Apie svajonių salą

1509 m., mirus Henrikui VII, Anglijos karaliaus sostą perėmė jo sūnus Henrikas VIII (1491–1547), o teisininko bei politiko veikla toliau sėkmingai užsiimantis T. More’as po kelerių metų (apie 1515 m.), kaip spėjama, buvo išsiųstas į kelionę po dabartinius Beniliukso kraštus.

Neatmestina prielaida, kad būtent per šią komandiruotę ir užgimė jo žymiojo veikalo, pasakojančio apie gyvenimą tolimoje nuo likusio pasaulio atsiribojusioje saloje, pradmenys.

Anot kūrinio autoriaus, Utopijos sala savo forma primenanti pusmėnulį, o visa jos pakrantė esanti lyg vienas didelis uostas.

Šios salos įlankoje nėra didelių srovių, tačiau įplaukimas į Utopijos pakrantę be galo pavojingas dėl uolėtos vietovės.

Norint išvengti povandeninių uolų, būtina gerai pažinoti tenykštį vandens kelią, tad kiekvienas prašalaitis, neturintis vietinių locmanų palydos, itin rizikuoja sudužti.

Dėl to esą sala apsaugota ne tik nuo nepageidaujamų smalsuolių, bet ir nuo bet kokio galingo priešo puolimo, o jos gyventojai gali sau leisti prabangą priimti tik tuos svetimšalius, kurių vizito patys nori.

Iš viso saloje yra net 54 miestai, kuriuose vyrauja vienodi papročiai, įpročiai ir įstatymai.

Visi megapoliai yra dideli, gerai pastatyti ir nė vienas jų nėra pernelyg nutolęs nuo kito greta esančio (keliauninkas esą per parą pėstute laisvai galėtų nueiti nuo vienos gyvenvietės iki artimiausiai esančios).

Apie tobulą valdymą

Kiekvienas miestas bent kartą per metus siunčia tris kompetentingiausius savo atstovus (senatorius) į valstybės sostinę Amaurotą (esančią netoli salos centro) aptarti bendrų visus miestus liečiančių reikalų.

„Kiekvieno miesto jurisdikcija tęsiasi bent dvidešimt mylių, o ten, kur miestai labiau išsiplėtę, jie apima daugiau žemės. Nė vienas miestas nenori plėsti savo ribų, mat žmonės laiko save labiau nuomininkais nei savininkais. Jie visoje šalyje ūkininkams pastatė gerai suprojektuotas ir viskuo, kas reikalinga darbui kaime, aprūpintas sodybas. Į jas paeiliui siunčiami gyventi miestų gyventojai, o jokioje kaimo šeimoje nėra mažiau nei keturiasdešimties vyrų ir moterų, neskaitant poros vergų. Kiekvienai šeimai vadovauja šeimininkas ir šeimininkė, o trims dešimtims šeimų – magistratas“, – pasakojama pirmajame „Utopijos“ skyrelyje „Raphaelio Hythloday’aus diskursai apie geriausią bendruomeninę santvarką“ (angl. „Discourses of Raphael Hythloday, of the best state of a commonwealth“).

Mėlynbarzdis: per savo gyvenimą Henrikas VIII turėjo šešias žmonas bei daugybę meilužių, o jo skyrybos su pirmąja sutuoktine privedė prie protestantizmo Anglijoje įsitvirtinimo. Savo antrosios žmonos jis vėliau atsikratė paprastesnėmis priemonėmis. / Scanpix nuotr.

Anot savo viziją dėstančio knygos autoriaus, kiekvienais metais apie dvidešimt šios Utopijos šeimos vieneto narių grįžta į miestą, pragyvenę kaime dvejus metus, o vietoje jų iš miesto atsiunčiami kiti dvidešimt, kad perprastų gyvenimo kaime subtilybes, padedami jame praleidusiųjų metus.

Žemdirbių rotacija esą taikoma tam, kad joks žmogus prieš savo valią pernelyg neužsibūtų provincijoje ir nenusibaigtų dirbdamas žemės ūkio darbus, tačiau, anot pasakotojo, dauguma patekusiųjų į kaimą yra tokie laimingi, kad trokšta čia pasilikti ilgiau.

Iš šio skyrelio gali susidaryti įspūdis, kad toks dalykas kaip privati nuosavybė Utopijoje iš esmės neegzistuoja.

