"Mes, mariupoliečiai, padarėme viską, kad čia išsaugotume armiją, kad ji nepasitrauktų, nepaliktų mūsų pilkojoje zonoje ar separatistų pusėje", – taip 2014 m. prisimena politologė, nevyriausybinės organizacijos "Naujasis Mariupolis" koordinatorė M.Podybailo. Tai buvo laikas, kai, siekiant išsaugoti miestą laisvą, patys mariupoliečiai kasė apkasus, kovojo kartu su Ukrainos kariais.

Pokalbio su Marija susitinkame organizacijos biure Mariupolyje. Nedidelėse suremontuotose daugiabučio rūsio patalpose, kurias organizacijai suteikė vienas jos savanorių, dominuoja karinė tematika ir kamufliažinės spalvos.

Erdvės centre – Ukrainos vėliava su organizacijos pavadinimu ir atminties vieta, kaip ją vadina Marija: ginant miestą žuvusių savanorių nuotraukos, žvakutės. Šalia – stalai, po kurių stikliniu stalviršiu – tuščios šovinių, paleistų ginant miestą, gilzės, sprogmenų, atskriejusių iš okupantų pusės, skeveldros.

Pašnekovė pasitinka taip pat vilkėdama kamufliažinių spalvų uniformą. "Mūsų organizacija šiek tiek panaši į jūsų Šaulių sąjungą", – paaiškina jaunesnioji leitenantė M.Podybailo.

– Atsukime laiko juostą penkerius metus atgal. 2014 m. balandžio–birželio mėnesiais Mariupolis buvo patekęs į separatistų rankas. Kas tada vyko mieste?

– Pradėsiu nuo konteksto. Separatistai norėjo užimti aštuonias Ukrainos sritis. Doneckas ir Luhanskas nesugebėjo apsiginti, o kitos sritys, tokios kaip Odesa, Charkovas, Chersonas, Mykolajivas (arba Nikolajevas) – apsigynė. Visuomeninis gyvenimas anksčiau Ukrainoje buvo visiškai kitoks. Pirmiausia, čia nebuvo visuomeninių organizacijų, politinių partijų. Nebuvo lyderių – čia buvo viena partija – Regionų partija (jai vadovavo po Maidano įvykių nušalintas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius – red. past.). Tiesa, buvo dar truputį komunistų. Ir viskas.

2014 m. balandžio mėnesį, po Krymo aneksijos, žinojome, kad 75 proc. mariupoliečių nori gyventi Ukrainoje. Galbūt sakysite, kad tai yra mažai, tačiau reikia turėti omenyje, kad tik 57 proc. Mariupolio gyventojų yra ukrainiečiai, 27 proc. – rusai, kiti – daugiausia graikai.

Mes supratome, kad reikia sutelkti patriotines jėgas, kad išsaugotume miestą su ukrainietiška valdžia. Tada mes įkūrėme patriotiškai nusiteikusius Mariupolio gyventojus savanorius vienijančią nevyriausybinę organizaciją "Naujasis Mariupolis". Tai buvo pirmoji ir pati didžiausia savanorių organizacija mieste.

– Sakoma, kad iš esmės šie savanoriai išgelbėjo Mariupolį.

– Kariškiai 2014 m. labai stebėjosi ir vadino Mariupolį miestu savanoriu. Miestą išsaugojo piliečiai ir Ukrainos armija. Mes, mariupoliečiai, padarėme viską, kad čia išsaugotume armiją, kad ji nepasitrauktų, nepaliktų mūsų pilkojoje zonoje ar separatistų pusėje.

Iki 2014 m. Rytų Ukrainoje iš viso nebuvo karių – nebuvo karinių padalinių. Todėl, kad tuo metu šalies karinė doktrina Rusijos nevertino kaip priešo. Visi mūsų kariniai padaliniai buvo nukreipti į Vakarus – tuo metu valdžiai atrodė, kad reikia gintis nuo mitinio žvėries Europoje. Ir 2014 m. Rusijos remiamiems separatistams nebuvo sudėtinga pasistūmėti gerokai į priekį nuo rytinių Rusijos sienų.

Mariupolyje padarėme viską, kad mūsų kariai neabejotų: mes – su jais.

Šiame kare Rusija naudoja įvairias technologijas. Kai mūsiškių, Ukrainos karių ir savanorių pajėgos judėjo į Rytus, prie jų ateidavo tokie esą vietos gyventojai ir aiškino mūsų kariams: pasitraukite iš čia, čia jūsų niekas nelaukia – mes laukiame Rusijos padalinių – norime, kad čia būtų Rusija. Įdomu, kad tie esą vietiniai žinojo, kur judės kariuomenė – tai buvo ne miestai ir ne kaimai, tai buvo apvažiuojamieji keliai – jie atsirasdavo tiksliai toje vietoje, kur judėjo kariuomenė, ir moraliai žlugdė karius. Vaikinai iš tiesų buvo morališkai sužlugdyti: mūsų kariuomenė dar visiškai nesuformuota, o vietiniai gyventojai aiškina, kad mūsų karių visai nelaukia.

O mes Mariupolyje padarėme viską, kad mūsų kariai neabejotų: mes – su jais. Padarėme viską, kad išsaugotume čia armiją. Kariams sakėme: mes, mariupoliečiai, jus viskuo aprūpinsime – jūs tik mus ginkite. Dvasine prasme, galima sakyti, mariupoliečiai kartu su armija gynė mūsų miestą. Be šito nežinau, ar būtų pavykę jį apginti. Buvo situacijų, kai buvo bandoma atitraukti Ukrainos karius iš Mariupolio. Tai planuota siekiant išvengti gyvenamųjų rajonų apšaudymų.

