Apie bažnyčios ir paties popiežiaus Pijaus XII įsitraukimą į kovą prieš nacius knygoje „Šnipų bažnyčia“ rašo amerikiečių autorius Markas Rieblingas.

– Pijus XII – asmenybė, dėl kurio veiksmų iki šiol diskutuoja tiek teologai, tiek istorikai, politologai. Kas jis buvo Eugenio Pacelli prieš tapdamas popiežiumi Pijumi XII? Žinome, kad jis kelerius metus buvo apaštališkuoju nuncijumi Vokietijoje, kur tuo metu kaip tik kilo nacionalsocializmas. Čia ta istorija turbūt ir prasideda?

– E. Pacelli, dar būdamas kardinolu, ilgą laiką gyveno Vokietijoje. Jis gerai mokėjo kalbą ir labai gerai suprato įvykius, procesus, kurie tuo metu vyko Vokietijoje. Jis turėjo užmezgęs daug ryšių, matė Veimaro respubliką ir jos virsmą. Tai be abejo jam davė gerą pagrindą. Būtent Antrojo pasaulinio karo metais jis galėjo gerai suprasti, kas vyksta viduje.

Reikia pasakyti, kol dar buvo kardinolu, E. Pacelli viešai gana griežtai pasisakydavo prieš nacių režimą. Todėl daug kam kyla klausimas – kodėl tapęs popiežiumi jis nutilo.

– Būtent dėl tos tylos šiandien ir diskutuojama. Kritikai teigia (tarp tų kritikų nemažai ir žydų bendruomenių atstovų), kad popiežius Pijus XII, kritikuodavęs liberalizmą, komunizmą ir panašias ideologijas, tuo metu nė karto viešai nepasmerkė nacizmo ir žydų holokausto. Bažnyčia sako, kad tai būtų tik pabloginę situaciją, jei popiežius būtų atvirai konfliktavęs su tuomete Vokietija, kad jis veikė ramiai ir tyliai, buvo davęs nurodymus įvairių šalių vienuolynams ir kitoms katalikiškoms organizacijoms priimti žydus, juos globoti ir taip gelbėti. Kaip jūs matote ir kaip knygoje „Šnipų bažnyčia“ atskleidžiamas E. Pacelli požiūris, jam jau būnant popiežiumi?

– Be abejo situacija sudėtinga. Galima viešai gana griežtai pasisakyti, bet klausimas, kokį tai sukels efektą. Ar tikėtina, kad tai paskatins didesnius pokyčius Vokietijoje, kurie galėtų lemti režimo kaitą? Ar tai kaip tik gali užtraukti dar didesnį valdžios priešiškumą bažnytinėms struktūroms, tikintiesiems ir kt.? Tai labai sudėtingas klausimas.

Reikia atsižvelgti, kad ne tiek mažai įvairių organizacijų kreipdavosi prašydamos užsienio diplomatus švelninti toną. Netgi buvo atvejų (toje pačioje knygoje rašoma), kai popiežius savo kalbas švelnindavo. Pirmiausia parašydavo tikrąją griežtą nuomonę, o po to bandydavo švelninti. Jis tai darydavo, siekdamas sumažinti represijų tikimybę, kurios galėtų kilti dėl griežtų pasisakymų. Žinoma, tada alternatyva lieka slaptas karas, slapta kova.

– Rašydamas knygos anotaciją apie tą slaptą kovą, leidžiate suprasti, kad Vatikanas turėjo slaptą šnipų tinklą ir tas tinklas netgi prisidėjo organizuojant įvairius pasikėsinimus prieš A. Hitlerį?

– Iš tiesų galbūt pirmiausia reikėtų paminėti, kad ilgą laiką apie tai apskritai buvo mažai žinoma. Buvo įvairūs pasisakymai, dokumentai, bet informacijos nebuvo labai daug. Tačiau knygos autoriai gavo prieigą prie įvairių slaptų susitikimų, vykusių Vatikane, nuorašų, todėl galėjo rekonstruoti platesnį vaizdą, kas iš tikrųjų dėjosi. Kaip pats knygos autorius rašo, paskutinė diena, kai pats jau būdamas popiežiumi Pijus XII pamoksle pamini žodį „žydas“ yra ta diena, kai jis nutaria įsitraukti į slaptos kovos tinklą, siekiant nužudyti A. Hitlerį.

