Gimimą lydėjo daug septynetų
– Minite jubiliejinį 45-ąjį gimtadienį. Sakoma, kad žmonės vieną savaitę prieš gimimo dieną ir vieną savaitę po jos neranda ramybės, juos kamuoja nerimas, pergalvojamas nueitas kelias, prisimenami jautriausi gyvenimo įvykiai. O kaip jaučiatės Jūs?
– Kažką panašaus ir aš jaučiu: pastarosiomis dienomis galvoje vis šmėsteli vienas ar kitas vaikystės, paauglystės dienų, studentavimo laikų, politinės karjeros pradžios prisiminimas, emocijos, susijusios su tėveliais ar mano paties šeima. Visko daug…
O jei klaustumėte, kaip jaučiuosi sulaukęs 45-erių, atsakyčiau, jog kaip žmogus, turintis labai daug jėgų ir patirties, galėčiau kalnus nuversti. Galiu pasidžiaugti, kad Dievas davė galimybę beveik dvidešimt metų tarnauti visuomenei ir mūsų miesto bendruomenei, ir tai man kuo toliau, tuo labiau patinka. Žinote, kaip kartais būna gyvenime, kažką darai, darai, o po to pasakai sau: „Ai, atsibodo“. Man galimybė dirbti savo gimtajam miestui ir jo žmonėms yra didelis apdovanojimas, kurį pelniau savo gyvenime.
Dviejų metų būsimasis Palangos meras nufotografuotas prie "Gabijos" viešbučio. 1977 m. Asmeninio albumo nuotr.
Viską pasiekiau pats savo darbu, niekas nieko man ant lėkštutės neatnešė. Savo darbinę karjerą pradėjau nuo administratoriaus pareigų mūsų šeimos viešbutyje „Perliukas“, dirbau jau nuo 18 metų. Vėliau tapau šio viešbučio vadovas. Šis darbas išugdė bendravimo įgūdžius, suvokimą, kad esi kurorto žmogus ir turi visada ieškoti būdų, kaip pritraukti svečią ir jam palikti pačius geriausius įspūdžius.
Dabar aš džiaugiuosi tuo, jog turiu galimybę padėti žmonėms. Galiu ir vakare, ir naktį ieškoti sprendimų, jei žmogus paskambina ar parašo. Aš visada ir visur skubu – jei kažką reikia daryti dabar, tai ir darau, niekada neatidedu darbų vėlesniam laikui ar laikotarpiui „kada nors“. Tiesiog imi ir darai, kuo greičiau, tuo geriau. Ir taip visą gyvenimą.
Aš net gimti skubėjau… Mano gimimo data – 1975 metų lapkričio 17-ąją 17.30 val. Gimiau prieš laiką, 7 mėnesių, buvau neišnešiotas kūdikis. Beje, lapkričio 17-oji minima būtent kaip Pasaulinė neišnešiotų kūdikių diena… Aš kažkodėl nusprendžiau, kad man reikia gimti būtinai šią dieną… Tai va, turėjau būti Ožiaragis, sausio vaikas, o esu Skorpionas…
Mama gimdė Klaipėdoje, po to dar porą mėnesių praleidome ligoninėje. Gimiau vos 2 kilogramų. Močiutė Aniceta, tėvelio mama, man pasakojo, jog kai mane parsivežė namo buvau toks mažuliukas, kad ji net išsigando. Močiutė sugalvojo numegzti man kepurytę, o galvytė, kaip pasakojo, buvo vos gero kumščio dydžio.
Taip ir klostosi viskas gyvenime, kad nuo pat gimimo iki dabar visur vis skubu ir skubu.
Lemtingas interviu „Vakarinei Palangai“
– Nepamenu, ar kažkur skaičiau, ar pati kažkada rašiau, jog jau mokykloje žinojote, jog norite būti Palangos vadovas. Ar taip iš tikrųjų ir buvo?
– Na, negalėčiau sakyti, kad buvo būtent taip. Tik pamenu, jog kažkas iš mokytojų pasakė: matosi, kad aš būsiu vadovas. Tiesą sakant, nei mokykloje, nei studijų Klaipėdos universitete metais neplanavau ir neturėjau jokių minčių apie dalyvavimą politikoje.
„Radau savo nuotrauką, man čia keli mėnesiai. O antroje pusėje Mama užrašė, kam skirta. Radau pas savo močiutę“. / Asmeninio albumo nuotr.
