Vanduo ir sveikata – sinonimai?

Į šį klausimą atsakę teigiamai, prauskimės ir maudykimės, turkškimės ir pliuškenkimės, gaivinkimės “iki soties”.

Maudynės – vienas tyriausių žmogaus džiaugsmų. Todėl tikriausiai žmonės nuo senų laikų prausimąsi, maudymąsi laikė stebuklingu veiksmu, turinčiu gydomųjų galių, ir tikėjo, kad vanduo atgaivina, atjaunina ne tik kūną, bet ir sielą.

Fantazijos reikalaujantis veiksmas

Praustis ir maudytis – panašūs veiksmai, bet tikslai jų skirtingi. Kad nusipraustum, nebūtina lįsti į vandenį. Šiaurinės tautos ir šiais laikais mieliau negu vandenį švarintis naudoja ruonių taukus.

Nuo neatmenamų laikų tarp žmonių paplito visokie tepalai, aliejai, kūnas buvo trinamas ir gramdomas įvairiais įrankiais ir, ko gero, visai neblogai apsišvarindavo. Bet, matyt, vandens procedūros pasirodė pigesnės ir lengvesnės, be to, joms reikėdavo mažiau pastangų ir laiko. Puikiausia vieta šiam tikslui buvo upelis arba negilus ežers, kuris nekelia pavojaus ir nebūtina besimaudančiajam mokėti plaukti. Žinia, tokioms maudynėms ypač tiko švelnus Viduržemio jūros klimatas.

Ilgainiui buvo suvoktos dvi aplinkybės: plaukyti arba tik pabraidyti po vandenį – malonu, o prausiantis reikia “dar kažko”. Ir prasidėjo to “kažko” paieškos. Senovės romėnams jau buvo žinomas muilas iš riebalų ir šarmo bei pemza, o veidus jie prausdavo su moliu, atgabentu iš Hioso salos. Praėjus keliems šimtmečiams po Romos imperijos žlugimo, muilo gamyba tapo garbingu ir populiariu amatu. Neapolyje buvo įkurtas pirmasis Europoje muiladarių cechas. Pirmasis muilas buvo košės pavidalo mišinys. Kietas muilas pasirodė tik XVIII amžiuje, kai prancūzai išmoko gaminti dirbtinę sodą. Prancūzų dėka jau XIX amžiuje muilo gamybos procesai buvo mechanizuoti: muilą imta presuoti gabaliukais ir patiekti jo galėjo tiek, kiek reikia.

Kokių tik vandens procedūrų nėra sugalvojusi žmonija. Labai anksti žmonės pritaikė maudynėms įvairius “pagalbininkus”: kaušai, dubenys, geldos ir kubilai, vantos ir kempinės, galiausiai – vonios, saunos ir dušai su masažais, “perliukais”, putomis, kremais ir ekstraktais.

Ir eketė, ir karšta versmė – malonumai

Visų laikų ir tautų pirtims iki šiol nepasiekiamos lieka Senovės Romos pirtys, vadinamos graikišku žodžiu “termos”. Helenus ir romėnus kurti termas paskatino šiltosios gamtinės versmės ir vandens telkiniai, kurių buvo įvairiose pasaulio šalyse. Nuo seno žmonės labai mielai pasinerdavo į karštą vandenį, neretai dar ir šį savo pomėgį aiškindavo labai ženkliai palankiu poveikiu sveikatai. Romėnai sugebėjo tas gamtines maudyklas “perkelti” į savo miestus ir namus, darė tai su prabanga ir komfortu. Marmuro grindys buvo šildomos specialių krosnių iš pogrindžio (tokia šildymo sistema vadinama hipokaustu) su ventiliacijos angomis, užsklandomis ir liukais. Termose būdavo baseinai su karštu ir šaltu vandeniu (kaldarijus ir frigidarijus), pasivaikščiojimų galerija tarp dviejų salių (terpidarijus), erdvi patalpa nusirengti su marmuro suolais ir nišomis drabužiams (apoditerijus) ir būtinai – gimnastikos salės. Buvo ir kaitinimosi patalpos su sausu garu, specialūs asmens higienos kambariai, taip pat patalpos pašnekesiams ir net bibliotekos su skaityklomis.

