– Ką turėtume žinoti apie žaibus?

– Žaibų sužalojimai pasaulyje intensyviau tyrinėjami apie 20 metų. Lietuvoje nuo žaibo per metus užregistruojama nuo vienos iki trijų mirčių. Patvirtinta, kad viena tokia mirtis regione prilygsta apie dešimčiai sužalojimų: jeigu registruojamos dvi mirtys, galima apytiksliai apskaičiuoti, kad buvo apie 20 žaibo sužalotų žmonių.

Istoriškai susiklostė, kad žaibo sužalojimai yra mistifikuojami – nuo senų laikų visose religijose, taip pat ir pagonybėje, žaibas turi labai didelę sakralinę reikšmę.  Profesorius Libertas Klimka atsiuntė kelis savo straipsnius, kuriuose analizavo etnologinius pastebėjimus apie žaibus.

Pavyzdžiui, lietuviai nestatydavo namų ten, kur anksčiau žaibas ką nors sudegino. Dažnas mitas, kad žaibas netrenkia į tą pačią vietą du kartus, o lietuviai tokioje vietoje namo jau nestatydavo – jie suprato, kad tai nėra tiesa.

Visuomenėje taip pat paplitę mitai, kad gulėjimas arba tupėjimas gali apsaugoti nuo žaibo atvirame lauke. Kiti mano, kad padėti gali speciali avalynė, stovėjimas ant polistireno plokštės ar sėdėjimas ant kuprinės. Tai netiesa – nei batai, nei stovėjimas ant statybinių medžiagų ar kėdės atvirame lauke negali padėti apsisaugoti nuo žaibo.

Uždarame automobilyje esame saugūs, tačiau mus saugo ne padangos – per jas žaibas prabėga ir gali netgi suplėšyti. Taip pat yra su batais – žmonėms, į kuriuos trenkia žaibas, dažnai suplyšta batai.

– Tačiau žaibuojant tikriausiai pavojinga kalbėti telefonu?

– Nepavojinga, tačiau kalbėti laidiniu telefonu – nepatartina, nes jis neįžemintas. Mobilieji telefonai jokios įtakos neturi. Tačiau jei žmogus yra atvirame lauke, jam pavojinga viskas. Negerai laikyti aukštą metalinę kartį, nes taip padidinamas žmogaus ūgis. Metaliniai daiktai, pavyzdžiui, metalinės rankenos, neturi jokios reikšmės. Svarbiausia, ar žmogus yra lauke, ar viduje. Saugios vietos yra tik dvi: automobilis su kietu stogu ir uždarytais langais bei namas, kuris turi natūralų arba specialų įžeminimą.

Pixabay nuotr.

– O ką reiškia natūralus įžeminimas?

– Tai gali būti šiuolaikinė kanalizacija, vandentiekis, šildymo sistemos. Specialus įžeminimas yra žaibolaidžiai. Jeigu yra vienas iš šių įžeminimų, žmogus viduje saugus tol, kol nesiliečia prie natūralaus įžeminimo detalių – kranų, radiatorių.

Taip pat reikėtų apsaugoti elektros įrangą – iš kištukinių lizdų ištraukti kištukus. Vis dėlto, jei audra jau šalia, geriau nieko nebetraukti – nebelieskite jungiklių, kad netrenktų žaibas. Tai reikėtų padaryti daug anksčiau, kai dar kaupiasi debesys.

Statistiškai į kai kuriuos medžius, pavyzdžiui, ąžuolus, žaibas trenkia dažniau. Dėl to kai kurie galvoja, kad jeigu šalia sodybos pasisodins ąžuolą, namai bus apsaugoti. Taip nėra – vienu metu žaibas gali trenkti ir į ąžuolą, ir į namą. Apsaugoti gali tik žaibolaidis – aukšta metalinė kartis, kuri už maždaug pusantro metro nuo namo įbedama į drėgną dirvą. Tokia kartis virš namo stogo krašto turi būti išlindusi apie du metrus. Jei pastatas didelis, reikėtų įtaisyti dvi tokias kartis iš skirtingų namo galų.

– Kas nutinka žmonėms, kurie patiria žaibo sužalojimus? Kiek laiko jie jaučia pasekmes?

– Manoma, kad žaibai arba nužudo žmogų, arba nieko jam nepadaro. Iš tikrųjų daug žmonių yra sužalojami. Pavyzdžiui, jauna iškylaujančių žmonių grupė buvo nutrenkta žaibo. Ir po dvejų ar trejų metų po žaibo traumos jiems visiems pasireiškė įvairūs simptomai.

Dažniausi ilgalaikiai požymiai – neuropatija, lėtinis skausmas, labiausiai vargina trumpalaikės atminties problemos, žmogus negali susikaupti, apdoroti naujos informacijos, jaučia depresiją, jam pasireiškia potrauminio streso sindromas.

Mirtis ištinka dėl pirminio arba antrinio širdies sustojimo. Gali būti, kad žaibas širdžiai nepakenkia, tačiau kvėpavimo centrui padaroma didelė žala. Tada ištinka antrinis širdies sustojimas. Kai iškrovos metu žaibas skverbiasi ne per odą, o per natūralias angas – burną, nosį, akis ar ausis, gali jas pažeisti. Taip sukeliama ir katarakta.

Mokslininkai diskutuoja, ar metaliniai daiktai, pavyzdžiui, grandinėlės, gali pagerinti žaibo nusikratymą – tokiu atveju žaibas lengviau „prabėga“.

Dažnas mitas, kad žaibas ir elektros generatoriaus sukurta srovė sukelia tokius pat sužalojimus. Taip nėra. Nuo žaibo neapsaugo specialūs drabužiai ar avalynė, o elektrikai mūvėdami gumines pirštines gali dirbti neišjungę srovės.

Pixabay nuotr.

– Kodėl žmonės nebebijo žaibų?

– Taip yra dėl urbanizacijos, intensyvios žmonių migracijos iš kaimo į miestą. Mieste dauguma pastatų yra su natūraliu įžeminimu, dėl to žmonės nustojo saugotis žaibų. Mūsų močiutės ir seneliai užaugę kaime, todėl žaibo jie baiminasi.

Kadangi mieste saugiau, stipriai sumažėjo nuo žaibo patiriamų traumų skaičius. Vis dėlto didėja poreikis laiką leisti gamtoje. Mūsų karta užaugusi be žaibo baimės, jie nesibaimina ir gamtoje, kur nėra jokios apsaugos.

Jei laiką planuojame leisti gamtoje, turime žinoti orų prognozę. Esant žaibo tikimybei, būtina turėti kokį nors pastatą arba automobilį, kuriame galima pasislėpti nuo žaibo.

Lietuvoje žaibai dažnesni ten, kur dienos metu susidaro didesni temperatūrų skirtumai – tai pietinė bei pietryčių Lietuva. Mažesni temperatūrų skirtumai gali susidaryti pajūryje. Žaibų tikimybė didesnė toliau nuo vandenyno ar jūros, kur yra didelių vandens telkinių, iš kurių gali susidaryti debesys.

Daugiausiai žaibų ir jų sužalojimų užfiksuojama dienos metu – nuo 12 iki 16 arba 18 valandos. Nuo 18 iki 24 valandos žaibai nėra reti, tačiau pastebima mažiau sužalojimų, nes žmonės jau būna namuose, kur yra saugu.

– Ar yra žmonių, kurie patiria nestiprų žaibo nukrėtimą, dėl to nejaučia diskomforto ir nesikreipia į gydytojus?

– Būtų gerai, kad ir tokiu atveju jie kreiptųsi į gydytojus ir užfiksuotų įvykį. Tokia informacija turėtų būti įrašyta į ambulatorinę kortelę – jei ateityje kiltų psichologinių ar nervų sistemos problemų, gydytojai žinotų priežastį.

– Ar žaibo sukelti nudegimai gyja sunkiau?

– Dažniausiai žaibo sukelti nudegimai yra minimalūs, jie gyja savaime ir nepalieka randų. Žinoma, būna atvejų, kai žmonės patiria rimtus nudegimus. Labai didelės energijos žaibai gali tiesiog sudeginti žmogų. Vis dėlto mitas, kad, žaibui trenkus į žmogų, iš jo lieka tik pelenų krūva, neteisingas. Dažniausiai žmonės išgyvena.

Neseniai radau tokį komentarą, kad jei į žmogų trenkia žaibas, jį reikia išnešti į lauką ir užkasti po žeme, taip žaibas „išeina“. Tai netiesa. Žmonės taip pat bijo gaivinti nutrenktą žaibo, nes mano, kad jis gali būti pavojingas ir nukrėsti, – tai taip pat klaidinga nuomonė. Gali būti tik pavojus dar kartą gauti žaibo smūgį, todėl nukentėjusįjį reikėtų kuo greičiau įnešti į pastatą ir gaivinti ten.

Nusikaltęs žmogus kliedi, nesupranta, yra pasiklydęs, miega, sapnuoja. Vadinasi, tikroji bausmės paskirtis – prikelti jį iš kliedesio, iš sapno, pabudinti. Jeigu ji nebudina, tai – ne bausmė. Mes dabar sakytume – pataiso, pakeičia jo vidinį pasaulį, požiūrį, būseną, atramos, atskaitos taškus. Šia prasme pas mus bausmės beveik ir nėra, o būtų labai naudinga“, – pastebi mokslininkas.

– Ką mokslininkai, tyrinėjantys kalbos istoriją, įdomaus atranda?

– Kalbininkams rūpi nustatyti žodžio kilmę, jų tarpusavio santykius su kitais žodžiais, sandarą ir t. t. O man įdomiau pasaulėvaizdžio tyrinėjimai ir semantinė raida – pačios žodžių reikšmės ir formalioji pusė tik kaip pagrindas sąsajai. Kažkada indoeuropiečių prokalbė beveik viena kalba buvo, dabar žiūrėkite – kokios kalbos, iš pažiūros net nepanašios. Žodžių reikšmių raida be galo įdomi, nes ji – tarsi sulėtintas mąstymas. Įsivaizduokite tautas, dideles visuomenes, kurios per šimtmečius tarsi neša tokią lėtinę mintį. Ir ta mintis išreiškiama būtent tuo, kad keičiasi žodžio reikšmė – po šimto, dviejų šimtų metų tas pats sakymas reiškia ką kita.

Žinoma, tai nevalingas, nesąmoningas mąstymas, bet jis be galo įdomus tuo, kad mes visi esame jo nešėjai, mes jame dalyvaujame. Mums atrodo, kad mes mąstome tik tiek, kiek patys tame dalyvaujame, bet iš tikrųjų čia tik mažas paviršius. Mūsų mąstymas tėra tarsi žievė, paviršius to didelio, gilaus tūkstantmečio mąstymo, kuris atsispindi kalbos raidoje.

Ir dar yra vienas labai įdomus ir svarbus dalykas. Mąstant atsiranda naujos mintys (turėtų atsirasti). Tas mintis reiškiant, turėtų atsirasti nauji žodžiai. Jie gali atsirasti dviem būdais. Vienas – išvesti iš žinomų žodžių, ir tai yra tikrasis mąstymas. Kitas būdas – skolintis iš kitų kalbų kartu su sąvokomis. Tai pasyvus, vergo mąstymas, kuris pats minties neišveda, tik kartoja. Tikrąjį mąstymą neišvengiamai atspindi žodžių išvedimas, o ne skolinimasis. Šiuo atveju mes esame nugrimzdę į mėgdžiojimą ir užleidę mąstymą.

Beje, viešojoje kalboje, atrodo, žmonės beveik visai nebesugeba kalbėti. Tai reiškia, kad jie nebesugeba mąstyti. Apskritai senosios kalbos indoeuropiečių kalbos buvo be galo sudėtingos. O sudėtingos kalbos reiškia, kad buvo sudėtingas mąstymas. Išvada paprasta – žmonės daugiau mąstė ir buvo protingesni.

– Kur mes vartojame žodžius visai nesusimąstydami, kad jie turi tą senąją pasaulėjautą?

