Dizainerio Raimedo Latvio parašas – stiliaus ironija Pereiti į pagrindinį turinį

Dizainerio Raimedo Latvio parašas – stiliaus ironija

2025-07-20 23:00

Karščiausiu metų laiku mada atsisako pretenzijų – lieka tik tai, kas tikra, asmeniška ir patogu. Tokiu metu norisi ne šou, o atokvėpio. Tačiau net ir atostogaudamas prie jūros ar Dzūkijos miškuose dizaineris Raimedas Latvys neišjungia kūrybinės intuicijos. Planšetė modelių eskizams ar netikėtoms mintims – visada su juo.

Portretas: „Mano stilius? Sunku pačiam apibūdinti. Gal iš šalies geriau matyti?“ – klausimu į klausimą atsako dizaineris R. Latvys. Atokvėpis: pabėgti nuo sostinės šurmulio dizaineris renkasi Varėnos miškus. Įkvėpimas: kurdamas kolekciją „Niekada nedarykite šios stiliaus klaidos“ dizaineris norėjo paskatinti kitus į drabužį žvelgti kūrybiškai, žaismingai, nebijoti jo perdaryti. Nugalėjo: „Kiekvieną savaitę turėjau sukurti po naują įvaizdį vis kitam žmogui. Tai buvo tikras iššūkis“, – sako TV projekte „Mados klubas“ triumfavęs R. Latvys.  Originali: Raimedo pažintis su Indre TV projekte „Mados klubas“ virto vaisingu kūrybiniu bendradarbiavimu, kurio rezultatu – I. Bareikienės vestuvine suknele – grožėjosi visa Lietuva.

Birželio pradžioje triumfavęs kaip LRT projekto „Mados klubas“ laimėtojas, netrukus pristatęs drąsią kolekciją „Niekada nedarykite šios stiliaus klaidos“, sparčiai garsėjantis dizaineris džiaugiasi, kad šiemet per pusmetį padarė tiek, kiek nebūtų įstengęs per gerus dvejus metus.

Apie mados paradoksus, ironiją kaip estetikos dalį, kūrybą iš asmeninių nuotrupų – atviras pokalbis su vienu ryškiausių jaunosios kartos dizainerių R. Latviu.

– Vasara persirito į antrą pusę. Ar spėjote ja pasidžiaugti?

– Truputį ilsėjausi vienoje sodyboje Varėnos rajone. Ramiai ramiai. Į užsienį pakeliauti gal ir norėtųsi, bet dėl darbų turiu likti Vilniuje. Tikiuosi, dar pavyks trumpam ištrūkti į pajūrį.

 Originali: Raimedo pažintis su Indre TV projekte „Mados klubas“ virto vaisingu kūrybiniu bendradarbiavimu, kurio rezultatu – I. Bareikienės vestuvine suknele – grožėjosi visa Lietuva.

– Kaip prisistatytumėte kauniečiams? Ar turite ką bendra su mūsų miestu?

– Su Kaunu – nelabai, bet mano pagrindiniai klientai yra kauniečiai. Jie užsisako mano kurtų džemperiukų, kepuryčių. Be to, kažkada Kauno kolegijoje, tarptautiniame mados šou „Apkalbos“, esu pristatęs savo kolekciją.

– Gal galėtumėte apibrėžti savo stiliaus estetiką? Gal jūsų kurtuose drabužiuose galima rasti ir autobiografinių elementų? Kažką girdėjau apie vaikystės kelnes su šonuose nupieštomis linijomis…

– Manau, autentiškiausia kūryba ir kyla iš labai asmeniškų patirčių, prisiminimų. Kuri, tarkim, konceptą naujai kolekcijai ir ką nors intuityviai padarai, o paskui prisimeni, kad tai buvo motyvas iš vaikystės. Mano stilius? Labai sunku pačiam jį apibūdinti. Gal labiau žmonės iš šalies mato kokius nors besikartojančius leitmotyvus? Man atrodo, kad kiekvienais metais aš vis keičiuosi, vis bandau ką nors naujo, o finale pasižiūriu į senesnes, paskui į naujesnes kolekcijas ir suprantu, kad jos drąsiai galėtų keliauti kaip viena. Mano drabužiai vieni kitus papildo. Net ir norėdamas nuo savęs pabėgti nežinau, ar pabėgu.

