Komitetas ir visi projekto šalininkai kartoja, kad neva tai nėra šeimos teisiniai santykiai, bet ir europiniai teismai, ir mūsų Konstitucinio Teismo buvęs pirmininkas prof. Dainius Žalimas daug kartų aiškiai pasakę, kad tai šeimos teisiniai santykiai. Komitetui buvo pasiūlyta pačiame projekte įrašyti, kad tai ne šeimos teisiniai santykiai, ką juk ir kartoja projekto šalininkai, bet ne, šito atsisakyta. Reikia turėti tai galvoje, kai bus pučiama migla.

Taigi kas balsavo už vienalyčių šeimų įteisinimą? Keturi Tėvynės Sąjungos atstovai, viena „laisvietė“ ir vienas socdemas. Nė vienas TS-LKD atstovas nebalsavo „prieš“. Tiek tos įvairovės, „skėtinės partijos“, „dviejų sparnų“ ir t.t. Šioje partijoje tiesiog niekas nebeoponuoja vienalytei šeimai, nors partijos programoje iki šiol nedviprasmiškai parašyta, kad TS-LKD remia tik vyro ir moters šeimą. Praktikoje priešingai. Du iš balsavusiųjų „už“ – Stasys Šedbaras ir Irena Haase – ankstesnėse kadencijose tuo pačiu klausimu balsuodavo „prieš“. Bet dabar vadovybei paspaudus „praregėjo“.

Šiame Seime nuo TS-LKD atstovų balsavimo priklauso viskas. Nesvarbu, kas teikia projektus, nesvarbu, kas oponuoja. Jeigu TS-LKD jiems pritaria – jie gali praeiti, jeigu nepritaria – jie atmetami. Tas galioja ir komitete, ir Seimo salėje. Štai komitete, jeigu TS-LKD atstovai būtų balsavę pagal savo partijos programą, taigi prieš civilinę sąjungą, projektui nebūtų pritarta. Bet balsuoja kaip Laisvės partija.

Ne mažiau svarbu tai, ko TS-LKD atstovai nedaro. Iki vakar dienos oponavimo partnerystei spektaklį tarsi žaidė krikdemas Paulius Saudargas. Jis registravo alternatyvų partnerystei projektą, pavadintą „artimo ryšio“. Toks skirtas spręsti praktines porų ir ne tik porų problemas, bet nesukuriantis šeimos teisinių santykių. Galiausiai vakar svarstant šį projektą, kurį komitetas jo paties partiečių balsų dauguma atmetė, jis net neatėjo to projekto pristatyti ir ginti, o žiniasklaidai pasakė, kad jeigu kolegų valia įteisinti vienalytę šeimą, tai jis dėl to galvos į sieną nedaužys. Tokia kapituliacijos formulė.

TS-LKD frakcijoje iš 50 narių yra tarp 5-10, kurie dar drįsta pabalsuoti pagal sąžinę ir partijos programą. Jiems tą leidžia, nes tai niekam netrukdo – likusių 40-ties balsų užtenka sprendimams priimti. Neleistų, nebalsuotų ir tie 10 – šitą matėme ir įsitikinome balsavime pernai dėl Genocido centro direktoriaus atstatydinimo, kai buvo įsakyta balsuoti drausmingai ir pasipriešinti išdrįso tik trys. Esamoje situacijoje TS-LKD net naudinga, kad tie keli žmonės, kurie nieko negali pakeisti savo balsavimais, yra partijoje ir kuria įvairovės ir konservatyvumo iliuziją. Patys suprasdami, kad vien asmeniniu balsavimu nieko negali pakeisti.

Arba gali paveikti kolegų balsavimą taip, kad jis atitiktų partijos programą ir deklaracijas, arba negali ir tada ką veiki tokioje partijoje? Bet garbingai neišeina nė vienas.

Kitą savaitę greičiausiai laukia viso Seimo balsavimas partnerystės klausimu. Ji arba bus įteisinama TS-LKD balsais, arba partijos atstovai nustebins ir prisimins savo ilgametes pozicijas ir pažadus. Ironiška būti šalimi, kurioje liberaliausius dalykus įteisina būtent „konservatoriai“.