– Lietuvių žodis jėga turi visiškai tikslų atitikmenį latvių kalboje jēga. Kadangi manoma, kad lietuvių ir latvių kalbos išsiskyrė apie 7-ąjį pirmo tūkstantmečio šimtmetį, vadinasi, prieš tai buvo vienas žodis. Bet dalykas tas, kad latvių kalboje jēga reiškia visai ne jėgą, o prasmę ir protą. Tai įsivaizduokite, ką tas atitikmuo turėjo reikšti rytų baltų prokalbėje, kai dar latviai ir lietuviai nebuvo išsiskyrę. Išvada – kad tikroji jėga yra prasmė, kitaip tariant, tikrosios jėgos samprata yra ne fizinė, o maginė, psichofizinė jėga.

Lietuvių kalboje tokios reikšmės irgi yra, tik jau nublankusios. Pavyzdžiui, nujėgti turėjo reikšti išmanyti, suprasti, suvokti. Nuojėga reiškė sugebėjimą, supratimą, išmanymą. Tai irgi reiškia, kad šios šaknies žodis buvo psichinės, o ne fizinės prigimties. Toks pats santykis tarp reikšmių jėga ir prasmė yra mūsų žodyje siela: lietuvių kalboje – siela, o slavų – сила. Tas pats žodis slavų ir baltų prokalbėje skambėjo kaip seila.

– Tiesiog Biblija... Pradžioje buvo žodis...

– Biblija tėra vienas iš daugybės šaltinių.

– Bet – senųjų šaltinių.

– Iš tikrųjų biblinė pasaulėžiūra ir senovės lietuvių pasaulėžiūra labai panašios. Skirtumas tik istorinis – krikščionybė, atėjusi su iškelta Biblija, ištalžė, išnaikino, ištrynė, kiek tik galėjo, visa, kas buvo lietuviška. Kiek negalėjo, tiek pasisavino, ir dabar sako „mes esame pradžia“, ir viskas. Daugybė panašumų yra apskritai visame pasaulyje – bendražmogiškas pasaulėvaizdis yra praamažis, jam dešimtys tūkstančių, galbūt net šimtai tūkstančių metų. Yra tokia psichologinė sąvoka archetipas – nuo jo nėra kur dingti.

Dar keli pavyzdžiai. Žodis vaistas yra šaknies vaid- arba veid- – ta pati šaknis, kurią turime žodžiuose išvysti, išvydau, pavidalas ir t. t. Pirminė jo reikšmė susijusi su žinojimu, ją galime pažinti žodyje žiniuonis, kuris reiškia gydytoją (tik tas, kas žino, gali išgydyti). Kitaip tariant, gydymas yra tam tikras žinojimas.

Noriu dar vieną pavyzdį pasakyti. Yra veiksmažodis, galbūt per retai vartojamas, bausti. Būtojo laiko lytis baudė aiškiau rodo šaknį baud-. Tai tranzityvinė veiksmažodžio lytis, o to paties veiksmažodžio savaiminė, arba intranzityvinė lytis, – busti, budo (tas pats, kaip glausti, gludo; dužti, daužti; lūžti, laužti; smukti, smaukti). Čia šaknyje vyksta balsių kaita, bet busti ir bausti yra tas pats veiksmažodis, tik skirtingos jo lytys. Vis dėlto mūsų ausiai jos jau yra išsiskyrusios, nes išsiskyrė reikšmė: mes bausmę suprantame kaip viena, o budimą – kaip visiškai kita.

O čia yra tas pats. Bausti reiškia budinti – tikroji bausmės prigimtis yra tikslas pažadinti. Nes nusikaltęs žmogus kliedi, nesupranta, yra pasiklydęs, miega, sapnuoja. Vadinasi, tikroji bausmės paskirtis – prikelti jį iš kliedesio, iš sapno, pabudinti. Jeigu ji nebudina, tai – ne bausmė. Mes dabar sakytume – pataiso, pakeičia jo vidinį pasaulį, požiūrį, būseną, atramos, atskaitos taškus. Šia prasme pas mus bausmės beveik ir nėra, o būtų labai naudinga.

– Pabrėžiate, kad pasaulėvaizdžio tyrimams reikšmingi ir asmenvardžiai.

– Pasaulėvaizdžio tyrimams gali būti reikšmingos įvairios kalbos dalys, įvairūs žodžiai. Kad ir asmenvardžiai pavyzdžiui, dvikamieniai. Dvikamienis asmenvardis suduria dvi šaknis (du žodžius) į vieną – tai yra mikrotekstas, mažiausias įmanomas sakinys. Ir kai kurie dvikamieniai žodžiai labai iškalbingi. Pavyzdžiui, Mindaugą galima dviem būdais suprasti. Jei kariškai, nes karo luomui aktuali šlovės samprata, tai jis – daug minimas (šlovingas). Žynių luomui būdingesnė samprata – turintis daug minčių, daugiamintis.

Vidmantas arba Mantvydas taip pat nepaprastai iškalbingi. Šaknis mant- tiesiogiai susijusi su mentalitetu, mąstymu, o vyd- reiškia vydintis, regintis protas. Mindaugas irgi turi simetrišką apverstą variantą Daugminas. Algirdas labai kariškas – visų girdimas, taigi – visašlovis. Pavyzdžiui, užmirštas dėmuo yra išlikęs žodyje Arvydas. Antroji dalis vyd- reiškia žinoti, regėti, o pirmoji ar- siejama su tokiu žodžiu, kuris atitinka lotynų rytus (ritualas iš jo atsiradęs), o vedų kalboje atitikmuo – kosminės būties dėsnis. Taigi galima sakyti, kad Arvydas yra tiesą (dėsnį, tvarką, dorą, dermę) vydintis.

Kadangi vardai duodami kažko linkint, juose matome tam tikrą ideologiją, pasaulėvaizdį, nes per linkėjimą atsiskleidžia žmonių idealai, siekiai, siekiniai.

Kadangi vardai duodami kažko linkint, juose matome tam tikrą ideologiją, pasaulėvaizdį, nes per linkėjimą atsiskleidžia žmonių idealai, siekiai, siekiniai.

– Ką tyrinėtojai sako apie žodį dievas?

– Kad ir kokia būtų religija, šis žodis yra jos viduryje, branduolyje. Jis senas, 3 tūkst. metų senesnis už krikščionybę, paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės, turimas ir turėtas daugelyje senųjų indoeuropiečių kalbų, tebeturimas daugelyje naujų. Aiškinama, kad žodyje dievas yra du dėmenys. Viena vertus, tai galėjo būti bendrinis daiktavardis, reiškiantis dangų, – kai kuriose kalbose, ir lotynų, ir vedų, beje, ir latvių, ir lietuvių, yra tokių pėdsakų.

Kita vertus, tos pačios šaknies yra žodis diena (anksčiau tartas deina). Jis reiškia šviesą, kitaip tariant, dangiškos šviesos laiką. Taigi iš tų dviejų dėmenų – šviesa ir dangus – mokslininkai rekonstruoja bendrą vardiklį: arba tai buvęs šviesus dangus, arba dangaus šviesa. Vienaip jungsi šviesą ir dangų ar kitaip, bet tai nepaprastai gilus, iškalbingas, reikšmingas dalykas.

Tik reikia turėti omenyje, kad išorinis pasaulis, mūsų vadinamoji gamta, tik tada tampa religijai aktualus, kai suvokiamas perkeltine prasme. Niekas pasaulyje niekada negarbino gamtos. Čia yra kliedesys. Iš tikrųjų gamta visuomet suvokiama perkeltine reikšme, kaip simbolis, kaip ženklas ir kaip tai, kas yra aukščiau. O tai, kas yra visų aukščiausia, – dangus.

Lygiai taip pat simboliškai mes kalbame apie šviesą. Tarkim, nušvito (aptemo) protas – juk ne apie lemputę kalbame, o perkeltine prasme vartojame šviesos sąvoką. Pagaliau, sakydami švietimas, ne apie elektrifikaciją galvojame. Taip reikia suprasti ir šviesą – tai, kas yra visų šviesiausia, visų aukščiausia. Štai dievo sampratos branduolys, tai yra dievas. Tai toli gražu ne fizinis dangus, į kurį žmonės nuo aukšto kalnelio dairėsi. Žinoma, išoriniame pasaulyje tas regimas šviesus dangus tampa simboliu, o visose religijose tas aukščiausiasis dievas visuomet susijęs su šviesa ir dangumi.

Bet, pabrėžia jis, kosminiai smūgiai gali pasikartoti – vien XXI a. keliolika asteroidų pralėkė tarp Žemės ir Mėnulio (nors jie nebuvo ypač dideli, bet tai labai arti).

– Kokią naują tarptautinę dieną minėsime birželio pabaigoje?

– 2016 m. gruodžio 6 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 71-oje sesijoje priėmė rezoliuciją, skelbiančią naują atmintiną dieną – Tarptautinę asteroido dieną. Ji turėtų būti minima kasmet birželio 30 d. 1908 m. birželio 30 d. rytą negyvenamose Sibiro platybėse plykstelėjo galingas sprogimas, kurio banga apskriejo visą planetą.

Atvirai kalbant, mokslininkai ligi šiol nežino, kas tai buvo. Vieni mano, kad asteroidas, kiti – kad kometa, treti – kad kažkoks pavojingas eksperimentas. Siejama netgi su garsiojo Nicola Tesla vardu. Bet dauguma vis dėlto mano, kad tai buvo kosminis smūgis.

– Kas įvyko per tą smūgį?

– Sprogimas įvyko 10–15 km aukštyje, o jo jėga buvo tūkstantį kartų didesnė už Hirošimos bombos. Sprogimo banga išvertė apie 80 mln. medžių 2 tūkst. km2 plote. Smūgis sukėlė 5 balų stiprumo pagal Richterio skalę žemės drebėjimą. Ši atmintina diena, kuria paskelbė JT, yra to sprogimo aidas, turintis priminti, kad kosminiai smūgiai gali pasikartoti, kad iš kosmoso mums nuolat gresia rimtas pavojus. Kai įvyko Tunguskos sprogimas, žmonės apie kosminius pavojus dar nemąstė.

Tiesa, 1906 m. verslininkas ir kalnakasys Danielis Barringeris įrodė, kad Arizonos krateris, esantis Arizonos dykumoje JAV, yra kosminės kilmės. Tas krateris nedidelis – 1,2 km skersmens, nesenas – apie 40 tūkst. metų. D. Barringeriui netgi pavyko surasti geležinio meteorito nuolaužų. Bet, nepaisant jo įrodymų, netgi mokslinė visuomenė į jo atradimą žiūrėjo gana skeptiškai. Tik po 50 metų geologas ir astronomas Eugene`as Shoemakeris patvirtino, kad D. Barringeris buvo teisus.

E. Shoemakeris buvo astrogeologijos pradininkas, pradėjęs smūginių kraterių Žemėje tyrimus. Jis buvo vienas iš nedaugelio žmonių, mačiusių, kaip Shoemakerio-Levy kometa, suskilusi į gabalus, smogė į Jupiterio paviršių ir paliko ten didžiulį pėdsaką. Pats E. Shoemakeris dalyvavo rengiant ekspedicijas į Mėnulį, dirbo paruošiamąjį geologinį darbą ir svajojo pats pakliūti į Mėnulį, bet sveikata jam neleido. Po to, kai jis žuvo autokatastrofoje, tirdamas vieną iš Australijos kraterių, jo pelenai buvo nugabenti į Mėnulį. Tai vienintelis žmogus, kurio palaikai Mėnulyje.

E. Shoemakeris ir kiti geologai apie 1960–1970 m. išmoko nustatyti smūginę kosminę kraterių kilmę – anksčiau buvo manoma, kad jie vulkaniniai arba tektoniniai. Nuo to laiko Žemės paviršiuje nustatyta apie 200 smūginių kraterių, o su „įtariamais“ (kol kas iki galo nepatvirtinta jų kilmė) tokių kraterių yra apie 800.

Didžiausias šiuo metu žinomas yra Manitsoko krateris Grenlandijoje, jo skersmuo – apie 600 km. Bet tai buvo prieš 3 mlrd. metų. Tarp „įtariamų“ kraterių yra dar du krateriai po 500 km skersmens. Vienas – Mumbajaus šelfe po vandeniu (arba netgi Žemės gelmėse), kitas – Antarktidoje po ledynais.

