Vasario 7 d. 25 metų sportininkė kovos 15 km individualiose lenktynėse, vyksiančiose Džangdziakou nacionaliniame biatlono centre. Jos startuos 11 val. Lietuvos laiku.
Prieš debiutą olimpinėse žaidynėse G. Leščinskaitė prisipažino – atvykus į Kiniją galvoje pinasi įvairiausios emocijos ir jausmai. „Įspūdžiai labai nauji, įdomūs. Sunku net kažką išskirti, nes tai pirmosios mano olimpinės žaidynės, viskas labai nauja, niekas nepatirta. Net kartais sunku išsigryninti, ką tiksliai jauti. Bendrai jaučiuosi labai džiaugsmingai, pakylėtai, man labai smagu čia būti“, – tikino Mykolo Romerio universiteto psichologijos studentė.
Bet po eilinės treniruotės ledinio vėjo stipraus košiamoje trasoje kalbėdama apie pasirengimą varžyboms, sportininkė didelių naujovių neišskyrė: „Treniruočių procesas vyksta lygiai taip pat, kaip ir anksčiau. Nieko čia nebepatobulinsi, viską tobuliname vasarą. Pagrindinis tikslas atvykus į naują vietą – susipažinti su trasa, šaudykla, suprasti, kaip viskas veikia. Todėl pagrindiniai uždaviniai – treniruotis, stebėti aplinką, kas yra kitaip, nei kitose vietose.“
Paprašyta palyginti olimpinę trasą, įrengtą prieš šias žaidynes, su kuria nors Pasaulio taurės varžybų trasa, G. Leščinskaitė sakė: „Trasa mažai su kuo palyginama, bet gal artimiausia jai – Antholco. Nes čia irgi nėra sunkių ilgų pakilimų, nėra kažkokių techniškų sudėtingų nusileidimų, bet tai nereiškia, kad trasa yra lengva. Nes jei mažai kyli, tai mažai ir leidiesi, nesiilsi. Trasą galima pavadinti lygumine, bet darbine. Nes reikia visur stengtis, spirtis. Aišku, sudėtingumo prideda oro sąlygos. Šaltis, vėjas, peršalęs sniegas. Jis tikrai nei greičio, nei jėgų nepridės. Bet kokiu atveju bus nelengva.“
Būtent Italijoje esančiame Antholce sausio 21 dieną G. Leščinskaitė pasiekė geriausią karjeros rezultatą, 15 km individualiose lenktynėse iškovojusi 19 vietą. Tai ne tik asmeninis rekordas, bet ir geriausias Lietuvos moterų biatlonininkių rezultatas planetos taurės varžybose nuo 2013 metų.
Šį sezoną net 94,4 proc. taiklumu šaudanti lietuvė yra taikliausia planetos biatlonininkė ne tik tarp moterų, bet ir vyrų. Tačiau Pekino olimpinės trasos šaudykloje laukia sunkūs išbandymai dėl čia siaučiančių vėjų.
– Vėjas tikrai nėra biatlonininkų draugas. Ar nėra nerimo dėl to, kad šaudykla – labai vėjuotoje vietoje? – Pekino žaidynėse dirbantys Lietuvos žurnalistai paklausė G. Leščinskaitės.
– Vėjas niekada gyvenime nebuvo mano draugas, čia taip pat, matau, su juo nesusidraugausime. Kadangi esu smulkesnio sudėjimo, mane nešioja ne tik trasoje, bet ir šaudykloje. Nerimas tikrai jaučiasi. Man per treniruotes šis vėjas kainuoja daug nervų. Nors galiausiai vis tiek supranti, kad visiems tas pats vėjas pučia, visiems sunku, visi taip pat nepataiko. Užeina gūsiai – silpnesni, stipresni. Tas pats bus per varžybas. Kažkam pasiseks labiau, kažkam mažiau. Tai aš tiesiog laikau špygas, kad man pasisektų bent jau ne mažiau nei kitiems.
– Ar Pekino žaidynėse yra specifinių dalykų, su kuriais kitur neteko susidurti?
– Gal tiesiog reikėjo pirmą dieną suprasti, kad saugumas čia yra pirmoje vietoje. Tikrai tų žmonių, apsivilkusių skafandrus, pilna kaip skruzdėlyčių visur. Kur eitum, kur beprisiliestum, jie eina iš paskos ir dezinfekuoja, prašo užsidėti pirštines. Ribojamas žmonių skaičius autobusuose. Saugumas pasireiškia visose srityse. Kadangi kovidas atėjo ne vakar, tai mes prie visko matę ir pripratę. Kažko papildomo, išskirtinio labai nėra. Tiesiog matai, kad kažkurie dalykai vyksta šiek tiek griežčiau.
– Ar atvykus čia kilo problemų dėl aklimatizacijos?
– Taip, šio dalyko labai bijojau. Ir jaučiu, kad visiškai aklimatizuotis pavyks tik įpusėjus žaidynėms, arba joms pasibaigus. Laiko skirtumas šiek tiek per didelis, kad būtų lengva aklimatizuotis. Stengiamės išlaikyti vidurinį variantą. Gulamės miegoti kiek vėliau, keliamės irgi vėliau. Bet vis tiek yra problemų dėl miego – man sunku užmigti, o ryte sunku atsikelti.
– Iš olimpinio kaimelio leidžiama išvykti tik į varžybas ir treniruotes. Ar sportininkams laisvu laiku yra ką veikti be sėdėjimo kambaryje?
– Yra. Aišku, tos veiklos nėra tiek, kad nespėtum suktis. Bet yra įrengta vietų, kur sportininkai gali ateiti praleisti laiką – pažaisti, apsilankyti parduotuvėje, sudalyvauti pramoginėje veikloje. Bet, žinant, kiek laiko mes čia būsime, vis tiek bus kažkuriuo metu pasidarys nuobodu. Kita vertus, kai prasidės varžybų maratonas, nelabai bus galimybių kitkam švaistyti laiką. Režimas bus toks: treniruotė – maistas – poilsis.
O aš veiklos ir taip turiu – mokslų iki kaklo. Sėdėsiu prie kompiuterio ir rašysiu. Reikia parašyt bakalauro darbą. Guli ant sąžinės šis dalykas.