– Pasidalykite, kaip gimsta jūsų kolekcijos?

– Paprastai jos atsiranda su kokia nors konkrečia mintimi, kuri aktuali tuo momentu. Nemažai įtakos turi ir empiriniai duomenys, per laiką sukauptas nuotraukų bagažas. Kuriu tik iš pirminių šaltinių, o ne kieno nors kito surežisuotų dalykų. Internete idėjų tikrai neieškau. Dažniausiai ta pirminė idėja, diktuojanti būsimą naratyvą, būna labai abstrakti ir tik vėliau viskas gryninasi. Tarkime, pernai mano pagrindinis įkvėpimo šaltinis buvo Palangos kurortas ir J. Basanavičiaus gatvė. Todėl joje buvo daug su Palanga asocijuojamų objektų. Kai kurie iš jų tapo konstrukcinėmis linijomis, kiti – grafikos elementais ant drabužių.

Kurdamas drabužius irgi mėgstu ironizuoti. Per ironijos prizmę keliu į viešumą socialinius klausimus.

– Esate gerai žinomas jaunosios kartos dizaineris. Kiek kolekcijų yra jūsų sąskaitoje?

– Keturios. Noriu kurti jų daugiau – kartą per pusmetį, atsižvelgdamas į sezoniškumą. Anksčiau nuo to bėgau, bet dabar noriu lygiuotis su kitais pasaulio dizaineriais, kurie kasmet pristato rudens–žiemos ir pavasario–vasaros kolekcijas. Noriu prognozuoti madą, skatinti žmones rengtis taip, kaip aš ją matau.

– Naujausia jūsų kolekcija išsiskiria ilgu ir keistu pavadinimu „Niekada nedarykite šios stiliaus klaidos“. Gal išduotumėte, ką turėjote omenyje?

– Kolekcijos idėja kilo praėjusios vasaros pradžioje, kai pradėjau filmuoti tiktoko filmukus, kuriuose parodijuoju interneto „stilistes“, aštriai reiškiančias nuomonę ir savo sekėjams pasakojančias, ką jie turėtų dėvėti ir ko – ne.

Iš pradžių tas tiktoko turinys buvo labiau orientuotas į mano drabužius – norėjau plačiau iškomunikuoti save kaip kūrėją. Norėjau išplaukti į platesnius vandenis, parodyti pasauliui savo darbus. Tačiau ilgainiui pritrūkau idėjų turiniui kurti ir, pamatęs tas „stilistes“, ėmiausi parodijos žanro. Tai man artima, nes kurdamas drabužius irgi mėgstu ironizuoti. Per ironijos prizmę keliu į viešumą socialinius klausimus. Pajutau, kad verbalinėmis priemonėmis tai daryti sunkiau, o per ironiją – visai smagu.

Žodžiu, ėmiau kurti su mados industrijos problematika susijusias parodijas ir naudojausi vadinamųjų eksperčių komentarais, kurie dažnai man būdavo tiesiog juokingi. Maža to, nutariau juos sutalpinti į savo naujausios kolekcijos pavadinimo eilutę. Ją pristačiau gegužės 24 d. „Mados infekcijoje“.

Nugalėjo: „Kiekvieną savaitę turėjau sukurti po naują įvaizdį vis kitam žmogui. Tai buvo tikras iššūkis“, – sako TV projekte „Mados klubas“ triumfavęs R. Latvys.

– Tuo metu dalyvavote ir TV projekte „Mados klubas“, kuriame į avantiūrą pademonstruoti savo kūrybiškumą ir profesinius gebėjimus leidosi aštuoni dizaineriai. Sveikinimai: tapote projekto nugalėtoju!

– Ačiū. Nors iš pradžių neturėjau lūkesčių, kad laimėsiu. Stengiausi į projektą žiūrėti kaip į pramogą, tačiau buvau užsibrėžęs tikslą kiekvienoje laidoje kiek įmanoma labiau parodyti savo kūrybą, estetiką, o darbą atlikti kokybiškiausiai. Laimėjimas man labai svarbus dar ir dėl to, kad neturiu didelės komandos, o mano patirtis, ypač dirbant su individualiais klientais, ne tokia didelė kaip kitų kolegų.