Dar viena svarbi data kelyje į asteroidų pažinimą ir jų poveikį Žemei, kai geologas Walteris Alvarezas ir jo tėvas – fizikas ir Nobelio premijos laureatas – Luisas Alvarezas iškėlė hipotezę, kad su stambiais kosminiais smūgiais susiję masiniai išmirimai. Jie kalbėjo apie išmirimą kreidos ir paleogeno periodu, kai išnyko dinozaurai, kiti gyvūnai. Paaiškėjo, kad Žemėje tokių įvykių masinių išmirimų, kurie galėjo būti susiję su asteroidų smūgiais, buvo ne vienas. Tada žmonija pakėlė galvą ir sužiuro į dangų, nes kilo klausimas – o kas, jei tai vėl pasikartos.

Beje, prie šito klausimo iškėlimo prisidėjo ir Lietuvos geologai. Dar gerokai iki Alvarezų darbų Lietuvoje buvo surasti du nemaži smūginiai krateriai – Mizarų prie Druskininkų (6 km skersmens) ir Veprių (8 km skersmens).

Kitas lietuvis, tiesa, gyvenęs ir augęs Peterburge, Viktoras Masaitis nustatė vieno didžiausių Žemėje Popigajaus kraterių kosminę prigimtį ir tapo vienu žymiausių tarptautiniu mastu tokių struktūrų tyrėjų. Mūsų krateriai (6 km ir 8 km skersmens) palyginti nedideli, bet mes pamodeliavome, kas būtų, jei panašaus dydžio kūnas (apie 300 m skersmens)  trenktų į tą pačią vietą prie Druskininkų.

Aiškėja, kad Druskininkų neliktų, sprogimo banga juos nušluotų ir palaidotų po storu nuolaužų sluoksniu. Vilniuje, už 150 km, būtų matomas plykstelėjimas, maždaug 90 kartų stipresnis už Saulės šviesą. Vilnių sudrebintų 7 balų žemės drebėjimas ir kristų nuolaužos iki 3 cm dydžio.

– Ar įmanoma būtų ką nors padaryti, jei asteroidas artėtų prie Žemės?

– Astronomai deda dideles pastangas, kad numatytų asteroidų orbitas ir tuos asteroidus, kurie gali kelti Žemei pavojų, ir ramina, kad šiuo metu realus pavojus Žemei negresia. Vis dėlto jie vartoja sąvoką „pavojingi Žemei asteroidai“. Tai tie asteroidai, kurie gali priartėti prie Žemės arčiau nei 7,5 mln. km –  tai maždaug 20 nuotolių iki Mėnulio. Bet žinoma, kad jau XXI a. keliolika asteroidų pralėkė tarp Žemės ir Mėnulio. Tiesa, nedidelių, bet tai labai arti.

Asteroidai yra ne tik grėsmė, galinti sunaikinti žmoniją, bet ir stichinė nelaimė, kurios bent teoriškai galima išvengti. Tarkim, galima pasitikti artėjantį asteroidą raketos smūgiais, kurie pakreiptų jo orbitą. Galbūt jį galima suskaldyti į gabalus, kurie krisdami atskirai nesukeltų tokio didžiulio smūgio. Yra kitokių priemonių išvengti nelaimės. Bet tai kol kas tik teorijos, nes žmonija tokių išteklių dar neturi.

Visą pokalbį rasite LRT mediatekoje.

„Aš leidžiu tau daryti, ką nori, tu pats esi atsakingas už savo gyvenimą, aš visiškai tavimi pasitikiu, nėra jokių ribų ir susitarimų“ – tai jau kraštutinumas. Tėvai yra brandūs ir turėtų suteikti vaikui ne tik ryšį, bet ir ribas, kurios padėtų vaiką apsaugoti, nes jis dar nepažįsta pasaulio taip gerai, kaip suaugusieji. O jei draugystė yra ir geras ryšys, ir ribos, tai labai geras modelis“, – pabrėžia socialinių mokslų daktarė.

– Kuo sunkus vaikų ir paauglių gyvenimas? Vis dar yra tėvų, kurie mano, kad užtenka pamaitinti, aprengti ir patenkinti kultūros poreikius, o vaikas turi būti dėkingas, laimingas ir visada su šypsena. Tėvus erzina, kai vaikai turi savo požiūrį ir ginčijasi, neva jie dar nieko nepatyrė, dar nedirba, neuždirba, todėl turi patylėti.

– Labai dažnai susiduriu su tokiu tėvų požiūriu, jis labiau išryškėja, kai paauglys jau turi savo nuomonę ir požiūrį, kuris nebūtinai sutampa su tėvų. Šiuolaikinėje visuomenėje tikrai tėvai labai dažnai reikalauja iš vaiko paklusnumo. Bet iš tikrųjų pirmiausia reikia su vaiku užmegzti emocinį ryšį ir tik tada bus galima kalbėti apie kažkokią discipliną.

Klausimai paaugliui neturėtų būti apie tai, kaip sekėsi matematika, ar pagerinai savo vidurkį. Klausti reikia, ką tu mėgsti veikti, kokios muzikos klausaisi, apie ką kalbatės su draugais, kokia tavo nuotaika, t. y. domėtis vidiniu vaiko pasauliu.

Tai reiškia, kad tėvai visą laiką turėtų domėtis, kuo gyvena jų vaikas, o tai nėra vien mokykliniai pasiekimai, akademinis pažangumas. Mokykla – tik viena vaiko gyvenimo dalis. Labai dažnai pagrindinis paauglių skundas – aš įdomus tėvams tik tiek, kiek įdomūs mano mokslai. Bet iš tikrųjų yra daug labai kitų gyvenimo sričių: emocinė būsena, santykiai su draugais, laisvalaikis.

– Bet tai rodytų, kad vaikai turi poreikį su tėvais aptarti ir savo santykius su draugais, ir pomėgius?

– Taip, bet tėvai kartais tai nuvertina. Be abejo, kai vaikas artėja prie paauglystės, jis didžiąją dalį laiko skiria ne tėvams, o draugams – tai labai normalus raidos procesas, būtinas tam, kad susiformuotų brandi asmenybė. Paauglys turi atsiskirti nuo tėvų. Kai nuvertinamas bendravimas, paauglys atsitraukia, o tada ateina tėvai ir sako – vaikas užsidaro kambaryje, bendrauja tik su draugais, mes nežinome, kokie tie draugai, apie ką jis galvoja. Tėvai ima galvoti, kad jie nebėra paaugliui autoritetas, bet tai netiesa – tėvai visada bus svarbūs bet kurio amžiaus vaikui.

Kartais tėvams nėra visai lengva prieiti prie vaiko, megzti su juo ryšį ir pradėti domėtis, kuo vaikas gyvena, kaip jaučiasi. Kartais reikia išlaukti ir gaudyti momentus. Pavyzdžiui, važiuojant į mokyklą, iš mokyklos, kartais verta pasirinkti net ilgesnį kelią, nes neįprastoje aplinkoje paauglys staiga pradeda kalbėti, nes taip lengviau nei sėdint prie stalo būti kamantinėjamiems. Klausimai paaugliui neturėtų būti apie tai, kaip sekėsi matematika, ar pagerinai savo vidurkį. Klausti reikia, ką tu mėgsti veikti, kokios muzikos klausaisi, apie ką kalbatės su draugais, kokia tavo nuotaika, t. y. domėtis vidiniu vaiko pasauliu.

– Jūs knygoje rašote apie tam tikrus momentus, pavyzdžiui, kaip vaikas reaguoja, kai tėvai užduotį skiria įsakymo forma. Pateikiate pavyzdį „eik valgyti pietų“, nors galima pakviesti „eikim kartu valgyti“. Atsimenu iš vaikystės – valgant irgi vyksta auklėjimas: turi sėdėti tiesiai, nemaskatuoti kojomis, išmokti naudotis įrankiais, nečepsėti, nekalbėti. Ar tai gerai? Ar tas pamokas gali duoti kitaip?

– Be abejo, tokios įsakomosios direktyvos tikrai kelia vaikui įtampą. Kadangi vaikai labai skirtingi (vieni ramesni, kiti aktyvesni), jie labai skirtingai reaguoja. Taigi vieni į įsakmius paliepimus reaguoja klusniai, kiti klausys, bet jiems kaupiasi pyktis, kuris dažniausiai prasiveržia paauglystėje, treti, net ir būdami maži, į tokius tėvų paliepimus nereaguoja. Bet kuriuo atveju mes esame įpratę, kad tėvai tarsi viršesni už vaikus: jie liepia, ir vaikas turi klausytis.

Žinoma, tėvai atsakingi ne tik už ryšio su vaiku užmezgimą, bet ir už ribas, kurios labai svarbios, nes, kai nėra ribų, sukuriama nesaugi aplinka. Ribos moko vaiką save kontroliuoti. Taigi tėvai visada gali pasakyti kitaip: „mes galime kartu eiti valgyti“, „dabar pietų metas, mes visi kartu sėdame prie stalo“, „prie stalo ne kalbame apie nemalonius dalykus, o bendraujame“. Taigi tą laiką skiriame ne tik valgymui, bet ir ryšio mezgimui.

– Kaip vaikus veikia moralizavimas?

– Neigiamai. Kas yra moralizavimas? Tėvai mano, kad taip jie perteikia vaikams vertybes, moko, kas yra teisinga ir kas neteisinga. Tėvų manymu, tai turėtų veikti, vaikai turėtų nuo tokių pokalbių staiga tas vertybes kažkokiu būdu perimti. Bet iš tikrųjų vaikai stebi, kaip tėvai patys tas vertybes savo gyvenime pritaikė.

Jei atsisėsime su vaiku prie stalo ir sakysime „tai yra neteisinga, tu turi daryti taip ir taip, tai yra labai blogai“, tiesiog sukelsime įtampą, pyktį ir vaikas nieko iš to nepasimokys. Bet jei kalbėsime apie tai, kaip vaikas jautėsi tada, kai netinkamai pasielgei, apie ką galvojo, ką galėtų padaryti kitaip, bus daug efektyviau.

– Turbūt reikėtų akcentuoti, kad vaikai nori būti geri? Galbūt dažnai vaikai ir meluoja todėl, kad bijo tėvų?

– Vaikai tikrai nori būti geri, jie tikrai neturi ketinimo įskaudinti, nubausti tėvus, atkeršyti, kažkaip sugadinti jiems gyvenimą (juks kartais tėvai pasako „jau šitas vaikas tiek man nervų sugadino“). Be abejo, laikui bėgant gali kauptis ir pyktis, ir nepasitenkinimas, bet net ir pats priešiškiausias paauglys tikrai nori būti geras savo tėvams, tik gal jam ne viskas išeina, ne visą laiką pavyksta.

Kodėl vaikas meluoja? Gali būti daug įvairių priežasčių. Labai dažna priežastis – vaikas bijo bausmės. Taip pat melas būna labai glaudžiai susiję su kompensaciniu poreikiu pakelti savo savivertę. Kartais vaikas tiek nepasitiki savimi, kad jam reikia susikurti išgalvotą realybę tam, kad jis geriau, oriau jaustųsi.

– Kas sunaikina savivertę?

– Savivertė formuojasi nuo pat pirmų vaiko gyvenimo dienų, tad pirmieji metai labai svarbūs. Neteisinga manyti, kad jei kūdikis yra pamaitintas, pamiegojęs, viskas yra gerai. Pirmaisiais metais vystosi prieraišumas prie suaugusiųjų. Kiek vaikas jausis saugus šiame pasaulyje, kiek pasitikės ir savimi, ir aplinkiniu pasauliu, labai priklauso nuo to, kaip jo emocinius poreikius atlieps suaugusieji.

Kaltinimai, moralizavimai, įkyrūs patarimai, nurodymai, ką ir kaip reikėtų daryti, irgi labai neigiamai prisideda prie vaiko savivertės.

Verkimu kūdikis gali išreikšti labai daug įvairių poreikių: taip jis pasako, kad yra  alkanas, kad jam šlapia, kad nuobodu ir jis nori suaugusiojo draugijos, nuraminimo. Jei mama jautriai sureaguoja į tą vaiko poreikį, tai yra išgirsta vaiką, bando atspėti, kas jam negerai, kūdikis jaučiasi svarbus ir saugus, supranta, kad yra išgirstas ir gali pasitikėti savimi ir pasauliu. Bet jei vaikas verkia, o niekas neateina, nepaguodžia ir nesureaguoja į jo poreikius arba sureaguoja tik kartais, vaikas jaučiasi labai nesaugus.

