Salomėjos Nėries memorialinis muziejus Palemone buvo kaip tik tai. „Bijūnų žiedais apsipylęs sodas, virš marių sklindantys arfos garsai, o ore tvyrojo nepaprastas ramybės ir žodžio svorio derinys. Ten, ant Bučų kalnelio, nereikėjo daug kalbėti, – mūsų „taip“ nuskambėjo  prisilietimu, žvilgsniu, buvimu“, – prisimena birželio 5-ąją prieš dešimt metų.

„Meilė ir poezija susitiko ten, kur kadaise vaikščiojo Salomėja ir jos vyras Bernardas Bučas. Tarp jų sodintų obelų šakų pajutome tylų ryšį su istorija. Pasirinkome šią vietą neatsitiktinai – norėjome būti dalimi šio gyvo, šnabždančio pasaulio. Tapome pirmąja pora, susituokusia šioje erdvėje, – muziejuje, kur kiekviena detalė mena ne tik kūrėją, bet ir jausmo gilumą“, – pasakoja jaunavedžiai.

Medinių vestuvių proga prieš penkerius metus Sandra ir Andrius pasodino ir savo meilės obelį tame pačiame kalnelyje.

„Tai buvo mūsų pažadas. Ta obelis – tarsi mūsų meilės laikas. Ji augo su mumis, sezonais, kaip ir mes, – džiaugsmo, išbandymų, tylos valandomis. Sugrįžti čia – vadinasi, padėkoti“, – sako Sandra.

Tapome pirmąja pora, susituokusia šioje erdvėje, – muziejuje, kur kiekviena detalė mena ne tik kūrėją, bet ir jausmo gilumą.

Šiandien, praėjus dešimčiai metų, sutuoktiniai sugrįžo į tą pačią vietą – jau brandesni, pasisėmę gyvenimo patirties.

„Tie patys bijūnai ir vėl skleidžia savo kvapą, arfos garsai vėl lydi mūsų žingsnius, tik šįkart jie jau kitokie – tvirtesni, įsišakniję, kupini bendro kelio tylos ir juoko, išbandymų ir šviesos. Mūsų sugrįžimas – ne tik asmeninis jubiliejus. Tai tylus padėkos ženklas vietai, kuri įkvėpė, ir dvasiai, kuri joje tebėra gyva“, – subtiliai išreiškia dėkingumą sutuoktiniai.

Būtent dabar, pabrėžia jie, kai vis dažniau bandoma S. Nėrį išstumti iš kolektyvinės atminties, kai jos vardas tampa ginčų, o ne jausmo objektu.

„Tokios akimirkos, kaip ši, įgyja ypatingą prasmę. Jos tyliai, bet stipriai primena: atmintis – ne istorijos vadovėlis, o pasirinkimas. Mes renkamės prisiminti. Ne politikoje, bet širdyse. Ne deklaracijomis, bet gyva patirtimi, kur poezija dar kalba“, – pabrėžia S. Kapeliorienė.

Pasak jos, S. Nėries kūryba – apie žmogaus trapumą ir vidinę jėgą, apie gebėjimą mylėti, tikėti ir kurti. „Jeigu kas nors nori užversti jos puslapį, tai tik todėl, kad tas puslapis vis dar skaitomas. Jis gyvas, nes paliečia. Jis svarbus, kol yra žmonių, kurie per meilę atranda ryšį su ja, – tikina Sandra. – Kol čia kuriamos tokios istorijos, kaip mūsų, tol gyva ir pati Salomėja. Ne kaip diskusija, o kaip poezija. Ne kaip praeitis, o kaip jausmas.“

Sutuoktiniai linki kiekvienam atrasti savo vietą – tokią, kur nereikia apsimesti, kur galima būti tikram. „Tada ir žodis „taip“ įgauna svorį, kuris laikosi dešimtmečiais“, – šypsosi Sandra.