Ištraukas apie rotaciją tarp miesto ir kaimo skaitantis žmogus, nieko nežinodamas apie T. More’ą ir jo veikalą, veikiausiai pagalvotų susidūręs su Kinijos Liaudies Respublikos disidento ar pabėgėlio iš Šiaurės Korėjos memuarais.

Valstybės aparato kišimasis į žmonių gyvenimą itin stiprus ir visa apimantis, o ištraukas apie rotaciją tarp miesto ir kaimo skaitantis žmogus, nieko nežinodamas apie T. More’ą ir jo veikalą, veikiausiai pagalvotų susidūręs su Kinijos Liaudies Respublikos disidento ar pabėgėlio iš Šiaurės Korėjos memuarais.

Privačios nuosavybės nėra

Su Utopijos miestais pasakotojas skaitytojus supažindina remdamasis sostinės Amauroto pavyzdžiu („Apie jų miestus, išskiriant Amaurotą“ – angl. „Of their towns, particularly of Amaurot“), mat, anot jo, „kas matė vieną šios valstybės miestą, tas iš esmės pažino juos visus („He that knows one of their towns knows them all“).

Amaurotas įsikūręs ant kalvos šlaito, o jo forma beveik primena kvadratą.

Gyvenvietę supa aukšta stora siena su daugybe bokštų bei fortų, o tris jos puses saugo dar ir gilus griovys, tankiai apaugęs erškėčiais, ketvirtąją pusę saugo upė.

Miesto gatvės labai patogios keliauti bet kokiu transportu ir apsaugotos nuo vėjų, o jų pastatai tokie kokybiški ir vienodi, kad visa gatvės pusė iš esmės atrodo it vienas namas.

Šalia namų yra daug puoselėjamų sodų, o kiekvienas pastatas turi du įėjimus (vieną – į gatvės, o kitą – į sodų pusę).

Kaip jau minėta anksčiau, Utopijoje nėra privačios nuosavybės, tad kiekvienas gali įeiti į bet kurį namą, o gyvenamoji vieta keičiama kas dešimt metų burtų keliu.

Savo namų sodus Utopijos gyventojai itin puoselėja, mat malonumą jiems teikia ne tik medžių ir kitų augalų grožis bei kapstymasis purve, bet ir savotiškos lenktynės tarp skirtingų gatvių dėl dailiausio sodo titulo.

Taip pat reikėtų paminėti, kad kiekvienoje gatvėje yra milžiniškos salės, kuriose susirenkama pietauti („Apie jų kelią“ – angl. „Of their traffic“).

Be princo neapsieina

Anot skyrelio „Apie jų magistratus“ („Of their magistrates“), kiekvienais metais trys dešimtys šeimų išsirenka savo atstovą, vadinamą sifograntu (angl. „syphogrant“), o dešimčiai sifograntų vadovauja ir jų šeimas globoja dar vienas funkcionierius, vadinamas traniboru (angl. „tranibore“).

Visi sifograntai (jų yra apie du šimtus) iš keturių asmenų katalogo išsirenka princą.

Katalogo kandidatus paprastai pateikia keturių miesto rajonų žmonės, o princo pareigybei išrinktas atstovas ją įgyja visam gyvenimui (pašalinimas įmanomas tik turint nenuginčijamų žinių apie princo pareigas einančio asmens kėslus pavergti žmones).

Traniborai taip pat kasmet renkami iš naujo, o išrinkti susitinka kas trečią dieną ir tariasi su princu dėl valstybės reikalų arba retai pasitaikančių privačių asmenų nesutarimų (į tarybos salę kviečiami ir du sifograntai, kurie taip pat keičiami rotacijos būdu).

Kad niekas nedykinėtų

Pasak skyrelio „Apie jų amatus ir gyvenimo būdą“ („Of their trades, and manner of life“), bene svarbiausias utopiečių užsiėmimas yra žemės ūkis, tačiau, be jo, kiekvienas valstybės gyventojas yra įvaldęs dar ir kokį nors amatą (pvz., kalvystę arba mūrijimą).

Visoje saloje gyventojai dėvi vienodus drabužius, kuriuos skiria vien lytį arba asmeninio gyvenimo statusą (laisvas ar susituokęs) nurodančios žymės.