Šiuo atveju yra įdomu tai, kad Antro pasaulinio karo pradžioje Vokietijoje gana greitai pradėjo formuotis pasipriešinimas. 1939 m. įsiveržus į Lenkiją jau karinės žvalgybos „Abvero“ vadovas Wilhelmas Canaris pradėjo galvoti, kaip būtų galima pakeisti režimą. Dešinioji karinės žvalgybos vadovo ranka Hansas Osteris taip pat prisidėjo. Kitaip tariant, pati karinė žvalgyba jau buvo nutarusi, kad reikia pašalinti A. Hitlerį, bet jie susidūrė su viena didele problema – kaip užsitikrinti, kad pašalinus A. Hitlerį bus galima susitaikyti su Vakarais.

Žinoma, atsidarius Rytų frontui 1941 m., kaip susitarti bent su viena iš kariaujančių pusių, tapo dar aktualiau. Čia tarpininko vaidmenį ir buvo pasiryžęs atlikti Pijus XII, kuris susitikdavo su britų, prancūzų ir amerikiečių diplomatais, siekdamas užtikrinti, kad pasikeitus režimo lyderiams Vokietijai būtų galima susitaikyti su Vakarų valstybėms, taip uždarant Vakarų frontą. Popiežius Pijus XII vaidino tokį tarpininko vaidmenį. Popiežiui įsitraukus, viena iš iškeltų sąlygų – norint, kad būtų galima palaikyti taiką, būtina nužudyti A. Hitlerį.

– Pats popiežius iškėlė tokią sąlygą?

– Negaliu pasakyti, ar jis ją iškėlė, bet kad toks susitarimas buvo tarp jo, Vatikano, ir tarp pasipriešinimo lyderių, tai taip, tai buvo viena iš sąlygų. Kai A. Hitleris 1944 ar 1945 m. pagaliau rado dokumentus su tomis sąlygomis, jis tvirtino seniai žinojęs, kad Vatikanas visa tai rezga.

Popiežius veikiausiai žinojo apie tris pasikėsinimus į A. Hitlerį, iš kurių pirmasis nepavyko dėl Vokietijos generolų ryžto trūkumo. Pasikėsinimas buvo organizuojamas gana seniai, dar 1939–1940 m. Buvo tikimasi tai padaryti dar prieš įsiveržiant į Olandiją, Belgiją ir Prancūziją. Beje, informaciją apie įsiveržimo planus vokiečių pasipriešinimas Vakarams irgi perduodavo per Vatikaną. Tiesa, nuolat atidedant įsiveržimo datą, tie duomenys pradėjo atrodyti nelabai patikimi. Iš tiesų Vakarai gana ilgai po to abejojo. Tiesiog pritrūko ryžto.

Net ir pasitaikant progai, kilo klausimas, ar yra teisinga pašalinti tironą, net jei jis tironas. Kitas dalykas, pasipriešinimas nebuvo labai gerai organizuotas. Buvo organizuojamas krikščioniškas pasipriešinimas, kuriame dalyvavo katalikai ir protestantai, tačiau buvo ir komunistai, kurie taip pat bandė pasikėsinti į A. Hitlerį. Kartais tai galėjo sutrukdyti kitų planams.

Buvo toks atvejis, kai vadinamasis „Vienišas vilkas“, viena iš Vokietijos komunistų grupuočių, sugebėjo padėti bombą ten, kur A. Hitleris turėjo kalbėti. Bėda, kad jis per anksti užbaigė kalbą ir per anksti išėjo iš patalpos. Tik po to įvyko sprogimas. Be abejo, tada saugumas visai kitaip ėmė žiūrėti į visus šiuos dalykus, tapo sunkiau dalyvauti.

