Užkrečiamas virusas

Šitos diagnozės tiesiog tvyro mūsų bendravimo kultūros ore ir kaip koks oru užkrečiamas virusas staigiai apima visą mąstymą.

Ištarus nuosprendį akimirką viduje pasidaro saldu: girdi, aš ne idiotas – jie idiotai; aš ne tinginys, nes tinginiai – jie. Na, ir visuotinio mąstymo uždegimo atmosferoje galima išgyventi šią dieną, savaitę ir mėnesį. Tik labai jau vieniša gyventi su beviltiškais idiotais. O kas keisčiausia – kad su tokia nuostata galvoje bendraujant su žmonėmis, jie ima elgtis pagal mano nusistatymą: kaip maži vaikai!

Tai piktojo balsas ir galia. Demoniška liga, apimanti mūsų akis, kai jos ima ieškoti kitų trūkumų, klaidų, nuodėmių, netobulumų. Na, žinoma, sąmoningai ar ne, aš jau ir pati save apibrėžiau kaip niekam tikusią, beviltišką, idiotę, tinginę... todėl norisi ir kitus tokius matyti. Tai nuodėmės padarinys mumyse. Nebūtinai kokios nors konkrečios paleistuvystės, melagystės ir vagystės, bet to pažeidžiamumo, atvirumo blogiui. Katalikų tikėjime jis vadinamas gimtąja nuodėme. Visa tai yra melas apie mus ir apie kitus.

Ne todėl, kad tame nėra tiesos. Juk visi suklystame, pameluojame, kartais nusišnekame ar patingime, neįvykdome pažado sau ar kitam, pasiduodame kompulsyviam elgesiui. Kartais tai trunka dešimtmečiais. Melas, nes tai tik viena pusė – išvirkščia. Geroji pusė yra Dievo balsas, nuaidintis Jėzaus krikšto Jordane akimirką, skirtas kiekvienam: tu esi mano mylimasis sūnus / dukra, kuriuo aš žaviuosi.

Geroji ir išvirkščioji

Įsivaizduojate, kiek ateitų ramybės ir vidinio susitaikymo, jei suklydus pasakyčiau visą tiesą: tu esi Tėvo mylimasis sūnus / dukra, ir Dievas tavim žavisi. O dabar tu suklydai, pasielgei netinkamai. Atsiprašyk Dievo, savęs, kito, atitaisyk žalą ir gyvenk toliau, kaip pridera Dievo vaikui.

Ne taip greitai veiksmas įvyksta: pasirinkimas vietoj saldaus įsiūčio nuodo, skaudžios atgailos vaistas. Sunku mokytis, aplinka pritvinkusi patyčių, pažeminimų ir įtarinėjimų. Pakelti akis į Dievą lemiamą akimirką tikrai nelengva, o ją praleidus – dar sunkiau. Bet toks ir pasirinkimas: arba gyvenu palaiminta ir mylima (nors klystanti ir netobula), šalia Dievo mylimų žmonių (klystančių ir nebūtinai man pritariančių), Dievo dovanotoje ir palaimintoje tėvynėje ir dalijuosi ramybe su kitais, arba esu beviltiška tarp beviltiškų idiotų beviltiškoje valstybėje. Laisvė nuspręsti savo gyvenimo kokybę palikta kiekvienam – ar gyventi gerojoje pusėje ar išvirkščioje.

Ta išvirkščioji pusė yra iš liaudies pasakojimo apie brangų, auksuotą siūlą. Jis buvo labai ypatingas ir visada gulėjo atskirai dėželėje. Kartą jį paėmė ir sukarpė, suraišiojo daugybę mazgų kartu prie kitų prastų siūlų. Nuo tada siūlas buvo labai nelaimingas, kol nesužinojo, kad jis yra Kristaus aureolė jo gimimo paveiksle.

Laisvė nuspręsti savo gyvenimo kokybę palikta kiekvienam – ar gyventi gerojoje pusėje, ar išvirkščioje.

Koks tas paveikslas?

Kasdienybėje yra be galo sunku patikėti, kad egzistuoja, koks nors paveikslas ir darna, nors žvelgiant net į savo asmeninę praeitį tai yra akivaizdu. Tą akimirką, kai žmogus jaučiasi karpomas, rišamas į vieną kolektyvą su visai kitokiais, kitaip besielgiančiais ar manančiais, reikalingas tvirtas apsisprendimas tikėti Dievo užmoju, jo pergale, jo pagalba. Ne kitiems aiškinant, kaip aš darau dabar, bet tyliai, savo mintyse ir žodžiuose. Tiesiog vietoj diagnozės, kad esi beviltiškas, diagnozuoti palaiminimą ir prasmingos istorijos vyksmą.

Man sunku. Ir esant visai kasdienėms situacijoms. Aš dirbu kalėjime su jaunais žmonėmis. Kalbėti su šešiolikmečiu "Sveika, Marija", paaiškinus Dievo užmojį... Kai daugumai jis tėra "vagis, narkomanas, iki gyvos galvos jį! Jis vis tiek vagiliaus toliau, ir kaifuos, ir vėl sėdės". O jis verkia, nes, išklausiusi pasakojimą, ką padarė (niekada to neklausiu), patikslinau: "Tai tu norėjai rasti meilę?" Paskui tie vaikai sako: "Mums nepatinka melstis." Nes melstis reiškia keistis pagal maldą.

Viena močiutė, atnešusi vaikui pinigų, sako: "Paimkit mano vaiką pakalbėti, jis geras, jį šiandien uždarė." Mintyse einu iš darbo daug kartų, viduje kovoju, bet aš nežinau viso paveikslo. O gal kažkuriam, kuris ateis dar po mėnesio, pavyks priimti Evangeliją ir būti jos išgelbėtam. Arba galiu sakyti: juk jie beviltiški, kam su jais gaišti laiką? Geriau ramiai sėdėti ir maldas kalbėti bažnytėlėje su tikinčiaisiais.

Vieta Dievo plane

Tas visuotinis mąstymo uždegimas persiduoda taip greitai! Ypač sunku šalia chroniškai beviltybe sergančių žmonių, ypač vadovų. Žinau tik vieną būdą apsisaugoti: tyloje ar su Evangelijos žodžiais sėdėti pusvalandį Dievo apvalančioje šviesoje. Stiprina tikėjimo imunitetą. Šventasis Pranciškus Ksaveras sakė: "Kasdien būtina pusvalandžio meditacija, o jeigu neturi laiko, tada – valandos."

Ir aš jums būsiu asmeniškai labai dėkinga, jei atsispirsite beviltybės virusui. Taip mes kursime vilties ir meilės bendriją, valstybę. Labai gerai, kad Dievas įdeda švytėjimą į širdį, ir galime nesunkiai vieni kitus atpažinti, paremti, palaikyti ir susikalbėti. Ir dar labai gerai, jei nebijosite gyventi šalia ir mylėti tuos beviltybės viruso apimtus žmonės: jie juk Dievo mylimi vaikai, turintys savo vietą Dievo plane. Jie taip ilgisi ramybės ir vilties!

"Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, – apie visa, kas dorybinga ir šlovinga" (Fil 4, 8).