Iki tol buvau labiau pratęs darbuotis su įvaizdžiais podiumui, kur niekas man nevadovavo ir galėjau daryti taip, kaip noriu. „Mados klube“ kiekvieną savaitę turėjau sukurti po naują įvaizdį vis kitam žmogui, turinčiam individualių poreikių, skirtingų figūros ypatumų ir norų. Tai buvo tikras iššūkis. Labai pavargau, bet vertėjo. Džiaugiuosi per tokį trumpą laiką sukaupęs daugybę skirtingų patirčių, kurios parodė, koks stiprus esu.

– Pasibaigus projektui, jums liko mėnuo pabaigti, o gal pradėti minėtąją kolekciją?

– Kažkiek jos, aišku, buvau sukūręs, apgalvojęs, mintyse susidėliojęs, bet tris mėnesius buvau nirte paniręs į „Mados klubą“ ir tikrai nesitikėjau, kad čia dalyvaudamas turėsiu tokį didelį krūvį. Dėl šio projekto apleidau visa kita, bet šiandien džiaugiuosi, kad viską spėjau. Per pastarąjį pusmetį padariau tiek, kiek per dvejus metus nebūčiau padaręs.

– Kai išlendate pasižmonėti iš Varėnos miškų, ar atkreipiate dėmesį į lietuvių gatvės madą – kokia ji?

– Kas vyksta gatvėje šią vasarą tikrai negaliu pasakyti – daug dirbau, dar labai mažai žmonių mačiau. Nesu linkęs jų kritikuoti. Viena, ką žmonės iš esmės blogai daro rengdamiesi, – bando ką nors kopijuoti, atrodyti taip, kaip visi. Galbūt tai nebūtų taip blogai, bet kartais jie apsirengia taip, kaip neturėtų, ir tai labai matyti iš jų elgesio, manierų. Tai, kaip jie apsirengia, neparodo jų vidaus, charakterio… Tada ir elgesys pasidaro nenatūralus. Nekalbu apie paprastus poilsiautojus, kurie nekreipia dėmesio į aprangą, o tiesiog yra atsipalaidavę. Kalbu apie tuos, kurie išeina į J. Basanavičiaus gatvę savęs parodyti ir į kitus pasižiūrėti, bet atrodo lyg nesavame kailyje. Manau, drabužis išvis neturėtų būti statuso ženklas. Veikiau – žmogaus asmenybės papildymas, pasakojimas apie žmogų.

Įkvėpimas: kurdamas kolekciją „Niekada nedarykite šios stiliaus klaidos“ dizaineris norėjo paskatinti kitus į drabužį žvelgti kūrybiškai, žaismingai, nebijoti jo perdaryti.

– Jūs pats mėgstate savo apranga išsiduoti, kad esate dizaineris, ar priešingai – norite likti nematomas?

– Oi, daug visokių etapų būta (juokiasi). Buvo etapas, kai savo išvaizda norėjau šaukti: „Aš esu dizaineris!“, bet taip buvo, manau, dėl to, kad tuo metu buvau labai jaunas, niekas neatpažindavo nei mano kūrybos, nei manęs paties.

Šiuo metu esu kitame etape, kai mano darbai kalba garsiau už mane. Todėl net ir tais momentais, kai tikrai reikėtų pasipuošti, nebejaučiu didelio noro tai daryti. Tarkime, kolekcijos pristatymo pabaigoje mados dizaineriai dažnai pasisiuva atskirą drabužį, o aš to nedariau. Norėjau tiesiog patogumo, nes visą dieną dirbau nuo ryto iki vakaro. Nemėgstu režisūros, nes jeigu dirbu, tai dirbu. Jei esu pavargęs, kodėl turėčiau tai slėpti?

Kalbant apie atostogas, visai neseniai Varėnos miškuose sėdėjau purvinas, basas, su treningais ir buvo labai gera. Jei per savo trumpas atostogas dar būčiau galvojęs, kaip čia ypatingai apsirengti, – atrodytų kvaila. Jei jau miške jaučiuosi kaip laukinis, tai ir leidžiu sau taip atrodyti.