– Savanoriai ne tik aukojo pinigus, rengė ir ginklavo karius – jie ir kasė apkasus, patys juose kovojo?

– Tai buvo tikras stebuklas. 2014 m. rugpjūtį prasidėjo puolimai: užėmė Novoazovską ir šaudė visai šalia mūsų gyvenamųjų namų. Aš pati gyvenu, galima sakyti, kraštutiniame name toje pusėje, toliau į Rytus – tik laukai. Tuo metu mūsų ir kaimyniniai namai visą parą drebėjo. Sprogimai tai priartėdavo, tai vėl nutoldavo, tarsi specialiai parodant, kad kitas apšaudymas gali būti nutaikytas į gyvenamuosius miesto kvartalus. Ir tada mes surengėme mitingą, suprasdami, kad tai galbūt paskutinis ukrainietiškas mitingas mieste. Tada Doneckas jau buvo galutinai okupuotas ir uždarytas. Supratome, kad toks scenarijus paruoštas ir mums. Mieste buvo panika: žmonės skubėjo išvažiuoti, parduotuvės – tuščios, prekių į čia niekas nebevežė, nes galvojo, kad čia netrukus bus visiškas chaosas. Tuo metu iš Mariupolio išvažiavo tūkstančiai žmonių. Tada dviem paroms žiaurūs apšaudymai liovėsi, per tą laiką sugrįžo armija ir įtvirtino savo pozicijas.

Tada įvykius Mariupolyje stebėjo žurnalistai iš viso pasaulio. Niekas netikėjo, kad mūsų miestas liks nepaimtas. Vienas prancūzų televizijos žurnalistas prisipažino: mes atvažiavome filmuoti, kaip rusų kariai užima Mariupolį. Tai mane labai papiktino. Tada mes surengėme mitingą. Pakviečiau mariupoliečius pačius ginti miestą – eiti kasti apkasų. Nes verslininkai, miesto valdžia kažkodėl neskyrė technikos apkasams kasti, nors miestas – didelis, industrinis ir technikos buvo daug. Tuo metu mes už savanorių suaukotus pinigus patys samdėme techniką, kad apkasus iškastų. Ir nors juos kasant iš laikinai okupuotų teritorijų buvo šaudoma – ačiū Dievui, ekskavatorininkas liko gyvas.

Be to, žmonės mobilizavosi ir apkasus kasė savo rankomis. Mes išpirkome mieste visus kastuvus ir per pertraukas tarp apšaudymų kasėme apkasus patys. Tai buvo didžiulė dvasinė jėga. Tada ir gamyklos, miesto valdžia prisijungė: dėjo pastangas, kad miestas neliktų separatistų pusėje, statė gynybines linijas. Tačiau nemeluosime pasakę, kad miestą išgelbėjo mariupoliečiai.

– Ukraina laukia prezidento rinkimų antrojo turo. Šįkart žmonės į rinkimus ėjo ramiai. O kaip rinkimai Mariupolyje vyko 2014 m.?

– 2014 m. rinkimai Mariupolyje prilygo specialiajai operacijai: jie praėjo vykstant apšaudymams. Tačiau žmonės vis tiek ėjo balsuoti. Daugelis žmonių tada balsavo už Petro Porošenką. Suprantu, kad žmonės nusivylę tuo, kas šalyje ne iki galo padaryta. Korupcija nesuvaldyta, nereformuoti teismai, nesaugūs teisėjai, kuriuos galima spausti, ir kita. Tačiau, kaip politologė, aš puikiai suprantu, kad padaryta ir daug reikšmingų dalykų, kurių nė vienas iš ligšiolinių Ukrainos prezidentų nedarė. Stiprinami ryšiai su Vakarais, ES, sukurta kariuomenė, kurios, galima sakyti, iki tol visai nebuvo, ir kita.

– Kokie scenarijai laukia Ukrainos, jei prezidentu bus perrinktas P.Porošenka arba išrinktas komikas Volodymyras Zelenskis?

– Kaip būtų prie V.Zelenskio, pasakyti neįmanoma, nes jis nėra pateikęs jokios rinkimų programos. Kitaip sakant, neaišku, kas slepiasi po šiuo prekės ženklu.

O iš P.Porošenkos lauksime vieno svarbiausių dalykų, kurio jis negalėjo padaryti anksčiau, tačiau dėl ko iš esmės ir įvyko revoliucija. Tai asociacijos sutarties su ES pasirašymas.

Mane džiuginanti pozityvi žinia – mūsų prekybos su ES saldo yra pozityvus. To niekada anksčiau nebuvo. Net stačiatikių bažnyčios šventikai, kurie, beje, bijo pereiti į Ukrainos stačiatikių bažnyčią, nes bijo būti apnuodyti "Novičioku" ar dar kuo nors, pripažįsta, kad gyvenimas per pastaruosius penkerius metus pasikeitė į gerąją pusę.

Mes Mariupolyje labai puikiai matome, kas pasikeitė: taikiose teritorijose karas beveik nebevyksta. Manau, tai valstybės valdžios nuopelnas. Mus tai truputį stebina, o kariškius – sukrečia: jie stovi priešakinėse linijose, o žmonėms karas neberūpi... Todėl, kol karas nesibaigė, aš manau, reikėtų tęsti tą pačią gynybos politiką. Ką tikrai reikia keisti, tai draugus valdžioje, sunaikinti oligarchų sukurtą sistemą. O mūsų oligarchai – iš tiesų baisūs žmonės. Tai žmonės, kurie, galima sakyti, turi savo armiją. Jie vieni su kitais susieti nematomais ryšiais. Šiuo metu daug kalbama apie korupciją. Taip, ji išliko, tačiau dabar jos tikrai mažiau. Kartais savanorių ir savo studentų klausiu, ar liko dar kokia sritis, kurioje jūs reikalus tvarkote pasitelkdami kyšius? Jaunimas net nesupranta, kad anksčiau be kyšių daugelyje gyvenimo sričių ukrainiečiai negalėjo išsiversti.