Geriausiai žinomas pasikėsinimas (apie jį neseniai ir filmas pastatytas) buvo Valkirijos planas, kai grafas Clausas von Stauffenbergas pabandė susprogdinti A. Hitlerį bunkeryje, bet bunkerį pakeitė. Dėl bunkerio konstrukcijos bomba buvo per silpna. Ji ne tik neužmušė A. Hitlerio, bet beveik jo nesužalojo. Buvę aplink nukentėjo labiau.

Dar vienas pasikėsinimas – kai A. Hitleris skrido iš Rusijos, atsidarius Rytų frontui. Jis skrido į Berlyną. Lėktuve buvo padėti sprogmenys. Bėda ta, kad dideliame aukštyje sprogmenys užšalo ir nesprogo. Apie šiuos pasikėsinimus buvo žinoma Vatikane. Popiežius dalyvavo kaip tarpininkas tarp Vakarų ir bandančiųjų pasipriešinti.

Kanados kariai Vokietijoje skaito laikraštį, skelbiantį apie karo pabaigą. Reuters/Scanpix nuotr.

– Vatikanas pritarė ir laukė sėkmingos pasikėsinimo baigties?

– Jis ne tik laukė, bet ir aktyviai tam ruošė Vakarus. Tik, kaip minėjau, vis nenutinkant įvykiui X, tas pasitikėjimas sąmokslininkais menko.

– Kodėl sąmokslininkai, tuometės Vokietijos pasipriešinimo dalyviai kreipdavosi į popiežių? Dėl jo ryšių, turėtų su Vokietija? Kodėl jie nesikreipė tiesiai ar kitais kanalais į Vakarus?

– Popiežius buvo matomas kaip tam tikras neutralus asmuo tarptautinėje bendruomenėje, visuomenėje. Būtent tai galėjo garantuoti didesnį Vakarų pasitikėjimą, nei šiaip atkeliavus kažkam iš Vokietijos ir bandant sutarti.

Popiežius kėlė mažesnį įtarimą ir tiems patiems vokiečiams. Jei kažkas labai dažnai skraido į Vatikaną, tai atrodo ne taip baisiai, jei kas nors būtų dažnai skraidęs į Londoną. Kartą ten nuskridęs turbūt nebeparskristum, o gal parskristum, bet trumpam.

Čia tokį tarpininko vaidmenį atliko Krikščionių demokratų sąjungos įkūrėjas Josefas Mulleris. Jis taip pat katalikas. J. Mullerio istorija iš tikrųjų labai įdomi. Galima būtų ir kokį trilerį pastatyti. Būtent jis tapo tuo tarpininku. J. Mulleris pradėjo labai dažnai skraidyti į Vatikaną, susitikdavo su popiežiaus atstovais ir jiems perduodavo visus planus. Jis buvo dažnas keleivis tarp Berlyno ir Romos.

– Pasikėsinti ir pritarti tam pasikėsinimui į žmogaus gyvybę, net jei tai yra A. Hitleris, iš pirmo žvilgsnio neatrodo labai katalikiška ar krikščioniška. Kaip teologiškai popiežius ar kiti krikščionys bandė pateisinti tokius veiksmus?

– Tai buvo tam tikra pasipriešinimo grupė, kurią daugiausia sudarė katalikai, bet tarp generolų buvo ir nemažai protestantų. Tarp tų, kurie turėjo geriausias galimybes pasikėsinti, buvo protestantų. Čia ir iškilo klausimas, kaip reikėtų interpretuoti – ar galima atsikratyti tirono, ar negalima.

Bent jau kaip knygoje rašoma, tai katalikiška teisingo karo doktrina sudarė prielaidas, kaip pateikti argumentus, kodėl būtų galima atsikratyti ir kodėl tai būtų teisinga. Protestantų generolai buvo atsargesni, nes, remdamiesi paties Martino Lutherio mokymu, jie matė didesnę skirtį tarp to, kas galima, ir to, kas negalima. Jeigu jis tironas, jis toks, koks duotas. Tu negali bandyti juo atsikratyti. Toks argumentas kai kuriems sukėlė daugiau abejonių.