Vėliau, kai formuojasi savarankiškumo, iniciatyvos poreikis, irgi labai svarbu, kaip suaugusieji į tai sureaguos. Kaip minėjau, ir kaltinimai, moralizavimai, įkyrūs patarimai, nurodymai, ką ir kaip reikėtų daryti, irgi labai neigiamai prisideda prie vaiko savivertės. Kartais tėvai sako „aš juk giriu vaiką, sakau labai daug gerų dalykų“, bet to tikrai nepakanka.

Būna situacijų, kad vaikas labai daug kur patiria nesėkmę (jam nesiseka mokykloje, su draugais), ir tos patirtys kaupiasi, bet tėvai apie tai nesužino, nes vaikas nori pats susitvarkyti arba bijo nuvilti savo tėvus, pasirodyti prastesnis, nepateisinti lūkesčių.

– Kaip vaikus girti, drąsinti, guosti, kad tai būtų veiksminga?

– Tai labai priklauso nuo situacijos. Kartais daug svarbiau išklausyti vaiką ir pabandyti suprasti, o ne guosti ir raminti. Kalbėtis su vaiku labai svarbu, tik situacijų aptarimas turėtų būti orientuotas ne į kritikavimą, netinkamą poelgį, o į bandymą suprasti vaiką, jo poziciją tuo metu, kai jis taip elgėsi, ir į paiešką, ką būtų buvę galima padaryti kitaip.

Taigi aptarimas gali turėti dvi puses. Kartais vaikai skundžiasi, kad jiems nusibosta valandų valandas trunkantys aptarimai, be to, pats aptarimo laukimas kelia didžiulę įtampą ir nerimą. Tai tikrai nepadeda gerai jaustis ir pasiruošti. Aptarimas, kuris virsta į kamantinėjimą ir moralizavimą, tikrai nepadeda vaikui jaustis geriau.

Kai kurios šeimos įvedusios šeimos susirinkimus, kurie būna, pavyzdžiui, kartą per savaitę. Per tuos susirinkimus aptariama, kas įvyko per savaitę, kas nuliūdino, kas kelia nerimą, ką būtų galima daryti kitaip. Jei per tuos susirinkimus atmosfera ne vertinanti, ne kritikuojanti, o palaikanti, padrąsinanti, patvirtinanti, kad mes šeima, mes visi kartu ieškome būdų, kaip mums visiems jaustis gerai, būna daug efektyviau.

– Kai kurie tėvai pasipriešintų dėl vertinimo. Jie pasakytų, kad mes viską visada vertiname. Koks vertinimas nežeistų vaiko?

– Vaikas neturi gyventi įsivaizduodamas, kad niekas neturi pasekmių. Kiekvienas poelgis turi pasekmes ir labai svarbu išmokti šią taisyklę. Pasekmių tikslas nėra nubausti vaiką, sukelti jam pyktį, blogas emocijas, kad jis nekartotų poelgio. Mes norime išmokyti vaiką teisingai pasirinkti.. Vaikas turi žinoti: jei aš pasielgsiu taip, bus tokios pasekmės, jei pasielgsiu kitaip, pasekmės bus tokios, tad aš esu atsakingas rinktis – jei pasirinksiu man nenaudingą elgesį, turėsiu susitaikyti su tomis pasekmėmis.

– Su kokiomis problemomis susiduria tėvai?

– Kartais tėvai paauglio nuomonę suvokia kaip jų autoriteto nuvertinimą, nors turėtų suprasti, kad tai tiesiog dar viena nuomonė. Kiti labai sureikšmina akademinius pasiekimus. Jiems atrodo, kad jei vaikas gerai mokosi, jau viskas puiku. O tai, kad vaikas nelaimingas, liūdnas, prislėgtas, nesuprastas, vienišas, kažkodėl nėra tokie svarbūs dalykai.

Kartais tėvai pasijunta bejėgiai – jiems atrodo, kad jie nieko negali padaryti ir niekaip negali vaiko suvaldyti. Iš tikrųjų jie gali padaryti labai daug ir visada: bandyti suprasti savo vaiką, domėtis juo, tartis ir tikėti, kad tarpusavio ryšys ir bendros pastangos duoda rezultatų.

– Ar tėvai, supratę, kad negerai pasielgė, turėtų atsiprašyti? Ar atsiprašymas mažina autoritetą, ar kaip tik kelia?

– Jei tėvai pasielgia netinkamai, aprėkia, pasako, ko nereikėjo pasakyti ir paskui gailisi, visada patariu atsiprašyti. Akcentas turėtų būti tas, kad aš, kaip mama ar kaip tėtis, sugebu prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Bet atsiprašymas irgi turi būti su paaiškinimu, pavyzdžiui: „Tuo metu aš labai pykau ant tavęs, man buvo labai skaudūs tavo žodžiai, aš nesusivaldžiau ir pasakiau tau kažką blogo. Aš labai gailiuosi ir tikrai taip negalvoju. Manau, kad kitą kartą, jei kils tokia situacija, man būtų daug naudingiau tiesiog nueiti atsigerti vandens, nusiraminti kitame kambaryje ir mes galėtume pratęsti pokalbį nurimę.“ Toks pasakymas moko vaiką tam tikro elgesio ir emocijų reguliavimo strategijos.

– Labai dažnai jauni tėvai sako – mes su vaiku esame draugai. Tai gerai ar blogai?

– Priklauso nuo situacijos ir nuo to, ką jie turi omenyje. Jei draugystė suprantama „aš leidžiu tau daryti, ką nori, tu pats esi atsakingas už savo gyvenimą, aš visiškai tavimi pasitikiu, nėra jokių ribų ir susitarimų“, tai jau kraštutinumas. Tėvai yra brandūs ir turėtų suteikti vaikui ne tik ryšį, bet ir ribas, kurios padėtų vaiką apsaugoti, nes jis dar nepažįsta pasaulio taip gerai, kaip suaugusieji. O jei draugystė yra ir geras ryšys, ir ribos, tai labai geras modelis.

Taip LRT KLASIKAI sako gamtininkas Selemonas Paltanavičius. „Tu gali būti deramas pasaulio pilietis, jei esi tvirtas lietuvis – su savo žinojimu, su savo išmanymu. Jeigu ne, kaip tu gali kur nors pritapti?“ – pastebi rašytojas.

– Gamta – visų namai, bet ne visiems ji reikalinga. Tarsi toks būtų pokalbio šūkis su gamtininku, rašytoju, radijo laidos „Gamta – visų namai“ vedėju Selemonu Paltanavičiumi. Trys paskutiniai jūsų gyvenimo metai buvo labai reikšmingi. 2015 m. gavote ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“, 2016 m. atšventėte savo šešiasdešimtmetį, 2017 m. knygų mugėje „Maži ežiuko sapnai“ buvo įvertinti kaip geriausia knyga vaikų knygų kategorijoje. Kam už visa tai esate dėkingas? Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Daug kam esu dėkingas, pirmiausia, savo tėvams, žmonai, dukrai, sūnui. Mūsų labai gražus, toks draugiškas pulkelis, todėl gamtos ir kultūros pasaulį visi suprantame panašiai. Žinoma, labiausiai esu dėkingas gamtai, man atrodo, gamta – tas didysis mokytojas, įkvėpėjas. Kažkada manęs klausė, kada susidomėjau gamta. Niekada, tikriausiai tą atsinešiau gimdamas, be to, buvo tam sukurtos sąlygos: gyvenau prie miško, vienkiemyje. Esu labai dėkingas Suvalkijai, Sūduvai, už kalbą, už tai, kad man niekada nereikėjo mokytis kalbėti ir rašyti lietuviškai, nes užaugau girdėdamas taisyklingą kalbą.

– Sakote, kad gimėte gamtininku. Kokie patys ryškiausi vaikystės potyriai, susiję su gamta?

– Prisiklausęs mamos pasakų, kaip dabar pamenu – kambaryje guliu ant lovos ir žiūriu į lubas, o jos Suvalkijos troboje (suvalkiečių vadinamojoje stuboje) buvo iš eglinių lentų su tokiomis šakomis, kiekviena šaka man buvo kokio nors gyvūno dalis – mačiau visą pasaulį. Pamenu, visai mažas važiavau su tėte vežimu per mišką, vežėme malkas, sėdėjau ant malkų viršaus ir po eglute pamačiau tupintį kiškį, ilgai į jį žiūrėjau. Vis galvojau, ar tikrai jį mačiau... Jei mokėčiau, galėčiau nupiešti tą kiškį, nes ir dabar matau tokį, koks jis buvo.

– Sakoma, kad pasakose labai daug veikėjų iš gamtos pasaulio. Mūsų protėvių santykis su gamta buvo visai kitoks – suasmenintas, sudievintas, buvo aitvarai, chtoninės žemės ir vandens būtybės. Ar tėvai negąsdino kažkokiomis gamtos būtybėmis? Ką jautėte išėjęs į mišką?

– Mūsų, vaikų, niekuo negąsdino. Kai man buvo penkeri šešeri metai, nueiti pas kaimynus tamsoje buvo visai nebaisu. Manau, tėvai, kurie viskuo gąsdina savo vaikus, nelabai teisingai juos augina. Kaime, pradėjus rinktis juodiems debesims, dėl žaibų ir griaustinių, kad nebūtų skersvėjų, liepdavo uždaryti langus, bet tai buvo ne gąsdinimas, o perspėjimas ir mokymas.

– Kaime griaustinis būdavo išgyvenamas labai ypatingai, tiesa? Labai dažnai trenkdavo žaibas, uždegdavo namą ar medį.

– Jūs teisi, mano mama kalbėdavo poterius. Vaikas to dar nesuprasdavau, bet atsimenu, kad iš tikrųjų žaibų ir griaustinių buvo daugiau.

[...] Grįžkime prie pasakų, labai gerai prisimenu pasakas, kurias sekdavo mama – tai buvo didelis stimulas kurti, nes mama man jų neskaitė, šiandien suprantu, kad ji pati jas kūrė. Man išliko tas jausmas – kartais sėdėdavau nutirpęs, kartais apsalęs nuo gerumo.

Kai tėvai kur nors išvažiuodavo, o broliai būdavo mokyklose, mane, tokį nelabai didelį ketverių penkerių metų vyrą, saugojo, kartu buvo tėtukas. Jis buvo neseniai grįžęs iš Sibiro, nebuvo labai tvirtos sveikatos, turėjo tokius šepetuko ūsus, žilas. Prisimenu, kaip mudu sėdime, o jis pasakoja. Aš labai norėdavau paliesti jo ūsus, bet taip nė karto ir neišdrįsau.

– Tarp jūsų buvo atstumas – toks pagarbus santykis?

– Mes, suvalkiečiai, esame kitokie. Jei tais laikas vaikas būtų puolęs ant kaklo, tai būtų pavadinta darkymusi. Tėtukui paėmus ant rankų ir priglaudus, galbūt būčiau galėjęs patikrinti, bet šito nebuvo. Jis man pasakojo, kad į turgų žmonės važiuodavo per Kazlų Rūdos girią, kad ten važiavo kaimynas ir prie jo prisistatė toks juodbruvas. Pasakojo ir apie velnius, bet negąsdino.

Po 50 metų parašiau pasakų rinkinį „Juodoji žvaigždė“, kuriame yra senojo kaimo atgarsiai, kalbėjimas apie būtybes, kurios kaime visą laiką buvo greta lietuvių. Niekas neabejojo, kad jos yra virš namų durų, todėl žmonės kabindavo ten šermukšnio vainiką, o jeigu eidavo kur nors naktį, tai būtinai rankoje turėdavo šermukšninę lazdą, nes velnias bijo šermukšnio.

– Minėjote, kad suvalkiečiai kitokie. Jūs parašėte knygelę „Aš – lietuvis“, kuri buvo pristatyta kaip šiltas ir savitas požiūris į mūsų šaknis, į mažus ir didelius dalykus, kurie būdingi tik mūsų tautai, protėviams, pajautimui ir įpročiams. Lietuva tokia maža žemė, ar iš tikrųjų, kalbant apie regionus, mūsų gamta labai skiriasi?