Viena, ką žmonės iš esmės blogai daro rengdamiesi, – bando ką nors kopijuoti, atrodyti taip, kaip visi.

– Ar esate sutikęs gatvėje žmonių su R. Latvio drabužiais?

– Sutikęs? Aišku, kad esu. Kaip ir minėjau, esu paleidęs į prekybą džemperių, kepurių. Ateityje, manau, sutiksiu ir dažniau, nes rudenį planuoju atdaryti savo e. parduotuvę su visu asostimentu drabužių, kurių galėtų prireikti žmogui. Pavyzdžiui, marškinėliai, džemperis, kelnės, švarkelis. Šiais metais gatvės madai kuriu džemperius, ant kurių parašyta „Stiliaus klaida“. Tikiuosi, juos pirks tie, kurie turi gerą humoro jausmą.

– Neseniai socialinius tinklus sudrebino Indrės Bareikienės vestuvių nuotraukos, kuriose garsi moteris pasipuošusi jūsų kurta vestuvine suknele, beje, labai panašia į tą, kurią siuvote Indrei „Mados klube“. Užsakymas buvo netikėtas?

– Su Indre juokais susilažinome, kad, jei aš laimiu šį projektą, kuriu jai vestuvinę suknelę, nepaisant, kad ta tema ji jau buvo bendravusi su kitais dizaineriais. Ar ją pažinojau? Iki „Mados klubo“ tik labai minimaliai. Gal buvome kelis kartus susitikę renginiuose. Burtai lėmė, kad turėjau Indrei sukurti vestuvinę suknelę. Kai parodžiau pirminį eskizą, ji liepė jį paslėpti ir palikti jos vestuvėms.

Iš esmės modeliai panašūs, bet skirtingi. „Mados klube“ jos suknelę siuvau iš storo audinio, tad išėjo toks konceptualus variantas. Kai kūriau suknelę tikroms vestuvėms, panašų modelį turėjau sukonstruoti iš labai plono audinio, bet vaizdą išgauti tokį patį skulptūrišką… Manau, pavyko. Tai patvirtino ir žmonių komentarai.

Atokvėpis: pabėgti nuo sostinės šurmulio dizaineris renkasi Varėnos miškus.

– Ką pasakytumėte jaunam žmogui, kuris jaučia, kad netelpa į normas, bet nori kurti? Galbūt ir jūs kažkada jautėte tą patį? Kaip apsisprendėte būti drabužių dizaineriu?

– Apsisprendžiau gana lengvai, nors kontekstas, kuriame gyvenau, nebuvo lengvas. Gimiau ir augau mažame Dusetų miestelyje, Zarasų rajone. Meniškoje aplinkoje, nes mano mama labai meniška. Tačiau atsitiko taip, kad mane, devynerių metų vaiką, ji tiesiog pagrobė iš Dusetų ir atsivežė į Vilnių. Pradėjau lankyti naują mokyklą Viršuliškių mikrorajone ir, deja, ne pačią geriausią. Ėmiau bendrauti su ne pačiais geriausiais žmonėmis, vadinamaisiais marozais, tarp kurių tikrai nebuvo madinga būti madingam (juokiasi).

Iš pradžių gailėjausi, kad tokioje kompanijoje negaliu būti savimi, bet dabar nuoširdžiai džiaugiuosi, nes turėjau progą būti dar kitokiu Raimedu. Aš visada esu už teisybę ir nuoširdumą, todėl niekada nebėgau nuo fakto, kad esu iš mažo miestelio ir kad vienu metu geriausi mano draugai buvo Viršuliškių rajono marozai.

– Gal pamenate, kada pasisiuvote pirmąjį drabužį?

– Prieš aštuonerius metus lankiau konstravimo kursus ir pats, pirmą kartą pasidaręs lekalus, pasisiuvau kelnes. Prikabinėjau prie jų visokių karabinų, metaliukų. Iš išorės tikrai atrodė labai ekspresyviai, gal tik jų vidus ir pats apdirbimas buvo ne tokie kokybiški. Užtai kai reikėdavo pasipuošti, visada rinkdavausi jas. Įtariu, kad ir dabar jas kažkur turiu. Tokiems dalykams esu be galo sentimentalus.

