Šiame pokalbyje Diana atsiskleidžia ne kaip podiumų diva, bet kaip paprasta, jautri, atvira, gyvenimą visapusiškai išgyvenanti moteris. Kalbamės apie kūrybą, šeimą, ryšį su gamta ir tikrumą – tą, kurį parodo ne žvilgantys audiniai, o vidinė būsena.

– Prieš gerą dešimtmetį buvo etapas, kai kūrėte vitrinų dizainą drabužių parduotuvėms ir sakėte, kad drabužių dizainerės amplua – tik hobis. Dar anksčiau vos netapote laipiojimo uolomis instruktore – apie aktyvų sportą šiandien primena išrikiuotos taurės ir medaliai. O šiandien?

– Šiandien aš tiesiog drabužių dizainerė.

– Dalyvavote sąmoningumo festivalyje „Masters of Calm“, kur, mačiau, jautėtės kaip žuvis vandenyje. Gal tokią patirtį turėjote ne pirmą kartą?

– Antrą. Pernai buvo pirmas kartas, nors jau seniai norėjau dalyvauti tokiame renginyje. Vis neišdrįsdavau: viena bijojau, o saviškiai tai negalėdavo, tai nenorėdavo. Paskui pradėjau lankyti kursus apie emocinį intelektą. Po jų įgijau daugiau drąsos ir nusipirkau bilietą dešimčiai dienų į festivalį „Masters of Calm“ festivalį. Kad būtų smagiau, vykau su dukra. Adrianai tuomet buvo keturiolika. Nepatikėsite, bet tai buvo geriausia, ką tą vasarą patyriau. Užtai šiais metais jau važiavome visa šeima – vyras, vaikas ir aš.

Stilius: škotų dainininkė Shirley Manson iš roko grupės „Garbage“ scenoje mėgsta vilkėti D. Paukštytės kurtais drabužiais. / D. Paukštytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką ten pavyko atrasti? Gal susipažinote su kokiomis nors naujomis dvasinėmis praktikomis?

– Atradau visko labai daug. Pernai tos dešimt dienų man buvo vos ne kaip dešimt metų – na, gal penkeri, nes išbandžiau viską, ką galėjau. Per dieną vykdavo dvi rimtos paskaitos, o vakare – dar ir praktika. Variau nonstopu. Atrodė, kad turiu išbandyti viską: gongus, mantrų giedojimą, jogas, akių mankštas, Balio kaukes, „Lila“ žaidimą, intuityvius šokius, konsteliacijas. Šiais metais jau daug ką kartojau, bet buvo ir naujų patirčių. Tarkime, išbandžiau braziliškus šokius.

Šiemet dalyvavo daug gerų dėstytojų iš užsienio. Tokių paprastai Lietuvoje nesutiksi: reikia kur nors važiuoti, jų ieškoti. Čia, Auksinėje girioje, visi buvo vienoje vietoje, reikėjo tik atvažiuoti į festivalį ir ateiti į jų paskaitas.

– Būti sąmoningumo kelyje kur kas lengviau, kai esi apsuptas bendraminčių, tačiau grįžus namo tenka ir vėl susidurti su kasdienybe, vienam tęsti tai, ko išmokai. Ar Jums pavyksta?

– Pernai, įkvėpta festivalio, pradėjau lankyti mokymus, kuriuose buvo visko: ir meditacijų, ir kitų praktikų. Jie tęsėsi aštuonis mėnesius, neseniai pabaigiau. Aišku, tos praktikos nebuvo labai sudėtingos – skirtos susikaupimui, dėmesiui išlaikyti. Daug laiko skyrėme emocijoms valdyti. Išmokau ramiau reaguoti į stresines situacijas, nuraminti protą. Būdavo, atsikeli ryte, atlieki tas praktikas, ir jau diena atrodo daug ramesnė, linksmesnė. Tik nepagalvokite, kad aš labai rimtai į tai įpuoliau. Tiesiog šiuo metu domiuosi psichologinio tipo seminarais, lavinu savo emocinį intelektą ir jaučiuosi gerai.

Startas: kelią į didįjį podiumą nutiesė svarbus pripažinimas – „Mados infekcijoje“ laimėtas Jaunojo dizainerio prizas. / D. Paukštytės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų dukrai Adrianai – penkiolika. Jos susilaukėte beveik „Mados infekcijos“ išvakarėse. Įdomu, kaip šiandien sekasi išgyventi dukros paauglystę?