– Žinoma, skiriasi. Pavyzdžiui, šilų dzūkai gyvena tik pušynuose, miškuose. Įsivaizduokite buitį, gyvenimą šilų dzūko ir suvalkiečio iš Šakių rajono – viskas skirtinga, tai, ką jisai mato, ką jis girdi, ką jis iš žemės gauna. Čia svarbu, kad Suvalkijoje XIX a. pradžioje buvo panaikinta baudžiava, visi tapo laisvi.

Didžiulė Vakarų įtaka iš Rytprūsių ir Vokietijos, iš pradžių viskas buvo sunkiau priimama, bet paskui tai tapo norma ir, žinoma, reikalavimai formavo žmogų, keitė jo požiūrį į knygas, mokslą Suvalkijoje. Buvo gana daug žmonių, kurie jau XIX a. baigė universitetus Europoje ir pasaulyje.

Žmogus yra pavydi būtybė – jei vienas kažką padaro ir jam gera, tai kitas ne tik tų vaisių nori, bet dažnai nori ir pakartoti tą patį kelią. Dzūkai labai nuoširdūs. Jiems visą laiką teko dalintis bendruomenėje, jie gyvena uždarame kaime, o suvalkiečiai seniai išsidalinę, kiekvieno atskira sodyba, namai kaip atskiras pasaulis su nuosava žeme, už tvoros kaimynai. Kaimas, kuriame, sakykime, yra viena arba dvi pavardės, pavyzdžiui, Musteika, – fenomenas.

Gamta daug ką formuoja, tiksliau daug ką formavo. Šiandien viskas pasikeitė ir karta, kuri dabar auga, yra keistas dalykas. Turime įdėti labai daug pastangų ir kaip nors ją sugrąžinti prie gamtos, aiškinti tai, ką kiekvienas kaimo žmogus tiesiog žinojo.

Pradinių mokyklų mokytojai sako, kad vaikai neskiria eglės nuo pušies. Anksčiau kaimo vaikai, eidami į mokyklą, žinojo, kur kiškio nubėgta, o kur lapės nueita. Dabar vaikai nežino, iš kur atsiranda duona ir kas yra linas.

– Ko žmogus netenka gyvendamas ne gamtoje?

– Paties savęs, savo ištakų. Kyla didelė grėsmė prarasti savo tautinį identitetą, prarasti save. Žinote, sakoma „aš būsiu pasaulio pilietis“, bet man tai panašiau į suneštinį balių, kai negali ateiti tuščiomis. Tu gali būti deramas pasaulio pilietis, jei esi tvirtas lietuvis – su savo žinojimu, su savo išmanymu. Jeigu ne, kaip tu gali kur nors pritapti?

Švedijoje gamta ir paukščių stebėjimas yra antroji religija. Tai fenomenas, nes kiekvienas švedas namuose būtinai turi paukščių pažinimo vadovėlį. Aš netikiu, kad kada nors lietuviai pažins taip paukščius – tai būtų stebuklas.

– Kodėl taip yra?

– Tai atgimimas, naujas sugrįžimas prie gamtos ir jos šaknų. Bijau, kad turėsime daryti tą patį. Taip daro prancūzai ir vokiečiai – jie atranda iš naujo, jiems reikia gamtos. Įsivaizduokite, kaip suaugusiam žmogui, kurio jau kelios kartos prieš jį išvažiavę, pavyzdžiui, į JAV, pradėti mokytis lietuvių kalbos. Abejoju, ar jis gali išmokti lietuvių kalbos taip, kad galėtų rašyti poeziją ar sukurti romaną.

– Esate sakęs: „Mėgstu išvažiuoti ir į užsienį. Esu buvęs vienur kitur Europoje, šiek tiek –Azijoje. Bet tam nelabai yra laiko. Aš lietuvis. O Lietuva – labai didelė ir jos gamta –neapčiuopiama.“ Dar ką nors naujo randate mūsų gamtoje? Juk atrodo, kad viską žinote, viską atradote.

– Man atrodo, kad dar nieko nesame atradę. 1992 m. pasaulyje atsirado terminas biologinė įvairovė, paprastai sakant, biologinė įvairovė – visi augalai, grybai ir gyvūnai. Lietuvoje yra apie 30 tūkst. rūšių augalų, grybų ir gyvūnų, didžioji dalis bestuburiai, apie 20 tūkst. rūšių – vabzdžiai. Kiekviena rūšis – atskiras pasaulis. Esame susireikšminę, kalbame tik apie vieną rūšį – žmones, bet kiek atrandame pasaulių, kai pradedame domėtis bet kuria kita gyvūnų rūšimi, ir suprantame, kad dar daug kas neaišku ir nežinoma.

– Kokias paslaptis norėtumėte sužinoti?

– Dalykų, kurių visai negalima paaiškinti. Ar gyvūnai mus jaučia, kaip jaučia? Nepaaiškinama, ne kartą tuo įsitikinau. Sakykime, labai ankstus rytas, miško pakraštyje palapinėje esu užsimaskavęs, niekas manęs nepastebi, o aš už 800 metrų matau per pievą einantį šerną. Jis eina tiesiai link manęs, lieka 150 metrų, tada jis pasuka į dešinę, paeina 100 metrų, šmurkšt, įlenda į mišką. Ką norite, tą sakykite, niekada nesuprasite.

Petras Abukevičius – garsus lietuvių kino režisierius, kūręs filmus apie vilkus, sakė, kad yra septintas – vilko – pojūtis. Kai buvau paauglys, vilkai buvo medžiojami visus metus, jei kaime vilkas papjaudavo veršį, medžiotojas tykodavo, laukdavo, kada prie grobio prieis nubaidytas vilkas. Buvo ne vienas atvejis, kai medžiotojas ten sėdi visą naktį ir paryčiui pavargęs 10 minučių užmiega, vėliau pakelia akis – per tą laiką vilkas spėjo viską pasiimti ir pabėgti.

Neįsivaizduojate, kokios svarbios gamtoje yra akys. Jei neryškiai apsirengę stovėsime prie medžio, o netoliese sustojęs briedis ar elnias žiūrės į mūsų pusę, niekada negalima žiūrėti į jį išplėstomis akimis, nes jis jas pamatys.

Kai buvau vaikas, miške buvo pusiau apleistų pievų, kuriose vidurdienį žoliaudavo stirna. Kai ji nuleidžia galvą, žengi du tris žingsnius. Iki tol, kol ji pakels galvą, turi nuleisti galvą ir žiūrėti iš padilbų, kad vos matytum. Prieidavau per 30 metrų, vadinasi, ne visada jie jaučia arba jaučia, kad tai vaikas. Dažnai nesuprantame, bet ne tik laukiniai gyvūnai tai jaučia. Agresyvi žmogus prigimtis užrašyta ne tik jo sąmonėje, bet ir judesiuose. Gyvūnai tai jaučia, pavyzdžiui, kokia varna, žiūrėk, prie vieno kojų šmirinėja, prie kito atsargiau elgiasi.

Kęstutis Verbickas – gamtos fotografas, kuris tiesiog gali prieiti prie žvėrių, o šie nebėga – daugiau man neteko sutikti tokių žmonių. Ne kartą esu stebėjęs, kaip jis stovi prie lesančio paukščio, jį filmuoja ar fotografuoja, paskui atsargiai atsitraukia – žmogus tikrai kažką turi.

– Ar esate gamtoje pastebėjęs neaiškių gyvūnų ritualų?

– Taip, galbūt ne tik ritualų. Visi girdime giedančius paukščius, poetai tiki, kad lakštingalos pliauška jiems, bet jos gieda sau, jų giesmės funkcija perspėti – čia mano namai, mano teritorija.

Siekdamos kitoms lakštingaloms apie tai pranešti, jos gali giedoti visą naktį, joms visiškai nereikia žmonių. Blogai, jei į tą teritoriją atskrenda kitas lakštingalos patinas. Čia nėra draugysčių, lakštingalos atsakingos, daug ką žino – tai panašu į paukščių migracijos pojūtį. Paukštis negalėtų pasakyti, kodėl taip daro, tai susidarę genetiškai – reikalinga teritorija, kurioje būtų galima išmaitinti savo jauniklius.

Yra keistų išimčių. Kartą miške fotografavau varnėnų inkilą, kuriame buvo varnėnų pora ir jau nemaži jaunikliai. Varnėnai skirtingi, vienas atskrenda su žiedu, kažkada sužieduotas, o kitas – be uodegos, tikriausiai jį bandė kas nustverti, įdomiausia, kad buvo ir trečias. Patinas, patelė ir dar kažkas – trys paukščiai maitino tuos jauniklius. Lyg ir nebūna čia trikampių, bet šiuo atveju – jokių pykčių, viskas tvarkinga.

– Koks paukštis jums paslaptingiausias?

– Manau, gegutė, bet ne tik savo būdu. Ji nesirenka ir tikrai užsimaniusi negalėtų sukti lizdo, jos biologijoje to nėra. Pasaulyje yra keliasdešimt rūšių, kurios nesuka lizdų, neperi, tarp jų yra dar įdomesnių ir keistesnių, pavyzdžiui, Pietų Amerikoje, Čilėje, Argentinoje, iki Paragvajaus regiono yra juodoji antis. Ji pati neperi ir jauniklių neaugina – visiems mėto savo kiaušinius. Gegužiuką maitina įtėviai, ančiuką šildo svetimas, bet išsiritęs jis išdžiūsta ir iškeliauja į pasaulį – auga visai vienas.

– Ar antis žino, kad atiduoda kiaušinį tam, kuris jo nesunaikins?

– Kalbėkime apie mūsų gegutę. Jeigu ji kas keletą dienų turėtų padėti šešis kiaušinius, ji truktų gal tris keturias savaites, vadinasi, negalėtų perėti nuo pirmo kiaušinio, nes jie greičiausiai sugestų, o jeigu jie gulėtų neaptūpti ir nesaugomi – juos pagrobtų.

Pavyzdžiui, paukštis kiauliukė – pievų giesmininkas trumpa uodega, mažesnis už žvirblį. Jo kiaušiniai žydri ir tos gegutės, kuri ten deda, kiaušiniai taip pat žydri. Gegutės, kuri deda į kito pievos giesmininko kalviuko lizdą, kiaušiniai pilki su taškeliais. Tai patys mįslingiausi dalykai. Nežinau, kas galėtų rasti atsakymą.

Gamtoje visko labai daug, biologai juokiasi, kad grambuolys, karkvabalis, fizikų nuomone, negali skristi, nes su turimais sparnais negalėtų savęs pakelti, bet jis puikiai sau zvimbia. Gamtoje yra begalė dalykų, todėl turime prie jos grįžti, mokytis – ten visi gerumo ir protingumo principai. Knygos apie gamtą vaikams, kurie jas skaito, visada turėjo prasmę, o dabar turi dar didesnę, todėl kaip rašytojas manau, kad mano darbas prasmingas.

Taip LRT KLASIKAI sako Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros vedėja Meilutė Ramonienė. „Ir anglų kalboje yra buvę analogiškų įvardžių, bet dabar jie nebevartojami. [...] Jauni žmonės teigia, kad daug greičiau pereina į tu kalbėdamiesi net su nebūtinai labai panašaus amžiaus žmonėmis. [...] Ką gali žinoti, gal po kažkiek dešimtmečių ir mes turėsime tik vieną formą – tu“, – svarsto profesorė.

– Kokią pasaulėjautą atskleidžia mūsų kalba?

– Kiekviena kalba yra susijusi su kalbėtojais, jų gyvenimu, aplinka. Kalba nėra tik bendravimo, informacijos perteikimo priemonė. Kalba – kažkas daugiau, nebūtų lengva pasakyti, ką ji atspindi. Kartais atrodo, kad kalba yra žodynas, bet yra žodžių, kurie sunkiai išverčiami. Pavyzdžiui, sniego pavadinimas.

Teko dėstyti lietuvių kalbą Suomijoje ir manęs studentai klausdavo, kaip lietuviškai pavadinti sniegą, koks būna pavasarį, kai pradeda truputį tirpti, kai užsideda tokia plutelė. Lietuviškai vis tiek tai būtų sniegas. O šiaurės šalių kalbose žodžių, įvardijančių sniegą, yra daugiau, nes tose šalyse gyvenantiems žmonėms svarbu, koks tas sniegas, juk jie daug ilgiau negu mes gyvena su sniegu, sniege.