Mes, ukrainiečiai, nemokame žengti rikiuotėje, ką moka vokiečiai. Mes – itin laisvę mylinti tauta, nesinešiojanti caro galvoje. Tokiai tautai vadovauti sunku.

Jei P.Porošenka liks prezidentu antrai kadencijai, mes jau kitą dieną turime organizuoti galingą, bet konstruktyvią opoziciją. Daug Ukrainos gyventojų vis dėlto mąsto keistai. Žmonės, kurie Maidane gynė demokratiją, kovojo su diktatūra, dabar reikalauja iš prezidento ne per teismą, kaip turėtų būti demokratinėje valstybėje, o vienu telefono skambučiu pasodinti korumpuotą asmenį. O teismo keliu pasodinti į kalėjimą daug sudėtingiau, nes kai korumpuotas asmuo daro nusikaltimus, jis, be abejo, bandė tai pridengti. Įrodyti, kad jis tikrai korumpuotas, ėmė kyšius, teisiniu keliu ne visada yra lengva. O žmonės reikalauja: nukirsk rankas, kad daugiau neimtų. Akivaizdu, kad šie žmonės nesuprato: demokratinė sistema veikia kitaip. Be to, žmonės politinio proceso nevertina kaip reikalaujančio nuolatinių pastangų. Jie galvoja: na, mes tave išrinkome – tu turi greitai viską padaryti, mes juk už tave balsavome.

Mes, ukrainiečiai, nemokame žengti rikiuotėje, ką moka vokiečiai. Mes – itin laisvę mylinti tauta, nesinešiojanti caro galvoje. Tokiai tautai vadovauti sunku. Tik pas mus mažai kas atsakomybės reikalauja ir iš savęs. Jei kažkas primėto šiukšlių, piktinamasi: kodėl jų niekas nesurenka? O kad patys galėtume tą šiukšlę pakelti, beveik niekas nesusimąsto. Taigi, rinkdami prezidentą, mes vis dar renkame vadą ir įsivaizduojame jį kaip namų tvarkytoją, kuri ateis, vieną kartą sutvarkys mūsų namus, ir juose visą laiką bus švaru.

– Panašu, kad Mariupolyje vienas oligarchas miljardierius "Metinvest" savininkas Rinatas Achmetovas valdo viską. Jam priklauso čia veikiantys didžiuliai metalurgijos kombinatai, kuriuose dirba apie 40 tūkst. žmonių. Ar per pastaruosius penkerius metus, kai šalyje vyksta demokratiniai procesai, R.Achmetovo įtaka ir galia sumažėjo?

– R.Achmetovas yra kilęs iš Donecko. Dabar jis nebeleidžia savo pinigų Donecke – jis liko neokupuotoje teritorijoje, taigi, dabar centriniu miestu jam tapo Mariupolis. Ir, kaip sako mūsų valdžia, jis dabar nori padaryti Mariupolį visos Donbaso srities vitrina. Tokį pavyzdinį parodomąjį miestą. Kažkada iki karo R.Achmetovas iš tiesų padarė labai daug, kad Doneckas išgražėtų. Doneckas buvo statomas, puošiamas. Dabar jis turbūt planuoja Mariupolį taip išpuošti.

Tačiau valdžios R.Achmetovas neprarado – dabar kaip tik daugiau jos sukaupė savo rankose. Anksčiau valdžia buvo labiau diversifikuota, o dabar – kietai "Metinvest" visur. Anksčiau, kai miestų lėšos iškeliaudavo į Kijevą, tai buvo ir viena iš korupcijos priežasčių. Kad miestas gautų pinigų, reikėjo važiuoti į sostinę, tartis, tvarkyti reikalus, būti lojaliems. Atsiradus decentralizacijai, viena korupcijos priežasčių buvo panaikinta ir savivalda yra daug stipresnė.

Žmonės prisimena, kad iki karo Mariupolis buvo tikrai labiau apleistas. Mūsų miestas nesiplečia, nesistato (ir tai – didžiulė problema), bet puošiasi. Atsiranda fontanų, skverų – tokių išorinių dalykų. Kai kurie žmonės galvoja: o, čia R.Achmetovas mums padeda. Iš tiesų investicijos mieste – taip pat decentralizacijos politikos padarinys. Dabar lėšos, kurios anksčiau iškeliaudavo į Kijevą, lieka mieste. Ir jų tiek daug, kad valdžia net nespėja per metus jų visų panaudoti, nes reikia parengti projektus, atlikti tam tikras procedūras.

– Kokios dabar Mariupolio gyventojų nuotaikos? Atrodo, kad žmonės pavargo nuo karo.

– Žmonės pavargo nuo karo, tai tiesa. Tačiau aš už tokių teiginių pastebiu ir kitą žinutę. Jei nuolatos žmonėms kartosi: mes pavargome nuo karo, jie tuo patikės. Tiesa, kairiajame krante kartais vis dar girdisi sprogimai. Tačiau anksčiau, kai šaudydavo, visas miestas drebėjo. Palyginti su tais laikais, dabar kontaktinė linija pasislinkusi į priekį. Be to, mus saugo Ukrainos armija.