Romos pirtys labiausiai klestėjo imperijos laikais, kai imperatoriai ir turtuoliai pradėjo rūpintis savo mažiau pasiturinčiais tautiečiais. Tada atsirado garsiosios Karakalos, Trajano, Diokletiano termos. Už įėjimą į jas reikėjo mokėti simbolinį – visai mažytį mokestį. Ir jau nuo pusiaudienio tūkstančiai laisvųjų Romos piliečių, lydimi vergų, kurie nešdavo maudynių reikmenis ir saugodavo drabužius, traukė į pirtis ir išbūdavo ten iki vakaro ar iki juodos nakties.

Tokios spalvingos praeities fone blanki kopija atrodo dabartinės Paryžiaus ar Stambulo turkiškos pirtys (apie jas Baironas prieš du šimtmečius atsiliepė kaip apie “marmurinį šerbeto ir sodomijos rojų”). Įdomu tai, kad turkus maudytis jūroje išmokė rusai baltagvardiečiai. Anksčiau Turkijoje tai buvo nepriimta, bet didysis Atatiurkas (pažodinis vertimas – “Turkų tėvas”) nusižiūrėjo, kaip maudosi kiti, ir savo potvarkiu įsteigė jūros maudyklas. Jos populiarios iki šiol.

Reikia ir proto, ir saiko

Pažvelkime iš arčiau į maudymąsi atviruose vandens telkiniuose – gamtoje, kuris ir teikia patį didžiausią malonumą. Užtenka sykį pamatyti dokumentinio kino pradininko Roberto Flaerčio 1922 metų filmą “Nanuk iš Šiaurės” apie polineziečių maudynes, kai jie į vandenyną nuplaukia kalnų upės trasa su užutėkiais, verpetais ir kriokliais, kad suvoktume, kaip mažai mes išmanome apie džiaugsmus, kuriuos gali teikti atviro vandens vonios...

Matyt, ne veltui žmogaus gemalas vystydamasis praeina buožgalvio ir tritono stadijas, suaugusiajam paliekančias neaiškų prisiminimą apie evoliuciją, kurią išgyveno ne tik žmonių giminė, bet ir visa kas gyva Žemėje. Todėl kūdikiui lengviau išmokti plaukti, negu šliaužti ir vaikščioti. Tačiau ilgainiui šitai pasimiršta ir prisimenama tik per maudynes, tarsi sugrąžinančias mus į gyvenimą.

Nors ir keista, bet protingosioms būtybėms šito reikia labiau nei visoms kitoms. Todėl visos tos vonios, dušinės bei masažinės ir sugalvotos, kad pašalintų nuo mūsų kūnų ne tik dulkes ir prakaitą, bet nuplautų nuovargį ir suteiktų naujos energijos. Jūros maudynėms net ir specialus terminas sukurtas – talasoterapija. Dar yra balneoterapija – gydymas mineralinėmis voniomis ir peloterapija – gydymas purvu. Maudynės ne tik gydo, bet ir glamonėja. Tos juntamos glamonės mūsų kūnams kalba apie meilę nė kiek ne mažiau nei, sakykime, šokis. Vandens stichija – grėsminga stichija, baisi, kai įsisiautėja ir užtrunka ilgiau.

Ne tik būtinybė ir nuotykių troškimas traukė ir tebetraukia žmones prie vandens. Yra dar kažkokia neįvardinta trauka. Ji privertė sukurti plaukmenis ir akvalangus, kad galėtų pasinerti į gelmes. Vandeniui, jo galioms skirta daug pasakų ir legendų. Prisiminkime: gyvasis vanduo iš numirusių prikelia, verdantis vanduo sugrąžina jaunystę. Taigi maudynės ir sušildo, ir atgaivina, ir nužudo, ir naujam gyvenimui prikelia. O žmogui belieka žinoti, ko jam labiausiai reikia.

“GEO” Parengė V.B.