Mano politinė karjera prasidėjo nuo interviu „Vakarinei Palangai“. Pamenu, sėdėjau tuometėje „Tauro“ kavinėje ir gėriau kavą. Prie manęs priėjo jūsų laikraščio žurnalistė Dalia. Tuomet buvau turizmo ir rekreacijos specialybės studentas, rašiau bakalauro darbą apie turizmą ir tai, kaip matau Palangos ateitį, kokių pokyčių čia reikėtų. Dalia paprašė manęs duoti laikraščiui interviu – jai pasirodė įdomūs mano pamąstymai apie mūsų kurorto galimybes. Tai buvo 2002 metų vasarą.
Šį interviu perskaitė tuometis Palangos meras Pranas Žeimys, jo patarėjas Mindaugas Skritulskas. Mindaugas mane susirado ir pasiūlė rudenį dalyvauti konservatorių partijos sąraše rinkimuose į miesto Tarybą. „Mums reikia jaunų, iniciatyvių žmonių“, – tuomet argumentavo dabar jau į Seimą išrinktas palangiškis.
Pasitariau su tėvais, nes manęs politiko karjera lyg ir nedomino. Tada amžiną atilsį tėvelis pasiūlė pabandyti. „Pabandyk, gal tau tai bus įdomu, o jei ne, visada galėsi išeiti“, – tuomet patarė.
Rudenį vykusiuose rinkimuose į miesto Tarybą pateko, berods, šeši mūsų partijos atstovai, o aš buvau kaip tik šeštas sąraše. Tad dvidešimt septynerių tapau miesto Tarybos narys.
Vėliau buvau pakviestas dirbti mero P.Žeimio patarėju jaunimo klausimais. Tuomet mane labai palaikė ir daug padėjo amžiną atilsį Salvijus Jodka, jis buvo mero pavaduotojas. Salvijus visada sakydavo, kad reikia palaikyti jaunus žmones.
2005 m. man pasiūlė tapti Savivaldybės administracijos vadovu. Man, trisdešimtmečiui, tai buvo didžiulis iššūkis, buvo tolygu, lyg tave įmestų į gilų šulinį ir kapstykis. Buvo be galo didelė darbinė įtampa – visų Savivaldybei pavaldžių įstaigų valdymas, vyko intensyvūs teritorijų planavimo darbai, begalės kasdienių spręstinų reikalų ir problemų. Tuomet buvau vienas iš jauniausių savivaldybių administracijos vadovų Lietuvoje.
„Jei mes to nepadarysime, jei mes negalime, tai ką mes čia veikiame? Tada susirinkime savo daiktus ir skirstykimės, nes esame nieko verti“. Dabar jau turime atkurtą visą gražuolį Kurhauzą, ir tai man yra mano svarbiausias būnant meru padarytas darbas“. / Vyriausybės kanceliarijos nuotr.
Nuo 2006 – ųjų ketverius metus buvome opozicijoje miesto Taryboje, o 2011 – aisiais mes laimėjome daugumą ir balandžio 14 d. buvau prisaikdintas Palangos meru. Tad ateinančių metų balandžio 14 d. sukaks lygiai dešimt metų, kai vadovauju miestui.
Visada gali rasti priežastį pasakyti „ne“
– Mes visi matome, kad Palanga keičiasi neįtikėtinais, tiesiog milžino žingsniais. Žinoma, vertiname tik matomąją pokyčių pusę ir kartais net neįsivaizduojame, kaip nelengvai tai pasiekiama. Kas per tuos beveik dešimt metų būnant meru Jums buvo sunkiausia? Kokį darbą galėtumėte įvardyti svarbiausiu gyvenimo pasiekimu?
–Niekas ir niekur nebuvo lengva. Dabar Palangoje viskas juda – ir ten, ir ten kažkas vyksta. Su laiku kaupiasi patirtis – ir darbe, ir valdyme, ir politinėje diplomatijoje, tai labai padeda. Visada sakiau, kad nėra blogų žmonių: yra geranoriškų, yra ir piktų, priešiškai nusiteikusių, nesuprantančių, nepalaikančių. Bet visada reikia kalbėtis: susėdi, bendrauji ir susikalbi.
Džiaugiuosi, kad man pavyko susikalbėti net su trimis vyriausybėmis – Andriaus Kubiliaus, Algirdo Butkevičiaus ir Sauliaus Skvernelio. Ir visais atvejais buvo randama bendra kalba, galimybės padėti Palangai keistis, ypač, jei yra didžiulis noras ir poreikis. Pamenu, socialdemokratai net priekaištavo tuomečiam Premjerui A. Butkevičiui, jog jis konservatoriui merui padeda daugiau nei savo partijos atstovams, vadovaujantiems kitoms savivaldybėms.
