-
A. Landsbergienė: nereikia saugoti vaikų nuo pokalbių apie mirtį 20
– Kaip formuoti vaikų pasaulėjautą, kad jie nemanytų, jog su žmogaus mirtimi viskas pasibaigia?
– Kai mūsų vaikai susidūrė su prosenelės mirtimi, mes jiems sakėme, kad, žmogui mirus, jis vis tiek lieka gyvas prisiminimuose. Tai padėjo, jie suprato, apie ką mes kalbame, kas vyksta. Viskas priklauso ir nuo kultūros, kurioje gyvename.
Ne visos tautos mirus žmogui liūdi. Kai kurios savo liūdesį ir ilgesį išlieja dainuodamos, plodamos, šokdamos. Mums, lietuviams, tokie būdai gali būti net nepriimtini. Tačiau ritualai yra svarbūs, visi jų turime. Ir nereikia nuo to saugoti ir slėpti vaikų. Reikia tik atsižvelgti į amžiaus tarpsnio ypatumus ir individualius vaiko ypatumus.
– Ar tam, kad kiltų pokalbis apie mirtį, reikia palaukti konkrečių aplinkybių?
– Pokalbis turi kilti natūraliai. Pavyzdžiui, skaitant knygą, mirus žuvytei ar žiurkėnui, išgirdus apie tai per žinias. Kai vaikas išgirsta kitus apie tai kalbant, jam natūraliai kyla klausimai. Nereikia sakyti vaikui – kai užaugsi, sužinosi.
Nereikia sakyti vaikui – kai užaugsi, sužinosi.
– O jei vaikas neklausia, bet reiškinį fiksuoja? Ar reikia kalbėti?
– Tai individualu. Siūlyčiau stebėti vaiką ir matyti, kaip jis reaguoja. Man patiko viena istorija, kai vaikas paklausė tėvų, iš kur jis atsirado. Tėvai labai rimtai pakalbėjo, o vaikas po to pasakė – aš visai ne to klausiu, o noriu sužinoti, iš kur aš, jei mano draugas yra iš Panevėžio?
Todėl labai reikia tikslinamųjų klausimų tam, kad įsitikintume, ką vaikas nori sužinoti. Vaikas užduoda klausimą, o atsakymą į jį jau yra paruošęs pats. Jei mintyse jis geba suformuluoti klausimą, galės ir visaip kaip išgirsti atsakymą.
– Kaip kalbėti apie mirtį, ko gero, aiškiau tėvams, kurie yra tikintys. Ką daryti netikintiems?
– Kai praktikuojamas tikėjimas, šeimoms tikrai lengviau, nes yra su tuo susijusių ritualų ir pan. Nesvarbu, kokie tai ritualai, bet vaikui jie suteikia saugumo. Taip lengviau su viskuo susigyventi. Kai to nėra, tėvai atsiduria tarsi nesvarumo būsenoje. Tampa neaišku, ar vadovautis tikėjimo gairėmis, ar patiems kurti kažkokią istoriją. Aš pati tikiu tuo, kad vaikus reikia tiesiog informuoti.
– Kokia ta informacija šiuo atveju?
– Jei paaiškinsime, kas nutiko, nieko baisaus vaikui nenutiks. Vaikui naudinga tai, kad esame atviri, kad padedame jam natūraliai priimti mirtį. Tuomet vaikas išmoksta išreikšti savo liūdesį, jis išgyvena tai su kitais.
Vaikui naudinga tai, kad esame atviri, kad padedame jam natūraliai priimti mirtį.
Jei saugosime vaiką nuo tokių išgyvenimų, jis nebus patyręs stiprių emocijų, nebus išgyvenęs skausmo, nusivylimo, vėliau bus labai sunku. Nerekomenduoju saugoti vaikų nuo gyvenimo, reikia tik atsižvelgti į amžiaus tarpsnius ir konkretaus vaiko savybes. Su vienu vaiku galima kalbėti apie daugiau dalykų, su kitu – apie mažiau.