Jei žmonių paklausi, jie, žinoma, pasakys: taip, mes pavargome, mes norime taikos, susitarkite pagaliau. Tačiau susitarti nėra taip lengva. Ką iš tiesų lengva daryti, tai kritikuoti P.Porošenką – atrodytų, taip paprasta: sėdai prie stalo ir susitarei. Man norisi paklausti: o kodėl tu pats, mielas žmogau, nesėdai prie derybų stalo su Rusija ir nesusitarei? Už tai tave tauta tikrai prezidentu išrinktų. Tiesiog susitarti derybų keliu su Rusija neįmanoma. Mes gi suprantame: jei kita pusė nenorėtų kariauti, nekariautų. Mes, ukrainiečiai, tik ginamės. Pereiti į ataką ir laimėti yra tai, ko trokšta visi kariškiai. Juk karas apkasuose yra pats sunkiausias psichologiškai. Bet mes suprantame: jei mūsų kariai pasitrauks, istorija gali susiklostyti visiškai kitaip, nei ji klostėsi iki šiol.

Jei jau būtų taip paprasta susitarti dėl taikos, aišku, kad P.Porošenka bent jau prieš rinkimus būtų dėl to susitaręs. O po rinkimų karinius veiksmus, sakykime, būtų atnaujinęs. Tačiau žinome, kad viskas nėra taip paprasta. Tarsi mygtuko paspaudimu karo neužbaigsi.

O žmonės kartoja paskui kai kuriuos politikus: pavargome, norime taikos. Iš tiesų daugelis tų žmonių net nejaučia karo. Be to, tam tikros jėgos suformavo naratyvą, kad politikai uždirba iš karo. Ši plokštelė sukasi nuolatos, ir žmonės tai kartoja. Jie nelabai supranta, kaip galima iš karo užsidirbti, bet vis tiek tai kartoja.

Suprantu, kai kariai, karininkai ar savanoriai pasako, kad pavargo nuo karo. O eiliniai gyventojai? Jie juk gyvena, dirba, mokosi, gydosi, ilsisi – ir dabar gauna viską, ką galima gauti taikos metu. Nuo ko jie pavargo, man sunku pasakyti. Viena aišku – į mitingus reikalaudami taikos jie neina. Man tai taip pat daug pasako. Pas mus yra toks juokelis, kai žmogui sakoma: atsipalaiduok, jis dažnai atsako: kad aš ir nebuvau įsitempęs. Tai tinka ir tiems, kurie kalba apie nuovargį dėl karo. Daugelis teigiančiųjų, kad pavargo nuo karo, net nebuvo įsitempę – jie juk nekariavo.

Beje, labai įdomi technologija, kuri, neduok Dieve, bus panaudota pas jus: kai kurie žmonės kalba apie aplink esantį totalų negatyvą, tačiau dažniausiai nepateikia konkrečių pavyzdžių. Sako: visi vagys, visi parsidavė, visus nušalinti, užmušti. Tiesiog visi blogi, ir viskas. Tik kažkodėl tokie žmonės nepateikia konkrečių pavyzdžių. Manęs tai neįtikina. Be to, aš optimistė.

Sostinėje ženklų nėra

Mažiau nei pusantros valandos skrydis iš Vilniaus į Kijevą, ir mes, grupė žurnalistų iš Lietuvos, – kariaujančioje šalyje. Ženklų, kad Ukraina šeštus metus kariauja siekdama atsiimti savo rytines teritorijas iš Rusijos remiamų separatistų, įkūrusių dvi pseudorespublikas (Donecko liaudies respubliką – DLR ir Luhansko liaudies respubliką – LLR), Kijeve pastebėti sunku. Išskyrus, žinoma, Gynybos ministeriją. Situacija šalies Rytuose čia – kasdienis galvos skausmas.

"Ginamės Rytuose, bandome apsisaugoti nuo agresijos Pietuose. Mes neeskaluojame konfliktų prie kontaktinės linijos (linija, kurioje vyksta karo veiksmai – red. past.) – mes Ukrainoje esame susitarę spręsti viską politiniu ir diplomatiniu lygmeniu", – tvirtina Ukrainos gynybos viceministras eurointegracijai generolas leitenantas Anatolijus Petrenka.

Gynybos ministerijos duomenimis, kovose šalies Rytuose per tris šių metų mėnesius žuvo 35, sužeista per 100 Ukrainos karių. 2014 m. Rusijai aneksavus Ukrainai priklausantį Krymą prasidėjęs karas jau pareikalavo apie 13 tūkst. žmonių gyvybių. Šie skaičiai – tik sausa statistika, kol karo nepamatai iš arčiau. Aštuoniolikos valandų trukmės kelionė traukiniu iš Kijevo, ir mes – Donecko regione, piečiausiame prie kontaktinės linijos esančiame mieste – Mariupolyje.

Nesvarbu, kam atiteks?

Išlipus iš naktinio traukinio, ausyse tebeskamba jo pakeleivės, Donecko miesto gyventojos žodžiai: "Mes pavargome nuo karo. Mums jau nebesvarbu, kieno pusėje liks Doneckas, – svarbiausia, kad karas pagaliau baigtųsi. Tai nenormalu: žūsta žmonės, vaikų psichika visiškai sužalota, šeimos supriešintos: vieni giminės – vienoje pusėje, kiti – kitoje. O valdžia nieko nesprendžia."

Savo vardo neišdrįsusi pasakyti vidutinio amžiaus moteris pasakojo, kad Doneckas, prasidėjus karo veiksmams, labai ištuštėjo: "Kas turėjo pinigų kurtis kitur, palikę viską išvažiavo į Kijevą, Mariupolį, kitus miestus. Aš neišvažiavau, mano metų būtų sunku susirasti kitą darbą, be to, Donecke liko ir mano tėvai. Kas neišvažiavo, kenčia. Mano draugų vaikai per šį karą susirgo epilepsija. Priepuoliai jiems prasideda per susišaudymus."