Darbų ir sumanymų visada buvo labai daug, bet man sunkiausias ir svarbiausias – Kurhauzo atstatymas. Dešimt metų kurorto centre prastovėjo pastato griuvėsiai, atrodė, jog taip bus amžinai ir kažką pakeisti yra neįmanoma. Nepasakosiu apie tuos visus teismus, apie tai, kaip pavyko perimti pastatą iš nesitvarkiusio, bet vėliau nuolat skundais teismus užversdavusio ir atstatymui labai trukdžiusio buvusio bendrasavininkio veiksmus – mūsų norai atkurti istorinį pastatą nuolat balansavo ties neįmanomo, nepasiekiamo, neįgyvendinamo riba. Pamenu, pasakiau savo komandai: „Jei mes to nepadarysime, jei mes negalime, tai ką mes čia veikiame? Tada susirinkime savo daiktus ir skirstykimės, nes esame nieko verti“. Dabar jau turime atkurtą visą gražuolį Kurhauzą, ir tai man yra mano svarbiausias būnant meru padarytas darbas.
Per tuos beveik dešimt metų darbų pasipylė begalės. Centras buvo nesutvarkytas, stovėjo sena koncertų salė, šalia jos nieko nedomino neapšviesta ir nesutvarkyta Tiškevičių alėja. Neturėjome sporto komplekso, baseino, buvo ganėtinai apleistas Anapilis, neatitiko šiuolaikių turizmo standartų kempingas.
„Apie vaikų stovyklą Kunigiškėse kalbėjau su Prezidente Dalia Grybauskaitė, kai ji apsilankė mūsų organizuojamoje akcijoje Lietuvos vaikams „Pasveikink jūrą“. / Asmeninio albumo nuotr.
Prisimenu, kaip sužinojau, kad atliko 3 mln. eurų nuo vieno projekto, įgyvendinamo kažkur Lietuvoje. Tuomet kreipiausi į A.Butkevičiaus Vyriausybę, kad tuos pinigus skirtų Palangai naujai koncertų salei statyti. Pavyko įtikinti, pinigus skyrė, bet juos įsisavinti reikėjo vos ne per pusę metų, kitaip būtų reikėję lėšas grąžinti atgal į valstybės biudžetą. Ir mes tai padarėme! Naujosios koncertų salės atidarymo iškilmėse viešėjęs A.Butkevičius man tuomet prasitarė netikėjęs, kad Palanga pajėgs per tokį trumpą laiką įsisavinti skirtas valstybės lėšas. „Maniau, kad tai avantiūra, neįmanoma, kad tai tiesiog jaunatviškas maksimalizmas“, – tuomet stebėjosi Vyriausybės vadovas.
Prisipažinsiu, būna, kad ir Savivaldybės administracijos specialistai sprendžiant vieną ar kitą klausimą taip pat tvirtina: „Tai neįmanoma! Nepavyks, nėra laiko“. Manau, kad, jei nori, visada gali rasti priežasčių pasakyti „ne“. Štai ir dabar dėl „Auskos“ perėmimo juk galėjome nesistengti. Bet mes perėmėme ir džiaugiuosi, kad pavyks išsaugoti visuomenės reikmėms tiek šį pastatą, tiek unikalią teritoriją aplink jį.
Žmona Vilma viską supranta, ji yra protinga moteris ir labai palaiko mane. Vilma labai daug padeda, be jos pagalbos man būtų buvę be šansų dirbti ir stengtis dėl savo gimtojo miesto.
Džiaugiuosi ir tuo, kad Kunigiškėse, buvusios vaikų stovyklavietės vietoje, pradedamos naujo komplekso vaikams ilsėtis ir kurti statybos. Beje, apie tai, kad nesusirūpinus ir nepriėmus atitinkamų sprendimų yra grėsmė, jog čia gali pradėti dygti daugiabučiai ar kotedžai, kalbėjau su Prezidente Dalia Grybauskaitė, kai ji apsilankė mūsų organizuojamoje akcijoje Lietuvos vaikams „Pasveikink jūrą“.
Šiuo metu Palangoje vykdoma net 60 įvairių projektų. Sutvarkyta ar tvarkoma visa kurorto centro infrastruktūra, išskyrus S.Nėries gatvę, bet ir jai ateis laikas. Sutvarkytas ir naujasis mikrorajonas, praplėstos automobilių stovėjimo aikštelės, kiemuose įrengtos žaidimų vaikams aikštelės. Pokyčiai matomi ir Šventojoje, čia jau galime puikuotis gražia centrine aikšte, o priešaky dar Šventosios uosto atstatymo darbai.