Ko norėtume?

Pradžiai užfiksuokime, ko norėtume. Lietuva suinteresuota kuo griežtesnėmis ir taiklesnėmis sankcijomis Rusijai apskritai, kuo didesniu Rusijos nusilpimu, taigi ir kuo griežtesnėmis sankcijomis tranzitui į Kaliningrado sritį. Būtų idealu, kad Lietuva blokuotų visą tranzitą į Kaliningradą, Rusijai paliekant tik vandens ir oro transportą. Tačiau tranzitas per Lietuvą yra ES lygmens klausimas, t. y. ES išorinių sienų klausimas ir kaip toks sprendžiamas ES lygiu. Todėl ir tranzito draudimas – bet kokio masto – turi būti pasiektas tik ES lygiu.

Kas įvyko?

Dabar jau aišku, kad Lietuva vienašališkai įvedė tranzito į Kaliningradą draudimą, nesant tokio sutarimo ES lygiu. Sprendimas buvo priimtas interpretuojant iš tiesų tam prielaidų paliekančią ES sankcijų paketo formuluotę. Reikia pripažinti, kad ši formuluotė teikė daugiau pagrindo tranzitą leisti. Bet kuriuo atveju, sprendimas priimtas Lietuvos ir iššaukė spaudimą būtent Lietuvai.

Pradėjus stabdyti krovinius į Kaliningradą Rusija sureagavo grasinimų lavina. Visi jie buvo pabrėžtinai abstraktūs: Lietuvos veiksmai vadinti visų ribų peržengimu, civilizacijos paneigimu, žadėta reaguoti visomis galimomis priemonėmis, griežčiausiai įmanomai ir panašiai. Tačiau regis, kad niekur nebuvo tiesiai įvardyta karinės agresijos kaip atsako į sustabdytą tranzitą. Tiesiogiai grasinti karu NATO narei Rusija visgi nedrįso.

Įtemptoje situacijoje visgi prasidėjo kaltų – ar jeigu nelaikysime sprendimo blogai įgyvendintu – tai herojų paieškos. Kažkodėl herojais visi įvardijo kitus, ne save. Užsienio reikalų ministerija, kurioje veikia viceministro Adomėno kuruojama Sankcijų grupė, teigė, kad tranzito stabdymas yra Europos Komisijos sprendimas. Vėliau nuskambėjo vieši svarstymai, kad tai suderėjo Lietuvos vardu dėl sankcijų derėjęsis Užsienio reikalų viceministras R. Karoblis, taip pat kad tai – deja vu – „Lietuvos geležinkelių“ sprendimas. Iš tiesų tai buvo Lietuvos URM sprendimas, kurio Europos Komisija nestojo ginti. Ne pačios sankcijos, o būtent viešos atsakintųjų paieškos padarė didelę gėdą Lietuvai partnerių akyse.

Europos Komisija nesiėmė vienareikšmiškai palaikyti Lietuvos pozicijos, kad tranzitas turi būti stabdomas, priešingai, buvo itin dviprasmiška, mat pati neskubėjo užimti pozicijos ir galimai tapti atsakinga už eskalaciją. Vietoje to klausimas užtęstas Lietuvai kreipiantis į EK dėl sankcijų teksto išaiškinimo. Galiausiai gautas išaiškinimas, kad sankcijos nedraudžia tranzito per Lietuvą, kas – reikia pripažinti – ir buvo labiausiai tikėtina iš sankcijų teksto.

Pasekmės Lietuvai?

Labai svarbu suprasti, kad išaiškinimas iš tiesų nebuvo joks išaiškinimas, o visiškai politinis sprendimas. Tą akimirką, kai Lietuva kreipėsi išaiškinimo, pats tokio prašymo faktas leido EK priimti ir vienokį, ir kitokį sprendimą. EK priėmė Rusijai palankų ir situaciją švelninantį sprendimą tranzitą leisti. Tai ES lyderiaujančių šalių politinės valios ir noro nekonfrontuoti su Rusija išraiška. Mūšį dėl tranzito į Kaliningradą Rusija tad vienareikšmiškai laimėjo.

Pastarieji du metai rodo, kad Užsienio reikalų ministras iš tokių klaidų niekada nepasimoko.

Po EK išaiškinimo Lietuvoje kilo skirtingos reakcijos į tranzito istoriją. Vyriausybės kritikai patenkinti kartojo, kad „mes tą ir sakėme“, juk „sprendimas buvo akivaizdus“. Įdomiai pasidalino valdančiųjų ir jų šalininkų reakcijos. Vieni jų puolė piktintis ES nuolaidžiavimu ir tuo, kad Lietuvos diplomatijos vadovai neatstovėjo savo pozicijos, nusileido Rusijos (per Vokietiją?) spaudimui. Tą darė ne tik Lopata, bet ir buvusi prezidentė, grįžusį į savo griežtos rankos vaidmenį. Tuo tarpu pati Užsienio reikalų ministerija apsimetė, kad yra visiškai patenkinta sprendimu, kad tokio ir norėjo, pasidžiaugė tais ribojimais, kuriuos EK patvirtino, ir tikėjosi, kad tuo ir pasibaigs.

Tačiau teisiausia buvo gana negausi grupė, komentavusi, jog klaida padaryta daug anksčiau. Grybauskaitei barantis, jog Lietuva neturėjo drąsos atstovėti savo pozicijos, labai svarbu patikslinti, kad ją reikėjo atstovėti ne po, o prieš skandalą. Lietuva turėjo siekti griežtesnių tranzitą apimančių sankcijų, tačiau tik kaip bendro ES sprendimo, kuris atsispindėtų pačiose sankcijose. To nepasiekusi Lietuva eilinį kartą išsišoko vienašališkais veiksmais ir eilinį kartą liko be sąjungininkų palaikymo tokioje avantiūroje. Tas pats veiksmas nebūtų jokia avantiūra, jeigu būtų pasiektas ir priimtas ES vardu. Ten reikėjo stengtis ir rodyti stuburą. Nesugebėjus to padaryti, tenka pripažinti ES sprendimus ten, kur jie iš tiesų yra ES. Piktinimaisi, kaip gali būti, kad Lietuva dabar neva nebe valstybė, o tik pravažiuojama teritorija, žavūs, bet demagogiški – su tokiu sienų traktavimu besąlygiškai sutikta pasirašant ES sutartis.

Apibendrinant reikia įvardyti tikrąją tranzito draudimo istorijos žalą. Ji nėra Rusijos agresijos grėsmė. Rusija yra agresyvi šalis ir jai nereikalingi jokie pretekstai pulti, jei ji nuspręstų pulti. Rusija puls, kai ar jei jausis pakankamai stipri ir saugi tą padaryti. Tam ji visada susiras pateisinimą, kad ir ką darytų Lietuva. Tranzito istorija buvo žalinga ne dėl to, kad buvo provokuojama Rusija, o dėl to, kad mūsų svarbiausių partnerių akyse vėl – kaip su Taivano atstovybės atidarymu – vienašališkais veiksmais stojome į kovą, kurioje ne tik norimas, bet ir būtinas visos ES ir, tiesą sakant, NATO palaikymas. Šių veiksmų, dabar jau aišku, ėmėmės be išankstinio susitarimo su partneriais ir jų akyse praradome bent dalį pasitikėjimo ir pagarbos, kaip nuspėjama ir stabili valstybė. Tai yra tikroji istorijos žala. Pastarieji du metai rodo, kad Užsienio reikalų ministras iš tokių klaidų niekada nepasimoko.

Pirmosios 2022-ųjų dienos parodė valdančiųjų valią elgtis priešingai. Įsiutinti planų dar plėsti galimybių paso taikymą daug diskusijų sukėlė Sausio 13-osios minėjimo kalbas nušvilpę protestuotojai. Vytautas Landsbergis juos išvadino fašistais, lygino su Jedinstvo. Ironiška.

Sausio 18 dieną Seimas pasirinko demonstratyviai gilinti įtampas. Didesnė dalis bandymų nepavyko. Seimas galiausiai nepriėmė alkoholio kontrolės liberalizavimo, neįvedė sovietmečiu okupuotoje Lietuvoje galiojusio privalomo skiepijimo (iš pradžių tik kelioms profesinėms grupėms), neįteisino ideologizuotos „smurto dėl lyties“ sąvokos, pagal kurią moterys mušamos tiesiog todėl, kad yra moterys. Visa tai nepavyko ne todėl, kad valdantieji susimąstė, atsitraukė ir pamėgino nebepriešinti visuomenės. Visa tai nepavyko tiesiog todėl, kad dideliam premjerės pykčiui, pritrūko balsų.

Tačiau balsų nepritrūko siekiant įteisinti vardų ir pavardžių įrašus pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės. Jei įstatymas įsigalios, dalies Lietuvos piliečių pasuose jų vardų ir pavardžių valstybine kalba tiesiog neliks. Ironiška tai, kad daugiausiai – net 36 – balsus už šį projektą atidavė Sąjūdžio idealų tęsėjais iki šiol prisistatantys konservatoriai. Tačiau priimtasis projektas buvo vienas esminių prieš trisdešimt metų Lietuvoje siautėjusių jedinstvininkų reikalavimų. Tuometė Jedinstvo („vienybė“) organizacija buvo Sąjūdžio priešingybė – rengė protestus prieš visus pagrindinius Sąjūdžio reikalavimus, įskaitant nepriklausomybę ir lietuvių kaip vienintelės valstybinės kalbos įtvirtinimą, priešinosi lietuvių nacionalizmui. Jedinstvo ginama Lietuva turėjo būti kiek galima internacionali ir kuo mažiau suvereni. Prieš dabartinių valdančiųjų politiką Jedinstvo neturėtų, ko protestuoti. Protestuoti dabar priverstos Laisvės kovotojų organizacijos, rašančios Seimui prašymus neįteisinti nelietuviškos rašybos. Sunku sugalvoti ironiškesnę situaciją.

Sprendimas įteisinti asmenvardžius pasuose nevalstybine kalba vietoje valstybinės valdančiųjų yra pristatomas kaip vakarietiškas, atitinkantis žmogaus teisių standartus, reikalingas užsieniečiams ir jų šeimoms, seniai reikalingas, o svarbiausia, neprieštaraujantis Konstitucijai. Tikrovė priešinga.

Brandžios demokratijos, vadinamieji Vakarai, beveik niekada neleidžia paso įrašų nevalstybine kalba. Lietuvis negali įsirašyti pase Ž, Č ar Ė raidžių JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Norvegijoje ar Danijoje, kaip ir daugelyje kitų išsivysčiusių šalių. Visur laikomasi principo, kad asmens tapatybės dokumentuose turi būti rašoma taip, kad būtų suprantama (perskaitoma ir užrašoma) daugumai gyventojų. Tam tarnauja valstybinė kalba – kalba, kurią turėtų mokėti visi gyventojai. Tai nėra tik praktinio patogumo klausimas. Tai ir principas, jog piliečiai gerbia valstybinę kalbą, o jų ryšį su valstybe rodantis dokumentas identifikuoja juos valstybine kalba.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) ne kartą patvirtino šį principą. Tiek Lietuva, tiek Latvija laimėjo bylas, kuriose buvo skundžiamos dėl to, kad neleidžia rašyti pasuose norima kalba. Trumpai tariant, nėra tokios žmogaus teisės asmens dokumente rašyti savo vardą ir pavarde norima kalba. Demagogija aiškinti, kad tai žmogaus teisių klausimas ar „žmogaus nuosavybė“. Jeigu vardas ir pavardė yra nuosavybė, niekas negali ja pasinaudoti – mūsų vardu ir pavarde pirmiausiai naudojasi kiti, kad mus įvardytų. Jeigu kiti nesupranta mūsų vardo ir pavardės ir ja galėtume naudotis tik mes patys, mums iš jų nebūtų jokios prasmės ir jokios „nuosavybės“.

