijų darbuotojų ir pedagogų pareigų klasifikavimo ir darbo apmokėjimo sistemoje" docentas gaudavo dvigubai, o profesorius – trigubai didesnį atlyginimą nei asistentas, kurio atlyginimas tuo metu beveik prilygo mokytojų atlyginimams.

Kyla klausimas, ar profsąjungos, sutikdamos pasirašyti šį susitarimą, atstovauja universitetų akademinėms bendruomenėms?