– Tvarios mados vizija tarp dizainerių vis gajesnė. Ar jūs mėgstate lankytis antrų rankų parduotuvėse?

– Labai. Dažnai jos gelbsti ir supaprastina man darbą. Nueiti į humaną, rasti ką nors tinkamo ir perdaryti yra kur kas tvariau, nei pirkti naują audinį. Be to, Lietuvoje nedidelis jų pasirinkimas. Ypač gero, kokybiško džinso.

– Ko galime tikėtis iš jūsų artimiausiu metu – naujos kolekcijos, projekto, o gal prekės ženklo?

– Oi… Man daug gerų dalykų nutinka labai netikėtai. Kaip sakiau, noriu kuo greičiau atidaryti savo e. parduotuvę su išplėstu asortimentu. Kažkada rudenį noriu daryti savo show-room’ą, kad žmonės iš arčiau susipažintų su mano drabužiais, pasimatuotų, užsisakytų, jei kas patiktų. Su metais darausi vis didesniu strategu – nebe svajotoju, bet, žinoma, ir toliau dalyvausiu įvairiuose mados renginiuose, dirbsiu su pramogų pasaulio žmonėmis, jų užsakymais.

– Ką mes čia vis apie darbus ir apie darbus. Lyg nebūtų vasara, atostogų metas. Paatviraukite, kokia jums ideali vasaros atostogų diena?

– Idealiausia vasara man būtų… visiškai nedirbant (šypsosi). Nebent turėčiau kompiuterį ar planšetę, kur galėčiau ką nors nusipiešti, pabraižyti, užsirašyti kilusias mintis, bet iš esmės nedirbant.

Man sunku būti Vilniuje, kai karšta. Tik vieną vienintelę vasarą per 26 savo egzistavimo metus esu praleidęs Vilniuje. Tai buvo pernai. Turėjau atsiskaityti rėmėjams, pabaigti užsakymus klientams. Liūdniausia vasara… Visas kitas arba sėdėdavau kaime, arba važiuodavau į Nidą – žodžiu, visaip bandydavau nebūti mieste.

Svajonė ateičiai – sėdėti vasarą bet kuriame pasaulio taške su kompiuteriu, kad prireikus galėčiau išsiųsti eskizą, o idealiausia – kad turėčiau savo komandą, kuri vasaromis mane pavaduotų.

– Išsidavėte, kad per vienas atostogas labai susižavėjote kalnais. Ar šiandien dar sergate kalnų liga?

– Esmė ne liga, o nusiteikimas. Anksčiau sakydavau, kad man nepatinka kalnai, nors nebuvau jų bandęs. Sakydavau, kad esu didmiesčių žmogus, kad juose įsikraunu energijos, įkvėpimo. Tačiau prieš porą metų patyriau atostogas su gamta, kalnais. Pamenu, sėdėjau 3 km aukštyje ir mąsčiau, kad ligi tol buvau per daug kategoriškas. Kodėl, ko nors nepabandęs, dėdavau tašką ir neleisdavau sau patirti daug gražių dalykų? Dabar tiek kūrybine, tiek ir gyvenimiška prasme stengiuosi viską išbandyti, neriboju savęs.

– Ar turite vasarinę uniformą – drabužius, be kurių neįsivaizduojate šiltojo sezono?

– Turbūt balti marškinėliai. Džinsas? Anksčiau jo mano kūryboje beveik nebuvo, bet nuo „Mados klubo“ laikų atsirado visai nemažai.

– Kas, be drabužių kūrimo, jus atpalaiduoja, įkvepia, įkrauna?

– Labai mėgstu būti gamtoje, kur nėra jokios režisūros ir viskas nuoširdžiai tikra. Be to, turiu savo praktikas. Anksčiau jas atlikdavau konkrečiose vietose, bet dabar galiu teleportuotis ir mintimis (šypsosi). Anksčiau važiuodavau prie ežero ir rašydavau du raštelius. Viename: ką atiduodu – t. y. kas jau dabartiniame gyvenimo etape nebereikalinga; kitame – ko sau linkiu. Tada tą pirmąjį prie ežero sudegindavau, o tą antrąjį visur nešiodavausi su savimi, kad prireikus galėčiau pasižiūrėti.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra