Pastaruoju metu vis didesnio dėmesio susilaukia pergalės prieš nacizmą šventė Maskvoje.

Kiekvieną dieną per Rusijos žiniasklaidą skelbiama pasirengimo paradui eiga, informuojama, jog karo veteranai gauna ar gaus visokiausių valdžios dovanėlių. Dovanėlės, kurios karo baisumus iškentusių žmonių akimis turėtų atrodyti, kaip, švelniai tariant, taktiškos smulkmenėlės (keli tūkstančiai rublių ar keli šimtai prie varganos pensijos ar paties prezidento atvairuotas automobilis, kuris buvo viešai įteiktas vienai karo veteranei), televizijos diktorių išaukštinama iki neregėto masto. Vienaip ar kitaip tai nėra svarbu, juk svarbiausia tai, kad nacizmas buvo pažabotas, o Rusijos žmonės suvaidino čia lemiamą vaidmenį.

Stalinas visada simpatizavo Hitleriui

Vis dėlto prie Rusijos ar to meto Sovietų Sąjungos žmonių aukų Antrajame pasauliniame kare norėtųsi sugrįžti. Ne vien tik todėl, kad pažymėtume tų žmonių didvyriškumą ir pagerbtume kelių dešimčių milijonų žuvusiųjų atminimą, bet dar ir tam, kad bent trumpai prisimintume to meto sovietinės valdžios ir paties Stalino vaidmenį. Pergalė prieš nacizmą turėjo priešistorę.

Visų pirma norisi priminti, jog Josifas Stalinas visada simpatizavo Hitleriui. Kaip pastebi istorikai, nacių lyderis buvo bene vienintelis, kuriuo Raudonosios imperijos tironas pasitikėjo. Tiesa, ketvirtajame XX a. dešimtmetyje sovietinė propaganda visaip smerkė ir šaipėsi iš nacių, tačiau labai greitai viskas pasikeitė. Dešimtmečio pabaigoje Stalinas staiga uždraudė bet kokią antihitlerinę propagandą. Buvę idėjiniai priešai staiga tapo bičiuliais ir netgi sąjungininkais. Čia dar kartą reikėtų prisiminti Molotovo-Ribentropo paktą, pasirašytą 1939 m. rugpjūčio 23 d., paktą pasmerkusį Lenkiją bei Baltijos valstybes žiauriai okupacijai. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir naujiesiems sąjungininkams užgrobus Lenkiją, buvo surengtas net bendras paradas, turėjęs liudyti dviejų tironijų Europoje vienybę.

Ultimatumai ir priverstinės sutartys

Baltijos šalių okupacijai sovietų valdžia rengėsi gana ilgai. Viena iš Stalino užsienio politikos krypčių buvo neleisti sustiprėti Baltijos šalims, neleisti joms sukurti sąjungą. Tam buvo meistriškai išnaudoti Lietuvos-Lenkijos nesutarimai dėl Vilniaus krašto bei Lenkijos-Latvijos sąlyginai draugiški santykiai. Tai skaldė Baltijos šalių vienybę ir leido sovietams patraukti politiškai silpną A.Smetonos režimą į savo pusę.

Šie įvykiai, galima sakyti, pasiekė savo kulminaciją 1939 metais, kai Lietuva susigrąžino Vilnių, tačiau kartu turėjo pasirašyti sutartį su sovietais. Ši sutartis galiausiai ir tapo kertiniu okupacijos akmeniu. Tačiau nepriimti Vilniaus ir nepasirašyti sutarties A.Smetona negalėjo, nes jo politinės valdžios pozicijos tuo metu buvo labai susilpnėjusios: jam teko priimti žeminantį Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo (šie santykiai, taip pat geležinkelio susisiekimas tarp dviejų valstybių buvo nutrūkę dėl Vilniaus problemos), taip pat nacistinės Vokietijos ultimatumą dėl Klaipėdos krašto atplėšimo nuo Lietuvos. Susiklosčius tokiai situacijai, A.Smetona buvo priverstas pasiimti sūrį pelėkautuose. Lietuvos valstybei sovietai grąžino trečdalį Vilniaus krašto. Tai laikinai padidino autoritarinio vadovo A.Smetonos populiarumą, tačiau pražudė valstybę.

Rengėsi pulti, o teko gintis

Vienaip ar kitaip, sąjunga su Hitleriu, Stalino požiūriu, negalėjo būti ilgalaikė, nes diktatorius puoselėjo dar Lenino įžiebtą pasaulinės komunistinės imperijos idėją. Komunistinis tironas pats rengėsi pulti Europą. Tiesa, tai buvo daroma gana savotiškai, pavyzdžiui, kovojant su “nepatikimuoju elementu” Raudonojoje armijoje. Ši kova nusinešė tūkstančių karių gyvybę ir labai susilpnino kariuomenę. Tai, kad sovietai rengėsi pulti pirmi, aprašyta tiek populiariojoje, tiek ir mokslinėje literatūroje. Daug ginčytasi, pateikta įvairių argumentų. Vis dėlto aišku viena: Stalinui Hitlerio puolimas 1941 m. birželio 22 d. buvo staigmena. Tai buvo netikėtumas, nepaisant žvalgybinių pranešimų, kuriuose puolimo data ir aplinkybės buvo tiksliai nurodytos. Kurį laiką Staliną buvo ištikęs šokas, nes jis rengėsi ne gynybiniam, bet puolamajam karui, o tai sąlygojo kur kas didesnius nuostolius, negu buvo manyta pradžioje.

Baltijos valstybėse karą pakeitė okupacija

Stalino niekada nejaudino žmonių nuostoliai. Pergalė Antrajame pasauliniame kare buvo pasiekta paaukojus milijonus nereikalingų aukų, kurios patirtos dėl nemokšiško vadovavimo kariuomenei, bei misticizmu dvelkiančiu sovietų valdžios noru išvaduoti miestus iki kokių nors sovietinių švenčių. Su Berlynu buvo lygiai tas pats. Vokietijos sostinę siekta užimti iki gegužės pirmosios šventės, tačiau net šimtatūkstantinės žmonių aukos nepadėjo patenkinti komunistinio diktatoriaus įgeidžių.

Minint šešiasdešimtąsias pergalės metines norisi pasakyti, jog 1945 m. gegužės 8 d. reikšmės pervertinti neįmanoma. Tą dieną buvo pažabotas vienas iš baisiausių blogių, kurį matė pasaulis - nacizmas. Kad išauštų ši diena, prisidėjo ne tik sovietai, bet ir Vakarų sąjungininkai, be kurių materialinės pagalbos, taip pat antrojo fronto atidarymo Europa po karo būtų visai kitokia. Ta diena iš dalies pažabojo ir Staliną, kuris atidėjo savo antisemitinės politikos įgyvendinimą, taip pat tolesnę sovietinę ekspansiją į Vakarus. Tačiau, kaip teisingai pastebėjo istorikai, Baltijos valstybėms karas gegužės 8 dieną nesibaigė. Jis tęsėsi visus okupacijos dešimtmečius. Tad minėdami pergalės prieš nacizmą dieną niekada nepamirškime ir kitų reikšmingų faktų. Nepamirškime patys ir priminkime juos tiems, kurie galbūt, norėtų juos pamiršti.