Anot autoriaus, ši „mada“ niekada nesikeičianti, mat jai priklausanti apranga neteikianti nemalonių pojūčių bei puikiai pritaikyta tenykščiam klimatui (kiekviena šeima pati gaminasi rūbus).

Bene svarbiausia sifograntų užduotis pasirūpinti, kad joks žmogus nedykinėtų.

Para Utopijoje padalinta į 24 val. Šešios jų skiriamos darbui, o aštuonios miegui.

Likusį paros laiką žmogus teoriškai gali tvarkytis savo nuožiūra, tačiau sėdėjimas ir žiūrėjimas į vieną tašką sienoje Utopijoje nėra laikomas moraliu elgesiu, tad kiekvienas utopietis, iki užmigdamas, vis kažką veikia.

Kaip ir kitose totalitarinėse santvarkose, Utopijoje kiekvieną rytą prieš darbo pradžią yra įprasta pravesti instruktažą.

Dalyvauti šiuose renginiuose esą neprivaloma, tačiau dauguma gyventojų į juos ateina savo noru.

Iliustracija: T. More’o knyga „Utopija“ – vienas svarbiausių visų laikų veikalų. Per keletą šimtmečių jis sugebėjo paveikti grožinę literatūrą, politiką ir net kiną bei muziką. / Scanpix nuotr.

Pančiai vergams – auksiniai

Utopijos visuomenė – patriarchalinė (vaikai paklūsta tėvams, žmona – vyrui, jaunesni – vyresniems ir t. t.), o šeimyniniai ryšiai bei kitos nepotizmo apraiškos joje vaidina labai didelį vaidmenį (skyrelis „Apie jų kelią“ – „Of their traffic“).

Kiekvienas miestas padalintas į keturias dalis, o tai, ką kiekviena šeima sukuria ar užaugina, sunešama į specialią vietą, į kurią užsuka kitos šeimos nariai ir nesusimokėję bei nepalikę nieko mainais pasiima tai, ko jiems reikia (susimokėti esą nebūtina, nes visko tiek daug, kad visiems užteksią).

Panaši praktika taikoma ir valstybiniu lygmeniu, mat kartą per metus sostinėje vyksta visų miestų atstovų susirinkimas (po tris nuo kiekvieno), nustatantis, kuriuose miestuose esą pertekliaus ir kuriuose – nepritekliaus („Apie utopiečių keliones“ – „Of the travelling of the utopians“).

Geležį utopiečiai vertina labiau nei auksą ar sidabrą, o šių tauriųjų metalų jie turi tiek daug, kad gamina iš jų naktipuodžius, kėdes bei pančius vergams.

Jeigu žmogus nori pakeliauti po valstybę arba aplankyti kitame mieste gyvenančius pažįstamus, jam būtina gauti sifogranto ir traniboro leidimą, tačiau tą padaryti esą nėra sunku.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Utopijos gyventojai yra tikras darbštumo, praktiškumo, pilietiškumo ir išminties įsikūnijimas, tačiau net ir šioje atsidavusių stachanoviečių apgyvendintoje valstybėje, anot pasakotojo, egzistavęs dar ir vergove vadinamas reiškinys.

Pasak pasakotojo, utopiečiai vergais dažniausiai paversdavę karo belaisvius, kitose vietose išpirktus mirčiai pasmerktus žmones arba asmenis, nuteistus už kokį nors nusikaltimą („Apie jų vergus ir santuokas“ – „Of their slaves, and of their marriages“), tačiau vergų vaikai automatiškai neįgydavę šio statuso.

Vergai Utopijoje pasmerkti nuolatiniam darbui ir bene visada gyvena surakinti grandinėmis, o kiti tautiečiai su jais elgiasi itin blogai.

Taip pat Utopijoje yra vergų, atvykusių iš kitų kraštų bei pasisiūliusių tarnauti vietiniams.

Su šiais esą elgiamasi geriau nei su pirmaisiais, tačiau jiems užkraunama daugiau darbo nei laisviems utopiečiams.

O kokie gi tie baisieji nusikaltimai, už kuriuos baudžiama vergove?

Jų yra įvairių – nuo išvykimo iš gyvenamojo miesto antrą kartą negavus leidimo iki svetimavimo.