Pilypas Ruigys sakė, kad mes turime daug žodžių, apibūdinančių pilką spalvą, dėl to lietuvių kalba turtingesnė už vokiečių kalbą. Bet iš tikrųjų negali sakyti, kad turtingesnė ar neturtingesnė – kalbėtojai susikuria tas kalbines priemones, kurių reikia, kad galėtų pavadinti tuos dalykus, kurių yra daugiau.

– Kokių žodžių, kuriais kiti gali stebėtis, lietuvių kalboje daugiau?

– Dar nesame iki galo užmiršę šeimos narių, gimininių pavadinimų. Pavyzdžiui, vidutinis lietuvis turbūt nepasakytų, ką reiškia šešuras, moša, svainis, bet visi žinome anytą – šis žodis vartojamas kažkokiuose priežodžiuose, tad dar galime susieti.

– Ką tai reiškia? Kad mūsų giminystės ryšiai silpnėja?

– Pirmiausia turbūt mažėja šeimų, kurios gyventų šalia, o vienuose namuose arba tame pačiame kaime ar kaimynystėje gyventų kelios kartos. Anksčiau šeimoje būdavo 8–12 vaikų, kurie paskui vesdavo (ištekėdavo), susilaukdavo savo vaikų, tad reikėdavo atskirti tuos giminystės santykius.

Vidutinis lietuvis turbūt nepasakytų, ką reiškia šešuras, moša, svainis, bet visi žinome anytą – šis žodis vartojamas kažkokiuose priežodžiuose, tad dar galime susieti.

Įdomu ir tai, kad asmeniniai įvardžiai aš, tu, jis, ji, mes, jūs, jie, jos yra gana universali, su gramatiniais požymiais žodžių grupė. Asmeninių įvardžių yra visose pasaulio kalbose, bet asmeninių įvardžių skaičius skirtingose kalbose labai nevienodas. Tai susiję su kažkuo – su mentalitetu, poreikiais arba su visuomenės, kalbančiųjų grupės gyvenimo būdu, santykiais.

– Įdomu tai, kad britai, amerikiečiai neturi jūs. Vadinasi, pas mus buvo labai didelė pagarba kitokiems, daugiau pasiekusiems žmonėms?

– Matyt, statuso dimensija mūsų visuomenėje visada buvo svarbesnė. Ir anglų kalboje yra buvę analogiškų įvardžių, bet dabar jie nebevartojami. Jei pasižiūrėtume, kas vyksta realioje vartosenoje, irgi pamatytume demokratėjimo tendencijas, kai statuso dimensija tampa nebe tokia svarbi ir svarbesnė tampa socialinio artumo dimensija. Jau yra tokių atvejų, kai kokios nors įmonės vadovas žemesnio rango bendradarbių prašo į jį kreiptis tu ar vardu.

Paklausykime, kaip šneka mūsų politikai, žurnalistai su politikais. Prieš 20–25 metus radijuje ar televizijoje nelabai būdavo galima išgirsti, kad žurnalistas į politiką kreiptųsi vardu, kad politikai, nepaisant amžiaus, vienas į kitą kreiptųsi vardu arba kad parlamentarai, diskutuodami parlamente, kreiptųsi ne titulu, ne pavarde, o vardu. Mano studentai yra tyrinėję prieškario Lietuvos Seimo, nepriklausomos Lietuvos Seimo nuo 1990–1993 m. ir nesenų metų Seimo stenogramas – kaip kreipiasi, kaip bendrauja Seimo nariai tarpusavyje. Pokyčiai labai aiškūs ir rodo demokratėjimo tendencijas, kaip kad dabar yra kai kuriose Vakarų šalyse.

Jauni žmonės teigia, kad daug greičiau pereina į tu kalbėdamiesi su net nebūtinai labai panašaus amžiaus žmonėmis. Taigi greitesnis perėjimas į kalbėjimą parodant artimesnius santykius, norą būti arčiau, negu kad būdavo anksčiau, rodo, kad už statuso dimensiją svarbesnė tampa artumo dimensija. Ką gali žinoti, gal po kažkiek dešimtmečių ir mes turėsime tik vieną formą – tu. Demokratėjimo tendencija ir ėjimas nuo ryškios skirties tu ir jūs mandagumui reikšti darosi nebe tokia ryški suomių kalboje, labai panašūs dalykai matomi estų kalboje.

Kai pradėjau kalbėti apie asmeninius įvardžius, dar turėjau galvoje, kad pasaulyje yra tokių kalbų (dažniausiai mažų bendruomenių kalbų), kuriose asmeninių įvardžių skaičius daug didesnis. Pavyzdžiui, japonų kalboje vartojami skirtingi aš ar tu, kai kalba vyrai su vyrais, kai kalba moterys ar skirtingo amžiaus žmonės. Taigi asmeninių įvardžių, susijusių su situacija, statusu ir artumu, įvairovė kur kas didesnė. Netgi yra tokių kalbų, kuriose asmeninių įvardžių pasirinkimą lemia ne tik pašnekovo amžius ar lytis, bet ir karta. Taigi visuomenė, bendruomenė susikuria tuos kalbinius resursus, kurių reikia, kurie svarbūs, aktualūs.

Kalbant apie giminystės terminus, kai šeimoje bėra tik du  vaikai, kai pusbrolių – vienas du, o ne 15, kai ne visada atpažįstame savo tolimesnius gimines ir daugiau bendraujame su kaimynais ar draugais negu su giminėmis, giminystės terminai nebėra tokie svarbūs. Žinoma, greičiausiai ir matomiausiai keičiasi leksika – žodžiai, žodynas. Nebereikia daiktų, kurie buvo pavadinti tais žodžiais, nebereikia giminių, nebe taip aktualu realijos – tie žodžiai nueina nuo arenos ir ateina nauji, kurių prisireikia ir kurių nebuvo anksčiau dėl to, kad nebuvo to reiškinio ar jo svarbos.

– Kokius dar reiškinius atskleidžia kintanti kalba? Ar kalba kartais nebūna nuoroda į tai, kad mes linkę save menkinti?

– Manau, kad mes išties save menkiname manydami ar sakydami, kad tarsi nemokame savo kalbos. Kai būnu ne su kalbininkais, ne su filologais ir  pasakau, jog aš – kalbininkė, labai dažnai žmonės pradeda atsiprašinėti – oi aš nemoku, aš kalbu su klaidomis, man lietuvių kalba mokykloje visada buvo labai sunki. Kai per socialingvistinius tyrimus klausiame žmonių, kaip jie vertina savo lietuvių kalbos ar bendrinės lietuvių kalbos mokėjimo lygį, gana dažnai gimtakalbiai lietuviai sako – oi ne, aš nemoku, aš tikriausiai padarysiu klaidų. Bet kas geriau moka lietuvių kalbą už lietuvius?

– Bet yra normos. Gal ne lietuviai save menkina, o kalbininkai per daug save iškelia?

– Manau, kad esame pernelyg paveikti standartizacijos ideologijos. Bet mes nesame kažkokie labai išskirtiniai – yra ir daugiau tokių šalių ir tautų, kur pagrindinė kalbinė ideologija yra standartizacijos ideologija, kai viena standartinė atmaina iškeliama kaip ideali, o kitos atmainos, pvz., tarmė, atrodo kažkokia netaisyklinga. Per mokyklą, žiniasklaidą esame išmokyti iš dalies menkinti savo standartinės kalbos lygį.

Bet iš tikrųjų egzistuoja ne tik standartinė kalba – ne viena atmaina egzistuoja. Mes kiekvienas, kiekvienos kalbos kalbėtojas, pasirenkame tą variantą, tą atmainą, kurią vartojame vienoje ar kitoje situacijoje su vienu ar kitu pašnekovu, mes pasirenkame iš didelio repertuaro. Manau, mokytojų, kalbininkų, daugiausia lituanistų, suformuota tokia ideologija, kuri iškelia vieną atmainą kaip geresnę: bendrinė kalba – geresnė, taisyklinga, o visa kita tarsi būtų netaisyklinga.

– Netgi labai dažnai pasišaipoma iš tų, kurie kalba tarmiškai.

– Taip. Ir mūsų tyrimuose turime daugybę pavyzdžių, kai žmonės sako, kad nebevartoja tarmės ir savo vaikų jos neišmokė, nes, atvažiavus į Vilnių, iš jų visi juokėsi. Taigi ta ideologija iš tikrųjų labai menkinanti mus visus ir mūsų kalbą. Reikėtų pagaliau iš jos pradėti vaduotis ir suvokti, kad kiekvienos kalbinės atmainos vertė tikrai nėra mažesnė.

Kitas dalykas – tai, ką, kur ir kada mes pasirenkame. Yra tokių šalių, kur tarmėmis didžiuojamasi, kur tarmės iškeliamos, kur sakytinis variantas yra tik tarmė, o bendrinė kalba, tas standartas, vartojama tik tada, kai rašoma. Pagaliau lengviau sunorminti rašytinį variantą, o sakytinės kalbos norminio varianto, manau, neįmanoma pasiekti.

– Žinau, kad net Amerikoje į vieną universitetą psichologės nepriėmė dėstyti todėl, kad ji nekalbėjo tuo dialektu.

– O jei pažiūrėtume į Norvegiją, Šveicariją, kur dialektais didžiuojamasi, kur standartine kalba beveik niekas ir nekalba. Šveicarijoje kalbama ne standartine Vokietijos vokiečių kalba, kurios, kaip rašytinės, mokomasi mokykloje, o Šveicarijos šveicarų tarmėmis. Manau, kad Šveicarijoje tikrai labai nekaip būtų vertinamas kalbėtojas, kuris bendrautų standartine Vokietijos vokiečių kalba.

– Ką dar savo kalboje vertėtų puoselėti ir skatinti?

– Visos kalbos, kuriomis žmonės kalba toje pačioje aplinkoje ar kaimynystėje, veikia viena kitą. Nerasi tokios kalbos, kur nebūtų kitos kalbos įtakos. Kalbų kontaktai visada buvo, yra ir bus. Neįmanoma užsitverti kažkokiomis sienomis, kad mes čia tik lietuviškus norime žodžius turėti savo kalboje, gink Dieve, nevartosime kokio skolinio iš anglų ar kitos kalbos. Taip nebūna.

Kalbų kontaktai visada buvo, yra ir bus. Neįmanoma užsitverti kažkokiomis sienomis, kad mes čia tik lietuviškus norime žodžius turėti savo kalboje, gink Dieve, nevartosime kokio skolinio iš anglų ar kitos kalbos. Taip nebūna.

Žinoma, tiems, kurie kuria savo terminiją, kurie ieško žodžių, kaip pavadinti naujai atsiradusius reiškinius, reikia įvertinti žodžio vertę. Jei vienas ar kitas žodis vartotojui atrodo priimtinas ar nepriimtinas, nereikėtų vertinti tik iš tos pozicijos, kiek čia lietuviškumo ar nelietuviškumo. Manau, kad dauguma lietuvių kalba kalbančių kalbėtojų yra labiau linkę vartoti lietuviškus žodžius. Ir kai atsiranda tie žodžiai, juos kažkas sukuria, sugalvoja, paskleidžia, jie priimami labai noriai ir labai greitai. Žiūrėkit, kokie hotdogai ar hamburgeriai ne taip jau ilgai ir gyvavo, kiti net nežino, kad tokie žodžiai buvo.

Normintojams vertėtų (o tai, tiesą sakant, dabar ir vyksta) labiau atsižvelgti į vartoseną – ką žmonės linkę vartoti, pasirinkti ir ko nelinkę vartoti, ir nebedaryti tokio spaudimo. Labai dažnai nuskamba, kad kalbininkai neleidžia to, ano, Kalbos komisija kažką draudžia daryti. Jei atidžiau pažiūrėtume į naujus Kalbos komisijos nutarimus ir rekomendacijas, pamatytume demokratiškesnį, laisvėjantį požiūrį ir į norminimą, t. y. labiau yra žiūrima į tai, ką žmonės vartoja ir ko nevartoja. Žinoma, greitai virsmas neįvyks ir gal net nelabai reikėtų, bet iš tikrųjų daug kas laisvėja.