Ukrainiete prisistačiusi Donecko gyventoja prisipažino žiūrinti Rusijos TV kanalus ir neslėpė simpatijų šios šalies prezidentui Vladimirui Putinui: "Jis Rusijoje padarė tvarką. O Viktoras Janukovyčius (nuverstas prorusiškas buvęs Ukrainos prezidentas – red. past.) – ožys. Per TV kartais transliuoja jo pasisakymus. Jis rengia konferencijas, pasakoja, kaip išgelbės Donbaso regioną. Aš negaliu klausytis – išjungiu, ir viskas. Vieną kartą jis jau susimovė, žadėjo išgelbėti Donbasą ir visą šalį."

Užima gynybines pozicijas

Ukrainos pietryčiuose įsikūręs Mariupolio uostamiestis vos 20 km nutolęs nuo kontaktinės linijos, tačiau mieste visiškai ramu. Tuo metu kaimuose keliolika kilometrų į šiaurės rytus nuo čia – kitokia kasdienybė. Lankydamiesi kontaktinės linijos buferinėje zonoje esančiuose kaimuose, tolumoje aidinčius sprogimus girdėjome nuolatos. Į Sartaną, Talakivką, Pavlopolį mus lydėjo kariškiai. "Padėtis paaštrėjusi", – situaciją apibūdino jie. Iš pradžių žadėję nuvežti į evakuotą ir dabar visiškai tuščią Šyrokynės kurortinį miestelį, pastaruoju metu jie pakeitė planus. "Ten labai nesaugu: vien šiąnakt mūsų vaizdo kamera ten užfiksavo 300 šūvių", – pranešė čia dirbančios Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) darbuotojai. Būgštauta ne be reikalo: naktį po mūsų planuoto vizito ties Šyrokyne žuvo vienas ukrainiečių karys, kitas buvo sužeistas.

Vietiniai pastebi, kad apšaudymai iš separatistų kontroliuojamos pusės padažnėja po 16 val. – tada, kai ESBO stebėtojai baigia darbą. "Mes tiktai ginamės – ne puolame. Atsišaudome – užimame gynybines pozicijas. Tačiau, jei būtų duotas įsakymas pereiti į puolimą, būtume pasirengę tai padaryti", – sako pulkininkas Aleksandras Lucenka.

Kuo arčiau kontaktinės linijos – tuo daugiau varganų apgriuvusių namukų, senų žiguliukų ir kitų surūdijusių mašinų. Kai kurių namų sienose matyti sprogmenų skeveldrų paliktų žymių. Gyvenimą visi čia dalija į dvi dalis: iki karo ir jam prasidėjus. "Dabar čia daug ramiau nei iš pradžių", – tikina Sartanos gyventojai. Jų atmintyje gyva 2014 m. tragedija. Kaimas vidury dienos buvo apšaudytas iš Minsko taikos susitarimu draudžiamos 122 mm kalibro reaktyvinės salvinės kovos mašinos "Grad". Vienas sprogmenų nukrito gatvėje, kuria iš laidotuvių ėjo keliasdešimt žmonių. Septyni žmonės, suaugusieji ir vaikai, žuvo. Kai kurių jų kūnus, pasak vietinių, teko surinkti iš gabaliukų, septyniolika buvo sužeisti.

Gauna humanitarinę paramą

Nemažai kaimo gyventojų gauna humanitarinę paramą, be kurios neišsiverstų. Mūriniame name sutrūkinėjusiomis, aprūkusiomis sienomis, kuriame iš kiekvienos kertės žvelgia skurdas, ant malkomis kūrenamos krosnies kaista puodas. 48 metų Natalija ir 30 metų jos marti Natočė gamina pietus. Pasitikti paramą atnešusius karius atbėga mergaitės – aštuonerių Maša ir devynerių Katia. "Galima sakyti, man jau dešimt metų, – rytoj sueis", – pasakoja smulkutė vyresnėlė. "Kaip švęsim gimtadienį? Nupirksiu torčiuką – to ir užtenka", – užsimena jos mama Natočė. Jos jaunėlis – šešerių Aleksandras – vaikų darželyje. Čiauškėdamos mergaitės neatitraukia akių nuo kareivių atneštos dėžės, kurioje – ne tik drabužiai, bet ir žaislai, vaikiškos knygelės.

"Man gėda, kad mano vaikams reikia paramos. Aš pati tris vaikus užauginau ir man jos niekada nereikėjo, – žvelgdama į naujais žaislais besidžiaugiančias anūkes sako 48-erių Natalija. – Atvažiavau į čia iš didelio miesto – Berdiansko. Iš pradžių atrodė, kad mane pavogė čigonai: visur aplink – juodi plaukai, rudos akys. Tai graikų kaimas buvo, ir mano pirmas vyras buvo graikas. Čia buvo turtinga gyvenvietė, veikė ir vietinis restoranas. Visi augino avių, kiaulių. Mes mokėjome švęsti – šventės čia būdavo didelės, žmonės – pozityvūs, atviros dūšios. Jei būtumėte pas mus atvažiavę iki karo, būtume skerdę aviną ir kieme surengę tikrą šventę. O dabar mums ne šventės rūpi."

Natalija su sūnumi ir jo šeima vienus karo metus praleido toliau nuo kontaktinės linijos esančiame Berdiansko mieste. Tačiau, pasak jos, laimės jie ten taip pat nerado, be to, rūpėjo čia likęs namas, nedidelis sukauptas turtas. "Sartanoje viskas ėmė griūti, prasidėjo vagystės. Sugrįžome į Sartaną. O čia gyvenimas – kaip ant parako statinės", – sako Natalija.