Valdantieji pamėgo kartoti, kad įteisinti įrašus nevalstybine kalba reikia dėl mišrių santuokų – Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių, jų sutuoktinių ir vaikų. Iš tiesų konstitucinė doktrina leistų šias išimtis. Tačiau įstatymas surašytas kitaip. Jis leidžia įrašus nevalstybine kalba visiems 200 000 Lietuvoje gyvenančių lenkakalbių ir iš tiesų yra skirtas būtent įsiteikti Lenkijai. Valdantieji galėjo registruoti siauresnes pataisas, kurios atitiktų Konstitucinio teismo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadas, tačiau niekada to nedarė. Jiems rūpi būtent įtikti Lenkijai, kuriai pridalinta daugybė pažadų, neturint tam jokių tautos įgaliojimų. Tačiau dabartinė Lenkijos valdžia seniai nekelia šio klausimo, suprasdama, kad jį geriau pamiršti. Saugumo klausimai, JAV buvimas regione ir Rusijos atgrasymas jiems daug svarbesni. Lietuviškas servilizmas nepajėgia to suprasti. Kaip ir to, kad įsiteikinėdami kainynams vis naujomis dovanomis, jų pagarbos ir pagalbos niekada nenusipirksime.

Lietuvoje turėtų galioti Konstitucija, net jeigu valdžia jaučiasi už ją viršesnė.

Asmenvardžiai daug kam atrodo smulkmena, bet dėl jų ginčytasi ir teistasi visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį ir – kadangi stebuklų nebūna – tai geriausiai rodo jų svarbą. Pirmiausiai konstitucinę. Keturioliktas Konstitucijos straipsnis skelbia, kad Lietuvos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Konstitucinis teismas kiekvieną nepriklausomybės dešimtmetį buvo priverstas pakartotinai aiškinti, jog tai reiškia, kad Lietuvos piliečių pasuose jie turi būti identifikuojami valstybine kalba. Tai ir padaryta 1999, 2009 ir 2014 metais. Visus kartus Konstitucinis teismas pasakė, kad įrašai nevalstybine kalba prieštarautų Konstitucijai, galimi jie nebent papildomų įrašų skyriuje, kaip kad leidžiama Latvijoje.

Galiausiai į procesą įtraukta VLKK, kurią Teismas leido nurodyti išimtis, kada Seimas galėtų leisti įrašus nevalstybine kalba. VLKK du kartus – 2014 ir 2019 metais – pateikė tą pačią išvadą, jog įrašai kitomis kalbomis gali būti leidžiami tik kitų šalių piliečiams, gavusiems Lietuvos pilietybę, jų sutuoktiniams ir vaikams. Išimtis jiems grindžiama tuo, kad toje pačioje šeimoje asmenys turėtų taip pat užrašytą pavardę. Vakarų šalys neleidžia ir to, o šis nepatogumas laikomas ne tokiu ir dideliu. Tačiau valdantiesiems šių išimčių maža. Jie sako, kad į VLKK atsižvelgti neprivalo, taigi ir Konstitucijai neprieštarauja. Toks cinizmas vertas istorijos vadovėlių.

Tačiau dabar reikia galvoti ne apie istoriją, o apie šiandieną. Lietuvoje turėtų galioti Konstitucija, net jeigu valdžia jaučiasi už ją viršesnė. Prezidentas turi galią vetuoti šį projektą ir vien dėl principinės pozicijos parodymo turėtų tą padaryti, nors Seimas veto greičiausiai ir atmes. Seimo opozicija surinko parašus dar vienam kreipimuisi į Konstitucinį Teismą. Reikia tikėtis, kad šis radikaliai nepakeis savo tris dešimtmečius nuosekliai plėtotos pozicijos. Visuomenę kiršinančios valdžios savivalė turėtų būti sustabdyta.