Vaikas iki dvejų metų nelabai supras, kas nutiko, kas vyksta laidotuvėse. Tokio vaiko elgesys gali būti neadekvatus, bet tik dėl to, kad jis nesupranta. Tokio amžiaus vaikas judrus, jam gali būti sunku. Tačiau kai tėvai manęs paklausia, ar vestis vaiką į laidotuves, sakau, kad tai priklauso nuo ryšio. Jei miręs žmogus tolimesnis, nereikia. Bet jei tai labai artimas žmogus, vaiko brolis ar sesuo, reikėtų jį nusivesti. Nes kai jis užaugs, jam bus svarbu, kad ten dalyvavo.
Vyresniems vaikams, nuo trejų metų, reikia paaiškinti, kaip ir kodėl elgiamės. Nors nesiūlyčiau su ikimokyklinukais važiuoti į kapines. Tą akimirką negalime nuspėti kitų suaugusiųjų elgesio. Kartais gedintys žmonės atsisveikinimo erdvėse valdo emocijas, bet kai ateina galutinio atsisveikinimo momentas, reakcijos būna tokios stiprios, kad jas paaiškinti vaikui labai sunku.
– Tam tikro amžiaus vaikai bijo ne savo, o tėvų mirties. Kaip juos nuraminti?
– Geriausia to klausiančiam vaikui atsakyti, kad artimiausiu metu niekas nežada mirti. Jei vaikas vis tiek nenusiramina, galima atsakyti, kad taip, kai tėvai numirs, jis gyvens su kitais suaugusiaisiais. Tuomet galima paklausti, su kuo vaikas norėtų gyventi. Vaikas supranta, kad yra krikšto mama, teta, dėdė. Jis nėra vienas. Dažnai tai nuramina vaiką.
Reikia suprasti, kad vaikai iki 8–9 metų mąsto ne abstrakčiai, o labai konkrečiai. Kai vaikas mato, kad yra jį mylinti krikšto mama, su kuria galėtų gyventi, visi filosofiniai klausimai nusistumia į antrą planą, jis nusiramina ir lengviau atsidūsta.
Daugiau pokalbio detalių galima išgirsti čia.
-
A. J. Greimas – šimtmečio žmogus, pripažinęs sau kultūrinę šizofreniją 1
Taip LRT RADIJUI sako režisierius Saulius Beržinis. Anot jo, A. J. Greimo vizijos apie tai, kokia turėtų būti Lietuva, pasižymėjo konstruktyvumu, o naujasis filmas apie jį kuriamas mąstant, kad tai – tikras šimtmečio žmogus.
– Kaip kilo mintis kurti naują filmą apie Algirdą Julių Greimą?
– Tai buvo sena svajonė, kai A. J. Greimo jau nebuvo tarp mūsų. Norėjosi sukurti filmą apie tai, kas lieka, kai išminčius išeina. Ar jo mintis kažkur išnyksta kaip dūmas, ar gyvena žmonėse, ar ji paneigiama, ar plėtojama, tęsiama.
Kurdami naują filmą ėmėme interviu iš kelių jaunų semiotikų. Tiek Lietuvių, tiek nelietuvių. Reikia žinoti, kad A. J. Greimas nepaprastai populiarus Lotynų Amerikoje, Argentinoje, Čilėje. Ten kuriamos A. J. Greimo mokymo programos, semiotikos seminarai.
– Kaip manote, kodėl tai daroma?
– Tai klausimas, į kurį bus atsakyta filmu. Jauni žmonės studijuoja A. J. Greimą. Ir kai aš paklausiu, ar jie norėtų A. J. Greimo ko nors paklausti, ar su juo padiskutuoti, man atsako, kad norėtų padiskutuoti. Tai reiškia, kad A. J. Greimo semiotika yra diskusijos objektas. Tai labai gerai.
– Visi pabrėžia, kad A. J. Greimas mėgo kelti klausimus ir nemėgo galutinio atsakymo.