„Dalis tėvų laikosi vaikų įsikibę, tarsi tai būtų jų pačių tęsinys. Tada vaikas patiria didžiulį spaudimą [...]. Jis bando gyventi savo gyvenimą, atrasti save, bet jaučia, kad dar turėtų gyventi ir pagal tėvų sukurtus vaizdinius bei lūkesčius, tarsi turėtų jiems mokėti skolą. Iš tikrųjų tai slegiantys, labai gadinantys savijautą jausmai“, – pabrėžia E. Ilgiuvienė.

– Kodėl tėvai privalo paleisti vaikus?

– Apie suaugusių vaikų paleidimą noriu kalbėti iš asmenybės vystymosi perspektyvos. Vaikai, išeidami iš tėvų namų ir psichologiškai atsiskirdami nuo tėvų, sprendžia savo vystymosi problemas. Vystosi jų asmenybė, jie daugiau gali išoriniame gyvenime, atranda savo vietą, įgyja specialybę, sukuria partnerystę, galbūt šeimą, augina vaikus.

Tėvai tuo metu irgi gauna galimybę vėl atsigręžti į save ir vėl vystytis. Kai kalbama apie amžiaus vidurio krizę (vadinamąjį tuščio lizdo sindromą), iš tiesų akcentuojama, kad amžiaus vidurio krizė yra laikas, kai asmenybė gali patirti transformaciją, vėl vystytis.

– Kas daugiau skundžiasi – tėvai ar vaikai?

– Daugiausia dirbu su suaugusiais vaikais. Suaugę vaikai ateina į psichologo kabinetą ir turi pačių įvairiausių sunkumų gyvendami savarankiškai.

– Ar dėl to, kad tėvų trūksta, ar kad per daug?

– Būna visaip. Viena vertus, vaikai jaučia poreikį gyventi savarankišką gyvenimą ir mato, kad daugybės įgūdžių dar neturi. Kai ką galbūt iki tol vertino labai maksimalistiškai, idealistiškai, o dabar susiduria su realybe, kuri reikalauja labai paprastų dalykų, daug kantrybės, galbūt sumažinti labai aukštus lūkesčius. Tai daugeliui tikrai nėra taip paprasta. Jie pripratę būti tėvų mylimi, priimami tokie, kokie yra, o ten, kur jie nueina dirbti arba mokytis, ne viskas taip paprasta.

Kitas dalykas tas, kad dalis tėvų laikosi vaikų įsikibę, tarsi tai būtų jų pačių tęsinys. Tada vaikas patiria didžiulį spaudimą, nes turi gyventi ne savo ar ne tik savo gyvenimą. Jis bando gyventi savo gyvenimą, atrasti save, bet jaučia, kad dar turėtų gyventi ir pagal tėvų sukurtus vaizdinius ir lūkesčius, tarsi turėtų jiems mokėti skolą. Gana dažnai girdžiu kalbant apie kaltės, skolos jausmą. Iš tikrųjų tai slegiantys, labai gadinantys savijautą jausmai.

– Ką tėvai daro ne taip, kad vaikai jaučiasi skolingi? Juk tėvai davė tai, ką ir turėjo duoti.

– Ir turėjo duoti, ir, kita vertus, paskui tas vaikas atiduos savo vaikams – tokia turėtų būti natūrali tąsa. Tai tikrai sudėtinga problema. Tėvai, vaikams atidavę daug savo energijos, daug savo gyvenimo, ima tikėtis grąžos, tarsi būtų investavę – investavau kaip į kokį banką, o dabar turėčiau tą grąžą atgauti (būtų gerai dar ir su procentais).

Kartais iš tikrųjų tėvai taip elgiasi su savo vaikais net patys to nesuvokdami. Atrodo, kad vaikas turėtų būti kopija, truputį net geresnė kopija, kuri dar geriau realizuotų tai, ko tėvai savo gyvenime nerealizavo. Čia turbūt yra didžiausias spaudimas, keliantis daug įtampos. Ir kaltės jausmas tikrai kartais būna toks stiprus, kad žmogui sunku pasiekti bet kokių tikslų.

– Ar toks priėmimas nėra ir vaiko problema? Ar išmokote vaikus atsikirti nuo tėvų lūkesčių? Gal jaunas žmogus turi suprasti, kad yra laisvas?

– Mes ir dirbame, kad jaunas žmogus suprastų, jog yra laisvas. Nors ne tiek akcentuojame laisvę, o ieškome aukso vidurio, kaip ir jausti ryšį, ir sveikas pareigas, ir išdrįsti gyventi pagal savo paties polinkius, pomėgius. Juk vis tiek kiekvienas turime savo duotybes, savo gabumus – mama gal ir labai norėtų, kad dukra būtų dainininkė ar šokėja, bet ji – gera matematikė arba programuotoja. Stengiamės sustiprinti asmenybę, suprasti stipriąsias puses ir padrąsinti eiti savo keliu. Kita vertus, ir nepamesti ryšio su tėvais, nes gelminis tapatumas susijęs ir su mūsų šeimos, ir su visos kultūros tapatumu. Kadangi tai teikia jėgų, liūdna, jei ryšys kaip nors sutrikdytas.

– Kodėl dar tėvai bando pririšti vaikus? Ko dar tikisi ir kaip dalyvauja jų gyvenime?

– Paprasčiausia priežastis – noras kontroliuoti. Tarkim, mama kelis kartus per dieną skambina, nori ataskaitos apie viską, ką veikia vaikas, apie viską turi savo nuomonę ir nori ją išreikšti, netgi paaiškinti, pamokyti, nurodyti kryptį. Ji nešykšti patarimų ir labai atkakliai juos perša, tarsi viena žinotų, kas tinka ar ką turėtų daryti jos vaikas. Be to, ji sukelia kaltės jausmą įvairiausiomis manipuliacijomis, netgi kaltina tiesiogiai arba verkia, jaučiasi labai nelaiminga, jei vaikas skiria mažiau dėmesio.

Kodėl taip yra? Tai susiję su didžiule baime, kad pačiam reikia keistis, nes, kai vaikas suauga, keičiasi gyvenimas, reikia vėl atrasti save, nors iki tol, sakykim, 20 metų, moteris suvokė save tik kaip mamą. Šveicarė Verena Kast, jungiškosios krypties psichoanalitikė, tokį tapatumą vadina išvestiniu tapatumu. Tai netiesioginis tapatumas, kai mes save suvokiame per santykį su kitu arba per savo vaidmenį, kurį atliekame kito žmogaus gyvenime. Mamos tapatumas neatskiriamas nuo vaikų, tad, kai nebelieka vaikų, kyla didžiulė tapatumo krizė žmogui, kuris save suvokia išskirtinai per išvestinį tapatumą. Be to, kai kam labai sunku persiorientuoti nuo vieno tapatumo prie kito ar juos derinti tarpusavyje.

Lietuviškoje tradicijoje daug šeimų, giminių yra paveldėjusios glaudų tarpusavio ryšį. Kartais giminė ar šeima labai pririša savo narius ir reikalauja. Taigi mūsų tradicinėje kultūroje mes labai susiję. Nors dabar tie ryšiai po truputį trūkinėja, vis dėlto mūsų pasąmonėje išlikęs noras reikalauti. Nors glaudūs tarpusavio ryšiai – didelė mūsų kultūros stiprybė, vis dėlto svarbu, kad jie netaptų kilpa po kaklu, nesmaugtų, leistų vystytis.

Kartais jauni žmonės man sako, kad jaučiasi taip, tarsi būtų smaugiami, tarsi neturėtų teisės nutolti nuo savo tėvų, rizikuoti, ieškoti, realizuoti savo vertybių. Bet mes neišvengiamai turime priimti faktą, kad jaunesnės kartos savo vertybėmis labai stipriai skiriasi nuo tarpukariu puoselėtų vertybių. Galbūt tėvams norisi moralizuoti, užuot bandžius suprasti, bet jaunas žmogus gali pats mus pamokyti.

– Tėvams turėtų būti įdomu, kaip vaikai mato pasaulį.

– Būtent, ir tai kalba apie paleidimą. Paleisti nereiškia nebendrauti su vaikais ar kad nutrūks ryšys. Paleidimas yra persiorientavimas, perkūrimas, atradimas kitokio santykio. Aš nebesiorientuoju į vaiką kaip į savo nuosavybę ar kaip į mažą bejėgį padarėlį, kuriuo visada turiu rūpintis, globoti, auklėti ir aiškinti. Atvirkščiai, aš pradedu pripažinti jo autoritetą, tai, kad jis lygiavertis, kai kuo netgi pranašesnis.

– Ką svarbu paminėti kalbant apie ištuštėjusių namų sindromą?

– Esu pastebėjusi, kad paleisti suaugusius vaikus kur kas sunkiau vienišiems tėvams arba motinoms. Išsiskyrusios mamos sunkiau paleidžia vaikus, ypač jeigu yra labai susikoncentravusios į vaiko priežiūrą. O jei dar kovoja su savo kaltės jausmais, susijusiais su pirmine šeima... Čia kaip estafetė: jei mano tėvai mane kuo nors kaltino ir aš jaučiausi vis netinkama ir netinkama, vis kažkuo bloga, kalta, tikėtina, kad perduosiu tą estafetę toliau. Tada ir mano vaikams sudėtinga atsiskirti, jie kovoja su savo ambivalencija (norisi ir pasitraukti, ir grąžinti skolą), o aš tuo metu vis tiek jaučiuosi bloga, nors gal mano vaikams labai sekasi.

Išsiskyrusių šeimų motinoms ypač sunku, tad joms svarbu atrasti, kaip užpildyti atsiveriančią tuštumą, kai išeina vaikai. Kur kas lengviau šeimoms, kur abu sutuoktiniai puikiai sutaria tarpusavyje, turi gyvą santykį, įdomų gyvenimą. Tokie žmonės tikrai atranda, kuo užpildyti atsivėrusią tuštumą, iš naujo atranda vienas kitą ir patys save.

– Bet ir čia gali atsirasti nesutarimų. Pavyzdžiui, tėvai labai sunkiai skiriasi su dukromis.

– Dar nuo Sigmundo Freudo laikų kalbama apie Edipo ir Elektros kompleksą, kai vyksta konkurencija tarp tėvo ir jos išsirinkto vaikino ir tarp motinos ir sūnaus išsirinktos merginos. Tai senas kaip pasaulis konfliktas, ir tiek, kiek mes sąmoningai jo nesuvokiame, tiek jis mus ir vargina, sugadina sveikatos. Žinojimas lengvina situaciją, ypač jei turime su kuo pasidalinti.

– Kai žmogus suvokia, kad tai universalu, jis ramesnis?

– Taip, juk nebūtina lygintis su žentu, nebūtina, kad žentas būtų toks pats. Aš tiesiog esu tėvas ir niekas kitas negalės manęs pakeisti. Jei iš tikrųjų myliu savo dukterį, to ir užtenka. Ji tą tikrai vertina. Aš juk nebūsiu jos vyras ar jaunikis.

– Bet dažnai tėvai pasako „aš savo dukrai nebereikalingas“.

– Tai dar viena didžiulė kliūtis paleidžiant vaikus. Viena vertus, mums baisu dėl savo pačių tapatumo, nebežinome savo vaidmens. Kitas dalykas, tėvai tikrai sako „tampu nebereikalingas“, motinos – „dabar aš nebebūsiu centras“. Iki šiol viskas sukosi apie tėvus, jie buvo centras, o dabar kuriasi nauja galaktika, naujas centras.

Daugelis tėvų, ypač moterys, patiria sielvartą, tarsi iš tikrųjų laidotų savo vaiką, iš dalies lyg laidotų pačios save, ištinka tarsi pasaulio pabaiga. Vienu metu ir pykstama, ir liūdima, ir gailima savęs, savo praėjusio gyvenimo, norėtųsi vaiką vėl pasisodinti ant kelių ir vėl sekti pasakas, bet viskas, laiko nebegrąžinsi atgal.

– Ar tai kažkokie kompleksai, kad kažko nepadarei iki galo, kažko nedavei?