Tokioje situacijoje šiais laikais turbūt negalvotum, ar tai būtų galima pagrįsti teologiškai. Tai gana stiprūs, svarūs argumentai, nes tas pats C. von Stauffenbergas, prieš bandydamas susprogdinti A. Hitlerį, nuėjo išpažinties. Žinoma, į ateitį už blogą darbą negali gauti išrišimo, bet akivaizdu, kad tuo metu tai buvo gana stiprus argumentas svarstant, kaip reikėtų elgtis ir kokių veiksmų imtis.

– Jei pasikėsinimai vyko, vadinasi, pasipriešinimo dalyviai surado bendrą sutarimą?

– Tikrai taip, bendrą sutarimą tikrai galiausiai rado. Tai rodo ir tai – galiausiai, kai paskutinis pasikėsinimas nepavyko ir daugelis buvo suimti ir nužudyti, tarp jų buvo tiek katalikų, tiek protestantų. Pavyzdžiui, garsus protestantų teologas Dietrichas Bonhoefferis buvo vienas iš tų, kurie dalyvavo šiame tinkle. Jis nacių buvo nužudytas būtent dėl įsitraukimo į visus šituos įvykius.

Priverstinis gydymas nuo alkoholizmo nėra atsakymas, LRT RADIJUI tvirtina Žmogaus teisių ekspertė psichologė Dovilė Šakalienė. Jos teigimu, šio įstatymo projekte apskritai viskas supainiota ir tik dalis jo galėtų būti tinkama. Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė interviu LRT RADIJUI nurodo, kad projekte nurodytos gydymo priemonės buvo įtrauktos, atsižvelgus į kitų šalių patirtis.

– Priminkite, kokias pataisas siūlote?

– Mūsų siūlomos pataisos – Narkologinės priežiūros įstatymo papildymas. Numatome priverstinį gydymą priklausomybę nuo alkoholio turintiems žmonėms. Priverstinio gydymo tvarka, nustatyta Psichikos sveikatos įstatyme, taikoma tik asmenims, kurie priklausomi nuo narkotikų. Projekte siūlome įtraukti asmenis, kurie priklausomi nuo alkoholio. Numatome, pagal kokius įstatymus ir sąlygas būtų taikomas priverstinis gydymas.

Priverstinai gydomi pirmiausia būtų tie asmenys, kurie turi abstinencijos simptomų, kilusių dėl ilgą laiką vartoto alkoholio. Projekte nurodyta, kad tas ilgas laikas turėtų būti ne mažiau kaip vienas mėnuo. Tačiau, svarstant įstatymo projektą, derinant jį ministerijose ar Vyriausybėje, Seime, galbūt bus diskutuojama apie šio termino prailginimą ar sutrumpinimą.

Priverstinis  gydymas būtų taikomas asmenims, kuriems savanoriškai gydytis jau ne kartą siūlė šeimos nariai, medikai, tačiau asmuo nesutiko. Kita sąlyga, kad toks asmuo savo veiksmais turėtų daryti psichologinę ar fizinę žalą. Projekte taip pat įvardijame tuos atvejus, kai šeima, artimieji patiria finansinių nuostolių. Omenyje turime ir šeimos narius, kurie vaikams skiriamas pašalpas panaudoja pirkti alkoholį arba padaro kitų nuostolių.

Projekte įvardijamos ir nėščiosios moterys, kurios piktnaudžiauja alkoholiu. [...] Dabar nemažai vaikų gimsta su alkoholio sindromu. Jų gyvenimas pasmerktas. [...] Nėščių moterų gydymas reglamentuotas ir, pavyzdžiui, Norvegijos įstatymuose.

Siūlyme taip pat praplečiame žmonių, galinčių kreiptis dėl pagalbos tokiam ligoniui (vadinkime ligoniu), ratą. Tai reiškia, kad kreiptis galės ne tik artimi asmenys, šeimos nariai, bet aplinkiniai. Tarp tų jų aiškinamajame rašte įvardijami bendruomenės nariai, kaimynai, seniūnai. Taip nuspręsta, nes susiduriame su problemomis, kai priklausomybė nuo alkoholio vystosi šeimoje, o šeimos nariai, žmona, tėvai, bijojo padėti asmeniui gydytis.