– Taip, jis mėgo kelti klausimus, viską padarydavo savo šiltos, geros, bet kartu ir aštrios ironijos taikiniu. Jis visada mėgdavo ironizuoti – apie politiką, mokslo idėjas, net pačios Lietuvos perspektyvas. Jo santykis su Lietuva buvo šmaikštus.
Jis visada mėgdavo ironizuoti – apie politiką, mokslo idėjas, net pačios Lietuvos perspektyvas. Jo santykis su Lietuva buvo šmaikštus.
– Kaip jūs atradote A. J. Greimą?
– Per savilaidą. Būdami studentai, gaudavome žurnalą „Metmenys“. Žurnalą gaudavai arba vienai nakčiai, arba juosteles, perfotografuotus A. J. Greimo straipsnius.
– Kaip kilo tas pamišimas? Ar užbūrė A. J. Greimo mintys?
– Taip, užbūrė jo idėjos. Tarybiniais laikais A. J. Greimo vizija, kokia turi būti Lietuva, buvo labai konstruktyvi. Papasakosiu filmo istoriją. Manau, mums pasisekė, kad turime galimybę kurti šį filmą. Buvo proga pateikti siūlymus kurti filmus valstybės šimtmečiui ir toptelėjo, kad A. J. Greimas yra tikras šimtmečio žmogus.
Yra nepaprastai daug sutapimų. A. J. Greimas gimsta beveik tais pačiais metais kaip Lietuva. Gimsta jis Rusijoje, Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlių šeimoje. Jo tėvas moko lietuvių kalbos vaikus. 1918 m. susikuria Lietuva ir A. J. Greimo šeima važiuoja į Lietuvą. Lietuviai, grįžę į tėvynę, buvo karininkai, mokslininkai, pedagogai ir pan. Kiekvienas jų savo srityse kūrė Lietuvą.
A. J. Greimo tėvas kūrė mokyklas. Jie apsistojo Marijampolėje. Vėliau A. J. Greimas išvažiuoja į Kauną, ten studijuoja. Vėliau jis sako – mano karjeros pagrindus padėjo Adolfas Hitleris. Kodėl? Todėl, kad A. Hitleris pradeda spausti Lietuvą ir šios valdžia nusprendžia, kad nereikia prisirišti prie hitlerinės Vokietijos, reikia atsigręžti į Prancūziją.
Lietuva ima siųsti jaunimą studijuoti į Prancūziją. Tarp jaunuolių – Juozas Mikėnas, Juozas Miltinis, A. J. Greimas ir kiti, visas mūsų elitas. Jie bendrauja su Jean`u Cocteau, Pablo Picasso, sužavi Prancūzijos elitą. P. Picasso vis sakydavo, kokie ambicingi tie lietuviai.
Kai ėmiau interviu iš A. J. Greimo 1990 m., naiviai paklausiau, ką jam davė Paryžius. O jis man atsakė – tai aš Paryžiui daviau, atnešiau savo idėjas. Vienas iš A. J. Greimo mokinių, studijuoti į Paryžių atvykęs iš Sirijos, sakė tą patį – kad Paryžius yra labai gera vieta mąstyti. Paryžius ne įstumia į kampą, bet traukia, jauti, kad tavo mąstymas Paryžiui naudingas.
Kai prasideda Antrasis pasaulinis karas, A. J. Greimas nutraukia studijas, nes mano, kad yra reikalingas Lietuvai. Jis atvažiuoja į Lietuvą, tampa karininku, 1939 m. spalio mėnesį dalyvauja žygyje į Vilnių.
Vėliau ateina sovietai, jis pasitraukia iš kariuomenės, tampa mokytoju Šiauliuose. 1941 m. birželio trėmimų metu A. J. Greimas surašinėja išvežamų inteligentų turtą. Jis ir pats yra apie tai kalbėjęs. Tragedija ta, kad tuo metu A. J. Greimo tėvas buvo tapęs Prienų burmistru, jis taip pat išvežamas į lagerį.
