Bažnyčių bibliotekos

3. LAIKRODIS

Laikrodžio durys. Durys

Į laiką. Ne durys, o langas

Storo stiklo. Sužiuręs

Veidas. Valandų lankas

Įskilęs. Rodyklės dūris

Į veidą, į kaklą, į ranką.

Kiekviena valanda žeidžia.

Kraujo lašas. Raukšlėta

Atmintis be gegutės, be gaidžio.

Laikrodis tarsi pelėda

Uodegą juodą skleidžia:

Dingsta baimė, vienatvė, gėda.

Kvitai, važtaraščiai, blankai,

Žarstomi metalo švytuoklės,

Laiko šarvuočiai ir tankai,

Atvažiuojantys duoklės.

Stingstantis kraujas, ir trankiai

Malamos metų sūpuoklės.

Laikrodis. Žybteli skaisčiai

Tūkstantis tūkstantoji sekundė.

Trys, šeši, devyni skaičiai

Viename nulyje budi:

Kiekviena valanda žeidžia.

O paskutinė nužudo.

* * *

Greičiau atvažiuok tšk Pinigų

Seniai neturiu tšk Praradau

Tarnybą tšk Paliko žmona tšk

Virvių kalnas vis auga ir auga

Tšk Nežinau ką daryt tšk

Gruodis stuburą laužo kbl

Ir vasario tikrai nesulauksiu

Tšk Pavaža rogių lūžo tšk

Laiškas: Dink iš akių. Negaliu

Ir nenoriu girdėti. Apyvarta

Ėmė strigt. Areštavo bankuos

Mano sąskaitas. Dar gerai,

Kad žmona tavo (buvusi, aišku)

Mano pinigus suka už balos

Ir atsiunčia slapta. Ačiū Dievui,

Kad ne tau, parazitui, veltėdžiui.

Dabar jau žinau tšk Tu nesi

Reikalinga žmona net ir jam tšk

Bet negrįžk tšk Aš įstosiu į gaują

Rojaus princo kbl kuris gali

Susprogdinti jo geldą ir balą

Išsprogdinti, išvirinti tšk

Savo virvių nemesiu tšk Plauk tolyn

Tšk Gervės virto nuodėguliais

Laiškas: Taip tau ir reikia. Mane

Tavo princai karališkan rojun

Šiandien pardavė. Gal pamaitins

Ir tave. Man daugiau neprikaišiok.

Gyvenu su tavim. Su daugybe

Tavo snukių, kurie ir išvijo

Iš namų. Tu esi Legionas,

Kuris žudo. Ne pats. Ne sudie.

* * *

Durys niekada nebus durys,

Kol pro jas tavęs neišneš. Lova

Niekada net lova buvus nebus,

Kol nemirsi joje. Atminimais

Neapaugę, neprijaukinti daiktai

Yra ne daiktai. Jie nieko neturi.

Buto, kuriame dabar gyveni, niekas

Nelankys su meile ir pagarba. Namas,

Kuriame gyveni, lygiai toks pat,

Kaip ir tūkstančiai tuo metu statytų

Namų nušiurusiame krašte. Miestas

Negyvas, kaip ir visi kiti. Šaltas.

Vienintelės gyvos kapinės, bet ir jose

Tu negyvas, kol nesi jų gyventojas. Būtų

Gyvi dar paminklai, muziejai, tačiau

Paminklai turi prabilti tavo balsu,

Muziejų salės turi prisigerti tavo

Negalės kvapo. O tai beviltiška.

Dar kartą kartoju: kaltas, be galo

Kaltas, kad gyvenu, kad gyvas,

Nes gyvas neturi namų, nes gyvas

Negali turėt artimųjų. Baisiausia,

Kad gyvas nieko negali paliudyti

Savo balsu. Nieks netikės juo.

* * *

Keista, kad jie turėjo tėvus. Dar keisčiau, kad gedėjo

Broliai, seserys mirusių jų. Rodos, gimę

Jie iš viso nebuvo. Ir nei gyveno, nei mirė.

Išėjo, bet neišėjo.

Kovojo, bet nenugalėjo. Nejaugi turėjo likimą?

Kiekvienas nešiojo savy - kas svyrančią medžio viršūnę,

Kas atspindį vingy upokšnio. Bet nei medis, nei krūmas

Jų nei matė kada, nei girdėjo. Poezijoj kartais taip būna:

Jie buvo arba pats gerumas, arba pats būties negerumas.

Sunku patikėt, kad jie valgė. Kas kita, kad gėrė

Savo tulžį ir neviltį, skausmą ir nuoskaudas iš stiklinių

Briaunotų, sunkių. Ir dainuodami perrėkė žvėrį

Savyje. Todėl jų nebuvo pirmų. Buvo daug paskutinių.

Kartais klausia manęs, ar buvau juos sutikęs, ar pažinojau,

O galiu atsakyti: štai stalas, sofa, ant kurios nubudo

Jų pražilusios galvos iš siaubo, štai žvakė, liepsnojus

Jų gimtadienio vakarą šiam kambary. O jų lyg nebuvo.

Nes ir pats lyg nesu jau. Seniai neturiu atminimų,

Sentimentų. Jie viską į sapną nusinešė, viską, kas šventa,

Su savim, man palikę tik mano likimą.

Jį tai jau garantuoju. Likimo tikrai neturėčiau,

jei jie dar gyventų.

* * *

Šitaip sudūžta bet kas: etažerė,

Stalas virtuvėj. Jaukinamas butas

Laužant ir daužant. Kol saujoje žėri

Krištolo nuoskila, grūdinas būdas

Kaulo ir kraujo. Taip grūdinas plienas

Niekšo vaikystėj. Paskui - vien tik skolos,

Vienas vargas ir negandos vienos.

Ir į batų aulus įledėjusios kojos.

Šitaip sudryksta bet kas, linoleumas,

Rūbai ir batai. Taip pratinas kūnas

Pats prie savęs. Vien tik baimė ir siaubas

Lieka praėjus. Į dulkes kartūnas

Žyra: vaikystė. Jaunystė: velvetas

Debesiu kandžių pakyla. Ir glunda

Viskas prie svetimo kūno. Ir lėtas

Laikas naktinei medžioklei nubunda.

Kelkis iš buto į butą, į kaimą

Bėk iš numirusio miesto, o nieko

Jie nepalieka tavy, bet nelaimei

Tavo dūlėsių vis lieka ir lieka,

Kur tik buvai. Kalkės, skardos, cementas,

Žvyras ir rūdys. Ir nepastatyta

Nieko o nieko. Prakeiktas momentas.

Negi tikėjaisi dar ko nors kito?

Vaidoto Daunio kapas

Ne ta vieta pokalbiui. Viskas

Čia per daug iškilminga: Nemuno

Vingis, marios virš medžių, kryžius

Žiūri į žemę, kurioj išrašytos

Raidės tėvynei kažkokiai. Gerai,

Kad tik raidės, kurios subyra.

Čia mes nesusitiksim: čia,

Jei klaustum, neatsakyčiau, kur teka

Nemunas. Marios teka ne man

Ir ne tau. Šitoj vietoj net žemės

Jau nėra: į rytus, į vakarus

Sklaidos raidės, nulaužusios kryžių.

Vis dėlto galbūt norėčiau

Ilsėtis pačiam pakrašty, kur baigias

Visos tėvynės, gyvenimas, bet

Baigtųsi čia ir kalba. Baisiai

Lėtas Nemunas. Marios baisiai

Lėtos ir tylios. Todėl ir kalba -

Šnabždesys, šnaresys, ošesys...