Psichikos sveikatos įstatyme labai aiškiai nurodyta tvarka, per kiek laiko ir kur turi būti suteikta pagalba priklausomybę nuo narkotikų turintiems asmenims. Būtent ta tvarka, numatoma, bus taikoma ir priklausomybę nuo alkoholio turintiems asmenims.

– Kas priims galutinį sprendimą dėl priverstinio gydymo?

– Galutinį sprendimą turi priimti teismas. Jei priklausomybė nuo alkoholio yra didelio konflikto metu konstatuotas faktas, išduoti siuntimą gydytis nuo šios priklausomybės gali ir šeimos gydytojas.[...] Taip pat siuntimą gali išduoti psichiatras. Asmuo, patekęs į ligoninę, žinoma, pirmiausia praeitų išblaivinimo procesą. Per 48 valandas psichiatrijos ligoninė turi kreiptis į teismą, kuris per tris dienas turi priimti sprendimą dėl leidimo gydyti priverstinai ilgesnį laiką – mėnesį. Jeigu būtų matoma, kad  gydymas efektyvus, bet per trumpas, vėl būtų galima kreiptis, kad gydymo laikas būtų pratęstas iki trijų mėnesių.

– Ar bus taikoma Minesotos programa? Ar gali būti taikomos skirtingos programos?

– Minesotos programa taikoma reabilitacijoje. Po išėjimo iš psichiatrinės ligoninės gali būti taikomos reabilitacijos paslaugos. Viena iš jų – Minesotos programa. [...] Lietuvoje turime ir norinčių gydytis, bet negalinčių to daryti dėl finansinių sunkumų. Būtent Minesotos programa yra reabilitacija, kuri turėtų būti skiriama po priverstinio gydymo, bet tam reikalingos lėšos. Šiuo metu nemokamai gydytis norintys asmenys eilėje dėl šios paslaugos turi laukti 1,5–2 mėnesius. Per tiek laiko žmogus persigalvoja.

Svarstome ir galimybes padėti, kompensuojant vaistus, nes yra tokių, kurių mėnesio dozė kainuoja 300 eurų. Žinoma, yra pigesnių ir pakankamai efektyvių, kurių mėnesio dozė kainuoja 10 eurų, bet, kaip sakė priklausomybių ligų centrų direktoriai, ne visi gali sumokėti ir tokią sumą.

Be priverstinio gydymo reglamentavimo rengiamas ir dar kitų priemonių aprašas. Jos reikalingos spręsti būtent šią problemą – priklausomybę nuo alkoholio. Be abejo, turi būti vykdoma ir prevencija. Tai turi daryti ne tik Sveikatos ministerija, bet ir Socialinės apsaugos ir darbo bei Švietimo ministerijos. Manome, kad būtent prevencijos klausimams turime skirti ypač daug dėmesio, dirbdami kartu su įvardytomis ministerijomis.

Žmogaus teisių ekspertė: priverstinis gydymas nėra atsakymas

Įstatymo projekte svarbiausi gydymo būdai supainioti su šalutinėmis priemonėmis, LRT RADIJUI sako žmogaus teisių ekspertė psichologė Dovilė Šakalienė.  „Tai, ką ministrė įvardijo papildomomis, šalutinėmis priemonėmis, kurios turėtų eiti greta priverstinio gydymo, kaip tik yra patys svarbiausi dalykai. Jų efektyvumas įrodytas. [...] Priverstinis gydymas nėra atsakymas, nei vertinant teisiškai, nei psichologiškai“, – įsitikinusi D. Šakalienė.

Ji pabrėžia, kad pagrindinis tikslas turėtų būti žmonėms suteikti galimybę gydytis. Ekspertė atkreipia dėmesį, kad 1,5–2 mėnesių laikotarpis, kurį nuo priklausomybės pasveikti norintys asmenys turi laukti, kad paslauga būtų suteikta nemokamai, yra per ilgas.