– Ar naujame filme galima bus išvysti ir gyvą A. J. Greimą?
– Jis bus iš voratinklių. Kai buvome A. J. Greimo namuose, ten matėme daug voratinklių – visuose kampuose, languose. A. J. Greimas juos palikdavo, jis kažkodėl mėgo voratinklius. Kai sumanėme šį filmą, jo pirminis pavadinimas buvo „Greimo kambariai“.
Filmas turėtų būti apie tai, kaip norime sugrįžti į jo namus, kuriuose filmavome jį 1990 m. Mes norime grįžti į tuos namus su jo artimiausiais žmonėmis, kiekvienas jų turi savo kambarį. Taip atsiranda A. J. Greimo vaikystės kambarys, studijų Paryžiuje kambarys, okupacijų ir karų kambarys, pabėgimo, meilės kambarys.
– Manote, kad surasite tuos žmones?
– Mes jau juos suradome. Pavyzdžiui, prezidentas Valdas Adamkus. Jei ne A. J. Greimas, prezidento V. Adamkaus šiandien tikriausiai neturėtume. Prezidentas mums davė interviu, pasakojo, kad kai jam buvo 17–18 metų, į Vokietijos pabėgėlių stovyklą atvažiavo Lietuvos partizanas, ketinęs rinktis jaunuolių grupę. Partizanas teigė, kad jaunuoliai apsiginkluos ir parašiutais nušoks į Lietuvos miškus, kovos už laisvę.
A. J. Greimas buvo didžiulis autoritetas V. Adamkui. Jie diskutuodavo apie tai, kokia turėtų būti Lietuva. Tad V. Adamkus nuėjo pas A. J. Greimą ir pasakė jam, kad yra užsirašęs į minėtą jaunuolių būrį. A. J. Greimas atkalbinėjo, sakė, kad V. Adamkus Lietuvai reikalingesnis ne žuvęs miškuose ir ne supuvęs Sibiro lageriuose. Ir patarė vykti į Vakarus, siekti savo tikslų, mokytis, studijuoti. Kuo baigėsi visa istorija? Partizanas, surinkęs jaunuolių būrį, buvo KGB provokatorius. Jaunuoliai parašiutais nusileido KGB apsupties žiede ir visi žuvo. Taip būtų žuvęs ir V. Adamkus.
– Kaip sugalvojote kurti savo pirmąjį filmą apie A. J. Greimą?
– Labai spontaniškai. Tai buvo 1989 m., po gal 1990 m. pavasaris. Tuo metu Petras Cidzikas ir grupė jo pasekėjų badaudavo tuometinėje Gedimino aikštėje. Tam tikrą dienos valandą jie išeidavo ir kryžiumi atsiguldavo priešais šv. Kazimiero koplyčią
Aš visa tai filmavau manydamas, kad man ta medžiaga kada nors pravers. Prie manęs priėjo Gintaras Babravičius ir paklausė, kokį filmą noriu sukurti. Atsakiau jam, kad noriu nuvažiuoti pas A. J. Greimą ir sukurti apie jį filmą.
– Koks A. J. Greimas buvo už kadro?
– Buvo toks, koks yra tame filme. A. J. Greimas buvo mokytojas, kuris savo mokinius pirmiausia paversdavo bendražygiais. Su užsieniečiais jis labai saikingai kalbėdavo apie Lietuvą, apie praeitį. Nežinia, kodėl.
Tikriausiai todėl, kad bendraudamas su kitu žmogumi jis stengdavosi aptarti temas, kurios svarbios pašnekovui. Jei jo pašnekovas nežino Lietuvos, jam ir nereikia. Jis žino kitus dalykus, apie kuriuos galima diskutuoti. A. J. Greimas tai vadino kultūrine šizofrenija ir sakė, kad jis 95 proc. lietuvis ir 95 proc. prancūzas.