Palangai sugrąžinta ar perduota nemažai objektų: tai ir kelininkų poilsio namai, kuriuose dabar įsikūrė Savivaldybės administracija, ir teniso kortai, ir jūros vandens gręžinys su visa infrastruktūra, ir Šventosios švyturys.
Tikrai turime kuo pasidžiaugti. O dar viena gera žinia: vakar žmona Vilma man pasakė, jog mes jau perkopėme 18 tūkstančių – tiek dabar gyventojų yra Palangoje, ir jų ne mažėja, o daugėja (Š.Vaitkaus sutuoktinė Vilma darbuojasi Palangos civilinės metrikacijos skyriuje – aut. pastaba).
„Dešimt metų esu susikaupęs“
– Jūs turėjote puikią galimybę dalyvauti Seimo rinkimuose ir pakilti politinės karjeros laiptais. Ir vis dėlto, kodėl atsisakėte kandidatuoti?
– Apie savo apsisprendimą nekandidaduoti į Seimą išsamiai pasisakiau pavasarį. Jei trumpai, viską ramiai pergalvojau ir prisiminiau savo tėvelį, kuris visada mokė nesiblaškyti. Pavasarį buvo metai, kai buvau išrinktas meru trečiajai kadencijai, manimi pasitikėjo beveik 80 procentų rinkėjų. Ką turėčiau jiems pasakyti, kodėl viską numetu ir išeinu?
O ką turėčiau pasakyti savo komandai, Savivaldybės žmonėms? Juk kai išeina meras, jie turi išeiti kartu. O kaip bus su jais, su jų šeimomis?
Dabar tikrai labai sudėtinga ekonominė situacija tiek šalyje, tiek Palangoje. Jau dabar aišku, kad nesurinksime planuotų pajamų į vietos biudžetą. Yra didžiulis ekonominis nuosmukis, laukia daug sunkių ir nepopuliarių sprendimų. Jūs manote, būtų teisinga nuo viso to pabėgti į Seimą?
– O niekada nekilo minčių apskritai pasitraukti iš politikos?
– Būsiu atviras, buvo tokių pamąstymų. Būdavo, kad supykdavau ir pradėdavau galvoti: „Ką aš čia dabar deginuosi, naktimis dirbu, o mane spaudžia į kampą“. Tada pabūnu ramiai kelias dienas, darsyk viską permąstau ir nusprendžiu nesikarščiuoti.
– Emociškai nėra lengva beveik dešimt metų vadovauti miestui?
– Dešimt metų esu susikaupęs, jaučiu nuolatinę įtampą, stresą, tai, žinoma, duoda didžiulį nuovargį. Net į miestą negali išeiti bet kaip, nepasitempęs, atsipalaidavęs – visada esi stebimas ir matomas. Bet, duok Dieve, sveikatos, ir viskas bus gerai.
Nežinau, kiek dar kadencijų būsiu meras. Arba tiek, kiek dar žmonės išrinks, arba matysiu, kad jau pavargau. Amžinų merų nėra, bet, kol sekasi, reikia padaryti Palangai kiek įmanoma daugiau.
Ar būna nekalbadienių?
– Žinau, kad Jums didžiulė vertybė yra Jūsų šeima. Ar lieka jai laiko?
– Aš labai daug dirbu. Iš ryto išeinu į darbą ir pareinu vėlokai vakare. Bet ir parėjęs aš toliau dirbu. Žinoma, aš stengiuosi pabendrauti su Vilma ir vaikais, tačiau grįžęs namo nemoku nedirbti, nemoku išjungti telefono ir tiesiog būti namie. Stengiuosi atsigriebti savaitgaliais, tuomet telefoną padedu į šalį ir į jį pasižiūriu kas dvi valandas.
Žmona Vilma viską supranta, ji yra protinga moteris ir labai palaiko mane. Vilma labai daug padeda, be jos pagalbos man būtų buvę be šansų dirbti ir stengtis dėl savo gimtojo miesto. Ji laiko savo žinioje visus keturis namų kampus ir daug laiko skiria vaikams.
– Ar būna, kad vis dėlto Vilma supyksta dėl tokio Jūsų užimtumo? Ar tarp Jūsų būna nekalbadienių?
– Visose šeimose visko būna, ir pas mus kartais mūsų nuomonės išsiskiria. Gal ir yra buvę nekalbadienių, bet labai retai tokie dalykai būna… Bet būna… Kartais ir aš iš darbo pareinu ne su ta nuotaika… Žinoma, lėkštės neskraido, rėkimo niekada nėra, vienas kito neįžeidinėjame. Tiesiog ramiai pabūname kas sau, ir viskas atsistoja į savo vietas.
– Ar pakalbate su vaikais apie jų gyvenimo kelio pasirinkimą?