„Tai rodo, kad paslauga teikiama netinkamai. [...] Be to, nedarbingumo pašalpa turi būti mokama pakankamai laiko tarpą. Taip pat labai svarbu vaistų prieinamumas ir jų kompensavimas“, – pagrindinius gydymo nuo alkoholizmo aspektus vardija D. Šakalienė.

Jos teigimu, didesnį dėmesį reikėtų skirti ir esamai situacijai. Psichologės tvirtinimu, Lietuvoje artimieji nelinkę siūlyti žmogui gydytis priklausomybę nuo alkoholio, nes alkoholizmas visuomenėje yra tapęs stigma. „Realybė labai skiriasi nuo to, ką sugalvojo mūsų valdininkai. Žmonės iš tikrųjų nenori kreiptis dėl savo artimųjų, nes tai yra stigma. Alkoholikas vyras – didelė stigma, alkoholikė moteris – dvigubai didesnė stigma“, – sako D. Šakalienė.

Pasak jos, žmonėms turėtų būti suteikta galimybė dėl šios problemos konsultuotis kanoniškai, nebijant, kad jie gali būti pažeminti, kad tai gali pakenkti jų reputacijai ar kad jie dėl to neteks darbo. „Jeigu žmogus nenori, kad tai būtų viešinama, jis galėtų šią paslaugą gauti neviešai“, – tvirtina D. Šakalienė.

Ji pritaria ministrei, kad, gydant priklausomybę nuo alkoholio, viena iš svarbiausių priemonių yra prevencija. Žmogaus teisių ekspertė teigiamai vertina nulio promilių įstatymą, draudimą alkoholiu prekiauti degalinėse, tačiau siūlo, kad turi būti komunikuojama su visuomene. „Jokiais būdais negalima atgaivinti senų sovietinių metodų. Reikia dirbti moderniai.“, – pabrėžia D. Šakalienė.

Jos teigimu, įstatymo projekte supainiotas ir ES reglamentuojamas gydymas nuo priklausomybių priverstinai ir darbas su nėščiosiomis. Ekspertės aiškinimu, Pagal Europos Žmogaus teisių konvenciją, priverstinai žmogus gali būti gydomas tada, kai liga kelia tiesioginį pavojų kitų žmonių gyvybei ar sveikatai.

„Tai tokios užkrečiamos ligos, kaip atviros formos tuberkuliozė. Kalbant apie priklausomybę nuo alkoholio, galima ir šiuo metu įstatymai leidžia priverstinai hospitalizuoti žmogų tuo metu, kai jį ištikusi abstinencinė psichozė arba vadinama karštinė, kai žmogus ilgą laiką vartoja alkoholį ir dėl to sutrinka jo psichika, tačiau po detoksikacijos žmogus turi būti paleistas“, – atkreipia dėmesį D. Šakalienė.

Ji nurodo, kad priklausomybės ligų gydyme esminis faktorius yra sąmoningas žmogaus apsisprendimas ir noras gydytis. „Negali priversti žmogaus nenorėti gerti. Visos šalys, kurios gydymą taiko sėkmingai, tai žino, bet, kai mes kalbame apie nėščią moterį ir tai, kad ji iš esmės žaloja, žudo įsčiose esantį kūdikį, tai iš tikrųjų yra vaiko teisių apsaugos klausimas“, – tvirtina ekspertė.

Ji apibendrina, kad siūlomame įstatymo projekte nuostatos sumaišytos ir viena projekto dalis yra visiškai netinkama, o antra galėtų būti priimta.

Pasaulio istorija rodo – kai atsiranda pretenzijos į teritorijas, kyla kariniai konfliktai, komentuodamas Rusijos planus įsitvirtinti Arktyje, sako Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto direktorius prof. dr. Saulius Katuoka. Jis prideda, kad pagunda užkariauti Arktį gali kilti daugeliui valstybių.