– Taip, tai labai stiprus negatyvus kompleksas. Sveikam žmogui viskas paprasta, bet tas, kuris užaugo jausdamasis kažkuo negeras (su negatyviu motinos ar tėvo kompleksu), net ir sveikoje gyvenimo situacijoje, sveikoje atsiskyrimo situacijoje reaguoja su kaltės jausmu – aš nepakankamai gera, kad sūnus nori gyventi savo gyvenimą, aš kažką ne taip padariau. Nors, atrodo, galėtum tik džiaugtis, kad vaikas pagaliau išsikraustė, gyvena savo gyvenimą, pajėgia finansiškai išsilaikyti, kuria gerus santykius, turi draugų. Žmonės turi tokių sutrikimų, dėl to ir kalbame apie tai, kaip kai kuriems sunku paleisti. Kartais paleisti net labai pikta, nes tai tarsi mano vienintelė realizacija – būti mama.

– Kaip tada padedate?

– Grįžtame prie jų pačių vaikystės išgyvenimų, santykių su tėvais ir ieškome, kodėl, iš kur atsiranda kaltės ar nepasitenkinimo savimi jausmai.

– Suvokimas, dėl ko taip yra, padeda?

– Svarbu ne tik suvokti, bet ir daug ką sau atleisti, daug ką priimti pačiam apie save. Paleidžiant vaikus, daug ir nerimo, ir baimės, ir pykčio.

– Nerimo dėl savęs ar dėl vaikų?

– Labai dažnai – dėl savęs, nes vaikui, atrodo, viskas gerai. Bet kaip aš dabar gyvensiu, kas užpildys mano vakarus, savaitgalius, kur man dėti savo energiją? Kai kuriems rimtas uždavinys pagaliau išdrįsti pasirūpinti savimi, grįžti prie savo apleistų pomėgių, vertybių, draugų.

Vaikus išleidus iš namų, juk lieka laisvas ne tik kambarys, bet ir laisvos energijos, ir laisvos vietos sieloje. Mes tai galime suvokti kaip didelį trūkumą, didelę tuštumą ir mums svarbu išliūdėti, iškentėti. Vis dėlto svarbu neįstrigti ir rasti naują vietą gyvenime. Verksmai nei vaikus pradžiugina, nei paskatina juos dažniau atvažiuoti. Taigi belieka ieškoti naujų ryšių ir neužsidaryti mažame kambarėlyje su televizoriumi.

Jo teigimu, veidoskaitos specialistas netgi gali pasakyti, kada žmogus mirs. O be smakro, akių ir kaktos, daugiausia apie žmogų pasako jo kaklas.

– Ar veidoskaita (veidotyra) – toks pat mokslas, kaip ir astrologija? Ar kitoks?

– Manau, kad tai susiję. Bet veidoskaita gali pasakyti, koks žmogui skirtas gyvenimo kelias, o kada jis jį pradės, tikriausiai gali pasakyti horoskopai – jie žaidžia su datomis, faktais, skaičiais. Pati veidoskaita mato bendrą foną, t. y. charakterį, gyvenimo kelią ir pan. Bet ar žmogus tai darys, čia jau jo pasirinkimas. Apie 70 proc. žmonių veikia kažką, kas yra primesta visuomenės, ką neteisingai pasirinko pačioje pradžioje. Daugeliu atveju žmonės net nebando rasti savo kelio.

– Vadinasi, nori ar nenori, tapsi tuo, kas tavo veide parašyta?

– Tarkim, žmogus turi didelį kūrybinį potencialą, bet jo visiškai nerealizuoja jo, nes jam reikia užsidirbti. Tad jis dirba kažkokį darbą, bet nepatiria malonumo. O kūryba galbūt yra jo veikla po darbo.

– Kam taikoma ši sistema?

– Galima žiūrėti įvairiai. Pavyzdžiui, renkantis darbuotoją ar gyvenimo partnerį, nes veido bruožai pasako, kaip turi atrodyti priešingybė arba tobulas partneris.

– Ką reiškia tobulas?

– Su kuriuo galite eiti per gyvenimą ir jums bus labai gerai.

– Bet dažnai sakoma, kad geriausia yra ne priešingybės, o panašūs žmonės.

– Ne, čia kaip tik yra blogai. Panašūs žmonės – nulinė pora. Tai reiškia, kad pagrindiniai veido bruožai sutampa, žmonės nekonfliktuoja. Bet tam, kad pora judėtų ir kad būtų dinamika, reikalingi skirtumai ir konfliktai. Skirtumai sukuria dinamiką, kuri reikalinga porai vystytis. Labai dažnai gyvenimo pabaigoje pora supanašėja – tada ji jau yra degradavusi pora: konfliktų nulis, bet sunku atskirti, kuris vyras, kuris moteris. Tai vienetas, padalintas per pusę.

– Pagal Platoną tai tobula.

– Ši pora jau baigia savo evoliuciją, nebetobulėja. Panašumas traukia, bet kartu tai pagrindinė problema. Jei pačioje santykių pradžioje jūs pradedate sakinį, o kitas jį baigia, tai jau nėra gerų santykių požymis.

– Minėjote, kad Kinijoje tai buvo atskira mokslo šaka – iš rainelės buvo galima pasakyti, kada žmogus mirs.

– Taip, bet ne iš rainelės, o pagal veido formą mirties datą galima pasakyti penkerių metų tikslumu. Dar galima pasakyti, ar tai bus natūrali mirtis, ar ne.

– Žmogaus bruožai keičiasi?

– Viską galima keisti. Nosis ir ausys auga visą gyvenimą, žandikaulio forma gali didėti, mažėti. Tai priklauso nuo daugelio dalykų. Kuo labiau save verčiate daryti kažką, kas jums nepatinka, tuo labiau stiprėja jūsų smakras. Žmogaus instinktai išreikšti smakre – forma ir dydis parodo, kaip stipriai jie dominuoja.

Jausmus rodo nosis. Jei nosis nėra ilga, tai rodo, kad žmogus gana praktiškas. Skeltas nosies galiukas pasako, kad nosį reikia dauginti iš dviejų – skelta nosis yra dvigubai ilgesnė, negu mes ją matome. Tai rodo stiprų emocinį intelektą, emocijų bei jausmų svarbą ir kūrybinius elementus.

Ausų dydis parodo žmogaus smegenų potencialą. Vis dėlto žmogus gali turėti dramblio ausis, bet, jei nebus lankęs mokyklos, tai ir liks tik potencialu. Kuo didesnės ausys, tuo didesnis smegenų potencialas. Ausys vertinamos balais nuo 3 iki 10. Pavyzdžiui, mokslininko ausys prasideda nuo 8 balų, Dalios Grybauskaitės – 8 balai, Vladimiro Putino  ir Billo Clintono –  9 balai. Žmonės, kurie kažką įdomesnio veikia, turi gana dideles ausis. Bet nuo 50 metų ausų dydis nebevertinamas, nes žmogus pradeda vis prasčiau girdėti ir gamta, bandydama jam padėti, dirbtinai didina ausis.

Su ausimis yra labai daug niuansų. Kuo plonesnės ausys, tuo žmogaus psichika jautresnė, tuo jis jautresnis grubesniam žodžiui. Taip pat jos rodo, kad žmogus labai gerai jaučiasi su gyvūnais. Tad, jei ieškote labai gero veterinaro, jo ausys turi būti plonos. Žmonės, kurie turi plonas ausis, visą gyvenimą būna su gyvūnais, jiems gyvūnų reikia nuo pat mažens. Kuo storesnės ausys, tuo stipresni nervai. Merginoms, kurių ausys plonesnės, idealiai tinka vyrai su storesnėmis ausimis.  Tai priešingybių trauka. Nes, jei susieis du jautruoliai, jiems bus susikalbėti.

– Kas dar labai svarbu?

– Kaklas. Veido bruožai gali būti fantastiški, bet jei bent truputėlį ne toks kaklas, neturite galimybių realizuoti to, kas yra veide. Įsivaizduokite gyvūnus, kurie minta kitais gyvūnais, – jų visų kaklas labai storas (tarkim, liūto). Gyvūnų, kuriais plėšrūnai minta, kaklai plonesni. Kaip gamtoje, taip ir žmonių pasaulyje. Žmonių, kurie labai pasitiki savimi, aktyviai siekia to, ko nori, kaklai storesni. Žmonių, kurie gal ir turi noro kažko siekti, bet bijo žengti tą vieną žingsnį, kaklai plonesni. Mes visi gimstame plonais kaklais, bet iki 11 metų susiformuoja tikrasis kaklo dydis. Ir, jei iki to laiko nesusiformuoja tinkamas kaklo storis, tai reikia didinti dirbtinai.

– Galima lavinti raumenis?

– Galima, pavyzdžiui, kuo anksčiau pradėti lankyti plaukimą – tai pats geriausias užsiėmimas. Visas kūnas yra vandenyje, vienintelis kaklas visą laiką turi būti pakeltas ir gauna maksimalų krūvį. Vaikai po metų ar pusantrų visiškai pasikeičia.

Atkreipkite dėmesį, kai bendrauja du žmonės, ir pažiūrėkite, kurio kaklas storesnis. Pamatysite, kad žmogus storesniu kaklu dominuoja. Trumpas kaklas rodo, kad žmogus labai mėgsta aiškias žaidimo taisykles, viskas turi būti pagal susitarimą, jis yra konservatyvus, mėgsta, kad viskas būtų kiek įmanoma stabiliau, taip pat sunkiau pakelia stresą, turi polinkį į alkoholizmą. Nes gyvenimas nėra stabilus, o kuo trumpesnis kaklas, tuo pokyčiai sunkiau išgyvenami.

Žmogus ilgu kaklu labai aktyvus, labai lengvai adaptuojasi, domisi daugeliu dalykų, ieško naujovių, gana lengvai pakelia stresą. Tai priešingybė trumpam kaklui. Jei poroje vienas turi trumpą kaklą, kitas – ilgą, jie nesusikalbės. Liūdniau, kai susieina du ploni kaklai (ilgis nesvarbu). Tokiems žmonėms trūksta pasitikėjimo savimi, pasikeitus situacijai – ryžto kažką daryti. Jei poroje abu plonais kaklais, gauname „bailių porą“ – abu sėdi ir visko bijo.

Storas kaklas yra pats agresyviausias, stipriausias, dominuojantis bet kokioje situacijoje, visada siekia, ko nori. Jei žmogus trumpu ir storu kaklu, jis – agresyvus konservatorius: laikosi savo vertybių, stresą pakelia pakankamai gerai, bet esant stresinei situacijai bus agresyvus.

– Kaip paaiškintumėte, kad nusidėjėliai tampa šventaisiais?

–  Kai žmogus kai auga ir vystosi, jis pradeda nuo natūralių etapų. Tai reiškia – tik gimęs vaikas neturi intelekto, jausmai dar neišsivystę, viskas, ką jis turi, – tik instinktai: pavalgyti, jaustis saugiai, šiltai... Dėl ko mokyklose vyksta patyčios? Nes visi berniukai ir mergaitės vadovaujasi instinktais. [...] Žmogus, kuris visiškai negeria, prieš tai turėjo gerti kiekvieną dieną. Taip būna visais atvejais. Didžiausias nusikaltėlis gali tapti šventuoju: gamta veikia pusiausvyros principu – dieną visada pakeičia naktis. Ir laimės formulė – pusiausvyros ieškojimas.

Gamta kartais pajuokauja. Įdomu tai, kad vaikai visko gauna dvigubai. Jei tėvai jausmingi, vaikai dvigubai jausmingesni. Tėvai protingi – vaikai dvigubai. Tai evoliucijos esmė. Kaip jūs aplenkėte savo mamą, taip jūsų vaikai nueis dar toliau. Gamta dvigubina. Bet kartais pajuokauja.

Žmogus turi tobulėti. Aš turiu juodesnę teoriją. Mes, balti žmonės, turime išnykti. Tuos agresyviuosius bruožus, nežinau kaip, susirinko Azijos gyventojai. Dominuojanti nacija ar pasaulio valdytoja yra Azija.

– Bet dabar nėra jokių prielaidų ir jokių požymių, kad taip būtų?

– Bus, kaip bus. Bet grįžkime prie nusikaltėlio, kuris vėliau tapo šventuoju. Mes, baltieji, užvaldėme visą pasaulį, taigi viskas – mes turime eiti į priešingą pusę. Priešinga pusė – išnykimas. O azijiečiai kažkokia forma sunaikins ir save.