– Kaip tik šiandien kalbėjau su Gabija apie tai. Dukrai liko mokytis dveji metai iki vidurinio mokslo pabaigos, ir jau reikia galvoti, kur norėtų toliau studijuoti. Jai labai patinka bendrauti, ir ji man prasitarė, kad norėtų būti psichologė. Atvirai kalbant, galvojau, jog dukra paseks mano pėdomis ir studijuos politiką, bet ji kol kas mato kitą kelią.
Sūnus Domantas yra tiksliukas, jis gali būti ir medikas, ir architektas. Architektūra jį labai domina.
Kas bus Ievutė? Net neįsivaizduoju. Gal dar anksti apie tai galvoti.
Gimtadienis lėktuve
– Šiandien vakare su šeima ramiai atšvęsite savo 45-ąjį gimtadienį. Ko palinkėsite sau?
– Praėjusį savo gimtadienį švenčiau aukštai danguje, lėktuve. skrisdamas namo iš konferencijos Pietų Afrikoje. Tuomet mane sveikino įgula ir aš kėliau simbolinę šampano taurę.
„Grįžęs namo nemoku nedirbti, nemoku išjungti telefono ir tiesiog būti namie. Stengiuosi atsigriebti savaitgaliais, tuomet telefoną padedu į šalį ir į jį pasižiūriu kas dvi valandas“. / Asmeninio albumo nuotr.
Kas galėjo tuomet pagalvoti, kad štai dabar, praėjus vos metams, mes negalime niekur keliauti, negali dalyvauti renginiuose, o su žmonėmis turime bendrauti kelių metrų atstumu užsidėję ant veido apsaugines kaukes. Kaip šiame gyvenime viskas trapu.
Labai norėčiau, kad kuo greičiau sugrįžtų įprastas gyvenimas, kad galėtume nesibaiminti dėl tos infekcijos ir ramiai planuoti savo dienas. Dar norėčiau, kad man su komanda ir toliau sektųsi įgyvendinti projektus, kurie gražintų Palangą ir darytų ją patrauklią gyventi ir ilsėtis.
O labiausiai sau ir visiems mūsų miestiečiams, visiems žmonėms, norėčiau palinkėti sveikatos, ir kad kuo greičiau būtų įveikta mus visus sukausčiusi pasaulinė pandemija. Būkime sveiki ir kantrūs!
Apie skaičių 7
Kaip minėta, Šarūnas Vaitkus gimė 1975 metų lapkričio 17 dieną 17.30 val. būdamas 7 mėnesių. Tad jo gimimo dienoje yra net trys septynetai, o su gimimu iš viso susiję keturi septynetai.
Ką numerologai sako apie skaičių septyni?
7 – dieviškos išminties skaičius. Žmogus, kurio gyvenimo skaičius 7, turi kaupti išmintį, o paskui ja pasidalyti su kitais. Siekti tobulumo, eiti dvasinio tobulėjimo keliu, skleisti išmintį ir šviesą. Tada jam gyvenime sekasi.
Toks žmogus bene geriausiai supranta save ir savo vietą pasaulyje, bet jam reikia laiko savo sumanymams įgyvendinti.
7 yra mistiškiausias iš visų skaičių. Tai filosofų, mokslininkų, analitikų, vienuolių skaičius. Pasakose 7 simboliai yra išmintingi senukai, žyniai, kurie savo patarimais padeda nuskriaustiesiems.
Numerologijoje 7 laikomas pačiu svarbiausiu skaičiumi. Kiekvieną dieną mes susiduriame su skaičiumi 7. Kartais net patys nesuvokiame, kad septynetas yra dalis mūsų kasdienio gyvenimo: 7 savaitės dienos, 7 spalvos vaivorykštėje, 7 gamtos garsai, 7 pasaulio stebuklai, 7 Mėnulio fazės dienos.
Septynetas yra analizės, tobulumo, dvasingumo, paslaptingumo ir gausumo simbolis.
Septynetas mus skatina išsiaiškinti gyvenimo paslaptis, dirbti ir įgyvendinti savo tikslus, ieškoti nuotykių ir siekti pokyčių, vadovautis intuicija, pasitikėti laime.
Trys septynetai (777) – mistinis ženklas, suteikiantis žmogui išskirtinių gebėjimų.
Keturi septynetai (7777) – išskirtinis ženklas, kurį, kaip teigia numerologai, globoja angelas.
Beje, iš 7 raidžių yra ir Šarūno Vaitkaus vardas, ir pavardė. O ir žodis Palanga susideda iš 7 raidžių, kaip ir žodis Lietuva. Tiesiog mistika, o gal likimo ženklai.