30-metė Natočė, jauna moteris sugedusiais dantimis, pasakoja prie apšaudymų jau pripratusi. "Aš jau nieko nebebijau, vaikai irgi priprato. Mano šešiametis Saša kartais šaukia: mama, šaudo, ir lenda slėptis po lova. Aš jam sakau: nėra ko bijoti. Tiesa, iki 2016 m. buvo labai pavojinga. Pas mus čia daug visko yra nutikę. Kartą net vidury dienos, 12 val., su mažuoju bėgom slėptis į rūsį. Tada visai šalia manęs sprogmuo pralėkė. Dievas padėjo – išsigelbėjau. Dabar šiek tiek ramiau", – pasakoja Natočė. Kol vyras dirba, ji šeimininkauja namuose. Natočė prisipažįsta: norėtų dirbti ir ji, tik darbą susirasti sudėtinga.

Vis dėlto kariškiai pastebi kitą tendenciją: kai kurie žmonės priprato prie humanitarinės pagalbos ir nebenori dirbti.

Kariai atvežė humanitarinės paramos Sartanos gyventojos šeimai.

Psichologiškai vargina kareivius

Netoli Talakivkos kaimo prasilenkiame su kamufliažinėmis spalvomis nudažytu kariniu greitosios pagalbos automobiliu. "Važiuoja mūsų greitoji – neduok Dieve, karį veža. Mes gi girdėjom šūvius. Ši brigada įtempčiausiai dirba. Juos čia gerai užkošmarina, – sako karininkas Olehas Bartoshas ir čia pat paaiškina karinį slengą. – Užkošmarina – kai iš kitos pusės nekontroliuojamai, chaotiškai šaudo. Tai dažniausiai vyksta naktį."

Kariškiai užsimena: toks karas, koks vyksta dabar, psichologiškai ypač vargina kareivius. "Sudėtinga sėdint apkasuose girdėti, kaip kita pusė kala iš Minsko taikos susitarimu draudžiamų 120 mm minosvaidžių, ir negalėti atsakyti tuo pačiu. Be to, minosvaidžius jie specialiai pasistato jų kontroliuojamos pusės gyventojų sodybose. O mes į tokias vietas nešaudome – juk ten taip pat gyvena ukrainiečiai", – apie kitoje barikadų pusėje likusius tautiečius užsimena Olehas.

Kariškių teigimu, Rusijos remiami separatistai ne visada atiduoda žuvusių Ukrainos kareivių kūnus. "Kartą mūsiškiai ėjo į Rusijos kontroliuojamą pusę pasiimti žuvusiojo. Per minų lauką nuėjo palikę ginklus, viską. Vienas mūsiškis per atstumą patraukė žuvusio kareivėlio kūną tikrindamas, ar po juo nėra nesprogusios minos, ir kitiems su juo ėjusiems sukomandavo: gult! Sugulė ne tik mūsiškiai, bet ir okupantų pusėje kariaujantieji. Paskui iš jų pusės pasigirdo: to dar nebuvo, kad mums chocholai komanduotų. Vis dėlto mūsiškiams kūną pasiimti leido", – neeilinę situaciją prisiminė O.Bartoshas.

Olehas – buvęs Afganistano karo dalyvis. "Niekada negalvojau, kad, sulaukęs 53 metų, miegosiu su šautuvu po pagalve", – prisipažįsta. Vyresnysis jo sūnus – taip pat karys. "Ir jaunėlis nori eiti tėvynės ginti. Šiemet stos į karinę mokyklą. Neatkalbinėsiu", – sako kariškis. Nors čia pat prisipažįsta: žmona nežino, kad vyresnėlis – apkasuose. "Mes stengiamės jos per daug nenervinti", – užsimena.

Pasiteiravus apie sudėtingiausias situacijas, Olehas prisipažįsta: "Sunkiausia buvo, kai aš buvau taikioje teritorijoje, o sūnus – ten, kur vyksta karas. Aš, kaip tėvas, neturėjau kur dėtis. Žinoma, stengiausi to neparodyti. O kas nesusiję su šeima, tai sunkiausia, kai Rusijos okupacinės karinės pajėgos naudoja didelio kalibro sviedinius. Tada ir aukų būna, ir technikos prarandame. Technika yra technika, bet sunkiausia, kai žūsta arba rimtai sužalojami kariai."

Gyvybes gelbsti savanoriai

Pavlopolio centre – "Tairos angelų" būstinė: aptriušęs namelis, kuriame – reikalingiausi medikamentai ir kelios skurdžios priemonės suteikti pirmajai pagalbai. "Tairos angelai" – savanoriška organizacija, evakuojanti ir gelbstinti sužeistuosius iš priekinių linijų. Organizacija vienija savanorius paramedikus. Šią organizaciją įkūrė Julia Paevska, fronte geriau žinoma kaip Taira. Buvusi aikido trenerė, prasidėjus karui, negalėjo stebėti, kaip fronte miršta kariai, laiku nesulaukę skubios pagalbos. Su bendraminčiais nusprendė tokiems žmonėms padėti pati – įsteigė organizaciją, padedančią iš priekinių linijų evakuoti sužeistus karius.

"Kai karys sužeidžiamas, šaulys-sanitaras vietoje teikia jam pirmąją pagalbą, jį apžiūri karo medikas. Jei galima, sužeistasis vežamas kariuomenės evakuacijos automobiliu, jei reikia reanimacijos priemonių, kviečia mūsų automobilį. Kažkur pakeliui mes susitinkame, iš jų automobilio perimame sužeistąjį, jų medikas sėda pas mus. Mes, paramedikai, tampame jo padėjėjais. Pavažiavę toliau nuo fronto, įjungiame sirenas ir skubame į ligoninę Mariupolyje, kad laimėtune brangaus laiko", – pasakojo paramedikas savanoris Ihoris Nadolka.

Suteikdami skubią pagalbą, "Tairos angelai" sakosi išgelbėję per 400 gyvybių.