„Arkties vandenynas gali vilioti daugybę valstybių. Pavyzdžiui, prieš metus buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Tame telkinyje esančios naftos atsargos yra tolygios Saudo Arabijos naftos atsargoms“, – vardija S. Katuoka.

– Kam dabar priklauso Arktis ir kas gali į ją pareikšti teises?

– Visų pirma, norint atsakyti į šį sudėtingą klausimą, reikėtų pasakyti, kas yra Arktis. Arktis, mano manymu, yra šiaurinė Žemės rutulio dalis, jungianti Arkties vandenyną ir jam priklausančias jūras: Grenlandijos, Barenco, Karos, Laptevų ir t. t. Tai jūros, kurios yra sudėtinė Arkties vandenyno dalis. Taigi, Arktis – pasaulinio vandenyno dalis.

– Bet į ją pretenduoja ne visos valstybės, o tik tam tikros. Kiek iš viso jų yra?

– Iš tikrųjų reikėtų paaiškinti, ar gali valstybės pretenduoti į Arktį ir kokia susiklostė valstybių praktika. Dar 1921 m. Kanados vyriausybė pareiškė pretenzijas į tam tikrą Arkties dalį. Prie Arkties vandenyno prieina penkios valstybės. Kadangi Arktis padengta ledu, tai yra tarsi tų valstybių tąsa.

Kanados pavyzdžiu buvo pasiūlyta įkurti sektorius. Taigi būtų sukurti penki sektoriai. Ar visos valstybės tuos sektorius pripažįsta? Ne. Po Kanados pareiškimo Sovietų Sąjunga iš karto pareiškė pretenzijas į Arktį, o Sovietų Sąjungos tęsėja dabar yra Rusija. Ji irgi palaiko šias pretenzijas. Norvegija kategoriškai atsisako sektorinių pretenzijų. Norvegija laikosi pozicijos, kad Arktis yra pasaulinis vandenynas.

1982 m. buvo priima Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija, kuri sukonkretino, koks režimas gali būti taikomas jūroms. Vis dėlto laikausi koncepcijos, kad, jeigu tai yra Arkties vandenynas, tai ši konvencija turi būti taikoma.

– Rusija deda milžiniškas ir, ko gero, galima sakyti, agresyvias pastangas dėl Arkties įsisavinimo. Pasauliui ji parodo, kad eina pirma ir siekia įtvirtinti savo vaidmenį. Kodėl?

– Arkties vandenynas gali vilioti daugybę valstybių. Pavyzdžiui, prieš metus buvo atrastas naftos telkinys sankirtoje tarp Barenco ir Karos jūrų. Tame telkinyje esančios naftos atsargos yra tolygios Saudo Arabijos naftos atsargoms.

– Tai – milžiniškos atsargos.

– Milžiniškos. Jeigu kalbėtume apie dujų kiekį, kuris yra Arktyje, tai sakoma, kad Arktyje yra truputį mažiau kaip 30 proc. viso dujų kiekio, kurį turi pasaulis. O jeigu dar paminėsime auksą, deimantus, geležies rūdą ir t. t.? Štai – Arkties atsargos. Argi neverta dėl to pakovoti?

– Priėjimas prie tų atsargų nėra paprastas. Reikia nepamiršti, kad viską dengia storas ledo sluoksnis.

– Taip. Priėjimas komplikuotas, bet yra tam tikros tendencijos. Pirmoji – atšilimas. Ledo storis mažėja. Antra – šalys jau yra techniškai pasirengusios eksploatuoti šias atsargas. Rusija prieš keletą metų siuntė ekspediciją, vykdė žvalgybą po vandeniu. Ji gavo labai neblogus rezultatus.

– Dabar, remdamasi tais rezultatais, tiesiog bando pasisavinti visus tuos turtus?