"Aš – buvęs gaisrininkas, dabar – pensininkas. "Tairos angeluose" esu vairuotojas-sanitaras. Taip, mes dirbame savanoriškais pagrindais. Įsikūrėme trobelėje, maistu, arbatomis mus aprūpina geri žmonės. Mašiną taip pat padovanojo vienas mūsų rėmėjas. Įvairūs žmonės mus remia – ir vienoje, ir kitoje administracinės linijos pusėje gyvenantieji", – pasakoja geraširdiško veido barzdyla Aleksandras Vektoras. Pasak jo, parama "Tairos angelams" atkeliauja ir iš aneksuoto Krymo, ir iš Rusijos.

Pašnekovai užsimena apie didžiulę problemą, tai patvirtina ir ESBO duomenys: laukai šalia konktaktinės linijos – vieni labiausiai užminuotų pasaulyje. "Pačios pavojingiausios separatistų naudojamos minos – tos, kurių neaptinka minų ieškiklis. Jei ant tokios užlipsi – su koja gali iš karto atsisveikinti. Be to, žmogus apdega, ir kitų sužeidimų būna. Civilių, sužeistų sprogus minai, čia man nepasitaikė, bet kitoje gyvenvietėje, Stanica Luhanskoje, tokių ne vienas buvo", – pasak I.Nadolka, anomaliai daug vietos gyventojų serga ir cukriniu diabetu, širdies ligomis. "Šios ligos – taip pat karo padarinys", – įsitikinęs partamedikas.

Ukrainos karių apkasuose viename piečiausių kontaktinės linijos taškų – trapi riba tarp gyvybės ir mirties.

Dirbti laukus pavojinga

Prie Gnutovo administracinės linijos kirtimo punkto, kuriame pervažiuojama į Piščeviką ir toliau – į separatistų kontroliuojamas teritorijas, rikiuojasi lengvųjų automobilių eilė. "Važiavome į Mariupolį pensijos. Kiekvieną mėnesį reikia atvažiuoti, kad pažymėtų – nenumirei, gyvas, ir išmokėtų pensiją. Dabar grįžtam namo į Verchnošyrokivską", – pasakojo vienas iš keturių senu "Žiguliuku" keliavusių pensininkų Sergejus.

Tolumoje pasigirdus sprogimui, jis reaguoja visiškai ramiai: "A, tai pliauškynė – nieko baisaus. Visa tai – toli." Ir prisipažįsta: "Laukiame taikos. Norėtųsi, aišku, kad mūsų kaimas liktų Ukrainos pusėje."

Šalia kelio, kuriame rikiuojasi automobilių eilė, – grėsmingi ženklai su užrašais: "Stop – minos!", "Neišsukite iš kelio! Teritorija šalia kelio užminuota!" "Tik mūsiškiai išminuoja, iš anos pusės ir vėl prišaudo, – apie liūdną kasdienybę užsimena Pavlopolio seniūnas Sergejus Šapkinas. – Dėl to dabar dirbti laukus tapo herojiška profesija. Atrodo, prieš trejus metus gretimo kaimo apylinkėse užvažiavęs ant minos žuvo traktorininkas, dar vienas žmogus buvo sužeistas. Mūsų apylinkėse taip pat buvo atvejis, kai traktorius užvažiavo ant minos. Laimei, tai buvo prieštankinė mina, nesprogstanti mažomis skeveldromis. Visas jos smūgis atiteko traktoriui, vairuotojas tik lengvai sužeistas buvo."

Tai, ko negalėjo pasiekti karine prasme, Rusija stengiasi padaryti ekonominėmis priemonėmis. Jie siekia šio regiono stagnacijos.

2014–2015 m. Pavlopolis buvo patekęs į vadinamąją pilkąją zoną – niekieno žemę tarp Ukrainos ir separatistų kontroliuojamų teritorijų. Tuomet kaimas buvo nuolatos apšaudomas. "Ties seniūnijos pastatu buvo ukrainiečių postas, iš už to kampo DLR atstovai šaudė į ukrainiečius. Aš padariau viską, kad šūviai į Pavlopolį neskraidytų. Ką konkrečiai? Toks pokalbis – ne spaudai", – šypsosi "Tommy Hilfiger" marškiniais vilkintis seniūnas. Ant tipiško sovietmečio laikų statybos seniūnijos pastato – saulės baterijos, tačiau tualetas – lauke.

Apmiręs Mariupolio uostas

Kovos kontaktinėje linijoje – tik vienas iš čia vykstančio karo veidų. Ukrainos atžvilgiu separatistus remianti Rusija vykdo ir ekonominį karą, sako A.Petrenka. Šio karo padariniai ypač juntami Azovo jūros uostuose Berdianske ir Mariupolyje.

Iki karo Mariupolio uostas buvo didžiausių Ukrainos uostų trejetuke. Dabar daugelis uosto prieplaukų stovi tuščios. Padėtis uoste kardinaliai pasikeitė pernai. Anksčiau čia buvo perkraunama iki 17,5 mln. tonų krovinių per metus, pernai – vos 5 mln. t. Visa tai – dėl Kerčės krizės: Rusijai pradėjus tikrinti visus iš Juodosios į Azovo jūrą įplaukiančius laivus, laukdami patikros laivai stovėdavo iki penkiolikos parų. "Viena laivo prastovos diena atsieina apie 15 tūkst. eurų, 10 dienų – 150 tūkst. eurų", – skaičiavo Mariupolio uosto direktorius Aleksandras Oleynikas.

Pasak jo, tik tada, kai sureagavo tarptautinė bendruomenė, eilės sutrumpėjo: dabar laivams vėl tenka laukti parą ar dvi.

Laivų, atvykstančių į Mariupolio uostą, skaičių sumažino ir pernai Rusijos pastatytas tiltas, jungiantis Kerčės pusiasalį Kryme ir Tumano pusiasalį Rusijoje. Po tiltu gali praplaukti ne aukštesni kaip 33 m laivai. "Pastatydama Krymo tiltą, paimdama Azovo jūrą į savo kontrolę, Rusija siekia šį regioną, ypač – Mariupolio ir Berdiansko uostus, paversti ekonomiškai nenaudingais, tokiais, į kuriuos neapsimoka atplaukti užsienio kompanijų laivams. Tai, ko negalėjo padaryti karine prasme, Rusija siekia padaryti ekonominėmis priemonėmis. Jie siekia šio regiono stagnacijos", – pasetbėjo Mariupolio uosto direktorius

0,5 mln. gyventojų turinčiame mieste veikia du didžiuliai metalurgijos kombinatai – Iljičiaus ir "Azovstalj". Šiuose ir kituose Ukrainos oligarchui Rinatui Achmetovui priklausančio "Metinvesto" padaliniuose Mariupolyje iš viso dirba apie 40 tūkst. žmonių.

"Mus gelbsti "Azovstalj" ir Iljičiaus kombinatai, kurie, nesivadovaudami verslo logika, medžiagas ir gaminius transportuoja per Mariupolio uostą, nors tai jiems ekonomiškai ir nenaudinga", – sakė A.Oleynikas.

Uoste kyla grūdų terminalas. Jį pastačius, tikimasi jūros keliu iš Ukrainos eksportuoti čia užauginamus milijonus tonų grūdų.

Negyjančios žaizdos

Su karu susijęs iššūkis miestui – naujieji mariupoliečiai. Tai iš DLR ir LLR į Mariupolį persikėlę ukrainiečiai. Skaičiuojama, kad jų yra apie 150 tūkst. Visi jie – su karo padarytomis žaizdomis.

"Aš su dviem nepilnamečiais vaikais atsikrausčiau iš Kominternovo. Mano vyras žuvo per apšaudymus – tiesiog nespėjo nubėgti iki rūsio. Aštuonias dienas aš ir vaikai gyvenome kartu su velioniu. Tiek laiko tęsėsi intensyvūs apšaudymai. Kai jau susiruošėme laidoti, iš karto vyrai net duobės negalėjo užkasti – kai vėl pradėjo šaudyti, visi išsilakstė. Tik po dviejų parų sugrįžo ir užkasė", – žiaurią karo istoriją pasakoja Natalija.

Julija iš Donecko – smulkutė jauna moteris ilgais tamsiais plaukais. "Plaukus dažau. Pražilau per karą. Mano vyras – taip pat doneckietis – tik prasidėjus įvykiams išėjo ginti mūsų miesto nuo separatistų. Kartais būdavo, kad jis savaitę neatsiliepia telefonu. Kai atsiliepdavo, girdėdavau sprogimus, šauksmus. To nenupasakosi, – braukdama ašaras, prisipažįsta jauna smulki moteris. – Visa tai labai stipriai žlugdė, mano psichika visiškai nusėdo. Sūnelis – vos metų, aš net jo verksmo tada negalėjau pakęsti. Aplankydavo mintys apie savižudybę."

Tėvus palikusi Donecke, į Mariupolį ji su tėvynę ginančiu vyru ir sūnumi persikėlė karo pradžioje. "Mano tėvai pasakė: mes čia ir numirsime. Pensijos jiems niekas nemokėjo – gyveno iš humanitarinės pagalbos. Jie taip pat galėdavo savaitę neatsiliepti. 2015 m. važiavau aplankyti tėvų – prikroviau pilną automobilio bagažinę maisto, nes mano tėvai ten badavo tiesiogine to žodžio prasme, sėdau prie vairo ir išvažiavau. Tai buvo laikas, kai galėjai laisviau nuvažiuoti į aną pusę, į DLR. Donecke su sūnumi patekome į susišaudymą. Mes nuėjome į gatvę atsinešti vandens, nes daugiabutyje buvo nutrauktas vandentiekis. Išgirdę švilpesį, įbėgome į laiptinę, o tuo metu kieme nukrito sprogmuo. Smūgio banga mus užnešė laiptais. Antrą kartą grįžtant iš tėvų papuolėme į susišaudymus. Abu su sūnumi stipriai išsigandome. Šešiamečiam sūnui visa tai rimtai atsiliepia – jis ir dabar labai nervingas", – sunkiai rinkdama žodžius pasakojo Natalija. Po antrojo vizito į Donecką moteris pasižadėjo daugiau ten nebevažiuoti.

"Prisiminimai niekur nedingo – jie gyvena manyje. Mes dar nesugrįžome į normalią psichologinę būseną. Ir karas dar nesibaigė. O mes esame tarsi nešami srovės: nežinome, kas bus toliau", – prisipažino pašnekovė.

"Karo pradžioje mes galvojome: tokie baisūs dalykai pas mus vyksta – pasaulis negali to nepastebėti, negali tylėti. Tačiau reakcijos į čia vykstantį karą beveik nebuvo iki tol, kol separatistai nenumušė Malaizijos keleivinio lėktuvo, – užsiminė kita naujoji mariupolietė Tatjana Vytvyckaja. – Dabar vėl atrodo, kad pasaulis mus pamiršo. Bet apie tai reikia kalbėti, reikia rašyti. Jei niekas nekalbės, neduok Dieve, jei Rusija paklupdytų Ukrainą – jūsų Lietuvoje lauktų panašus likimas. Kremliaus strategai sugalvotų, kad pas jus taip pat skriaudžiami rusakalbiai, ir pasiųstų savo žaliuosius žmogeliukus jų ginti. Dar visa laimė, kad jus saugo NATO."