– Manau, kad Rusija negali pasisavinti tų turtų, nes Rusija yra 1982 m. Jūrų teisės konvencijos šalis. Kad būtų paprasčiau suprasti, galiu paklausti – ar kokia nors valstybė gali pasisavinti mūsų mėgstamą, mylimą Baltijos jūrą? Atsakymas – nė viena valstybė tokios teisės neturi. Tiesa, Lietuvos valstybė turi teisę į tam tikrą dalį Baltijos išteklių, nes ji yra pakrantės valstybė. Jeigu Rusiją traktuojame kaip [Arkties] pakrantės valstybę, ji irgi turi teisę į tam tikrą dalį išteklių.

– Tos valstybės, kurios pretenduoja į Arktį, – Kanada, Danija, Suomija, Islandija, Norvegija, Švedija, Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos – turi apsibrėžti sienų ribas Arkties regione?

– Labai teisingai. Reikia nubrėžti jūrines sienas. Paprastai 80 proc. visų išteklių vandenyje yra 200-ų jūros mylių atstumu nuo kranto, tačiau 20 proc. yra už 200 mylių. Kam priklauso už 200 jūrmylių esantys ištekliai? Paprastai tarptautinėje teisėje sakoma, kad šis turtas yra bendras žmonijos palikimas. Į jį gali pretenduoti visos pasaulio valstybės. Taip pat – ir Lietuva.

– Tai kiek mes galėtume tikėtis?

– Galiu pasakyti, kad, jeigu sektorinį principą pripažino, kaip sakiau, Kanada, Rusija, tai kitos valstybės to nepripažįsta. Norvegija nepripažįsta sektorinio principo ir dar 1920 m. pasiūlė valstybėms pasirašyti taip vadinamą Špicbergeno salyno sutartį. Ši sutartis, jeigu ją pasirašo kitos valstybės, leidžia naudotis visais ištekliais, kurie yra Špicbergeno salyne: gaudyti žuvis, krevetes, eksploatuoti naftą, jeigu atrandi. Salynų atžvilgiu, suverenitetas taikomas Norvegijai, o išteklius ji leidžia naudoti visoms valstybėms. Norvegija traktuoja, kad tai – bendras žmonijos palikimas. Labai gražus gestas. Lietuva 2012 m. pasirašė šią sutartį su Norvegija ir vienas Lietuvos laivas gaudo krevetes Špicbergeno saloje arba salyno ribose.

– Jeigu žiūrėtume į Rusijos veiksmus – neseniai ten surengtos karinės pratybos. Ką tai sako?

– Rusijos karinės pratybos sako, kad tai – agresyvus poelgis. Desantininkų išmetimas Arktyje, manevrai ne tik demonstruoja galią, bet ir tam tikrą poziciją. Rusija sako – mes ginsime interesus, susijusius su Arktimi. Bet šioks toks atsakas irgi buvo padarytas. Kai kurios valstybės – Danija, Norvegija ir kitos – sudarė bendrus gynybos planus, kaip ginti savus interesus. Į tai įsitraukė ir NATO, ir ne NATO valstybės. Pavyzdžiui, Suomija įsitraukė kaip ne NATO valstybė. Vyksta rungtyniavimas.

– Ar gali dėl Arkties kilti karas?

– Labai nenorėčiau atsakyti teigiamai. Norėčiau atsakyti neigiamai, bet, sekdamas pasaulio istoriją, galiu atsakyti – jeigu yra teritorinės pretenzijos, visada kyla ginkluoti konfliktai. Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo nuo teritorinių pretenzijų. Antrasis pasaulinis karas – taip pat.

– Ar tikite, kad teisiniu keliu vis dar galim pasidalinti Arktį?

– Tikiu. Visų pirma, teisinis pagrindas yra 1982 m. Jūrų teisės konvencija. Šios konvencijos šalimis yra 176 valstybės. Vadinasi, su ta tvarka, kurią įtvirtina konvencija, sutinka iš esmės visos pasaulio valstybės, išskyrus kelias.

– Ar galutinis derybų rezultatas priklausys nuo to, kiek Vakarų valstybės bus vieningos, o ne veiks po vieną?

– Be abejo, vienybėje – jėga. Kai yra bendra pozicija, tada lengviau pasiekti konsensusą ir su priešinga komanda.