– Galiu pasakyti tik tiek, kad paauglystė vis tiek yra paauglystė – nuo tos emocijų kaitos niekur nepabėgsime (juokiasi). Iki dukros trylikos metų aš net nejaučiau, kad auginu vaiką: nebuvo jokių problemų. Dabar kitaip. Įkalbėjau Adrianą antrą kartą atvažiuoti į „Masterius“. Džiaugiuosi, kad jai patiko, susirado naujų draugų, o man, kaip mamai, buvo ramu, kad viskas blaivu, sąmoninga.

– Jei prisimintumėte save tokio amžiaus, kokia dabar yra Jūsų dukra Adriana, ar ta dizaineriška gyslelė jau buvo ryški?

– Aš nuo penktos klasės žinojau, kad būsiu drabužių dizainerė, nes modeliavau, siuvau barbėms drabužius, kūriau ir rengiau popierines lėles. Be to, mano mama siuvėja. Visokių gražių dalykų mums su sese prisiūdavo.

Turiu seserį dvynę. Su Inga esame labai panašios. Tačiau maištininkės nei aš, nei ji paauglystėje tikrai nebuvome. Gal kad mama labai griežtai mus auklėjo? Klausėme jos, darėme viską, ką mums liepė. Jokio priešgyniavimo ar kitų paaugliškų nesąmonių nedarėme. Užtai daug kas spėja, kad man tik dabar ta neišgyventa paauglystė prasidėjo – ėmiau lakstyti po festivalius, šokti, dainuoti (juokiasi).

Noras būti dizainere labiau išryškėjo baigus mokyklą ir studijas. Tik tada pradėjau kurti kolekcijas. Iki tol siūti pačiai poreikio nebuvo: juk siuvo mama.

Kolekcijos: drabužių kūrėja D. Paukštytė išpažįsta modernaus avangardo žanrą, kuris atsiskleidžia šiek tiek mistifikuota ir trapia moteriška estetika. / D. Paukštytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar jūsų dukra taip pat domisi mada ir drabužių dizainu? Koks jos stilius? Gal pasitaiko akimirkų, kai Adriana kreipiasi į jus patarimo?

– Patarimo? Tikrai ne. Visada sakydavo, kad dizainere, kaip mama, ji tikrai nebus. Adriana mokosi Vilniaus Valdorfo mokykloje, kur aštuntoje klasėje kiekvienas vaikas turi daryti kokį nors rimtą metų darbą. Rinktis gali bet ką – austi kilimą, gaminti kėdę ar siūti drabužį. Adriana pasirinko kurti drabužį. Siūliau savo pagalbą, bet atsisakė. Norėjo viską daryti pati. Atrodo, atėjo laikas, kai mada, asmeninio stiliaus kūrimas jai pradeda patikti.

Adriana rengiasi ir atrodo išskirtinai. Todėl niekas nežino, kaip ateityje viskas pasisuks. Gal turėsime dar vieną dizainerę? Ar panašus mūsų braižas? Daug kas sako, kad taip. Faktas, kad dukros jis kitoks – šiuolaikiškesnis, jaunatviškesnis, bet tas noras kurti avangardą bendras mums abiem.

– Trumpam sugrįžkime į Jūsų vaikystę, mokyklos suolą. Ar, būdamos identiškos dvynės, su seserimi Inga bandydavote apgauti mokytojus?

– Tikrai ne. Nors bendraklasiai dažnai siūlydavo mokytis tik vienai ir eiti atsiskaityti, mes buvome per daug geros ir sąžiningos.

Mano sesuo jau daug metų gyvena Švedijoje ir dirba „Green Peace“ srityje – gelbsti pasaulį. Kalbinau ją važiuoti kartu į festivalį, buvo nuo mano kalbų užsidegusi, bet šiuo metu laukiasi, tad pabijojo.

Išvaizda mes iki šiol labai panašios. Pažįstami, su kuriais nedažnai bendraujame, tikrai supainiotų. Kai Inga ateina ten, kur būnu aš, su ja visi sveikinasi, o ji juk pirmąsyk tuos žmones mato.

Pamenu, vienais metais buvau užsienyje, tai ji ėjo už mane atsiimti jaunųjų dizainerių konkurso „Auksinė adata“ prizo, nes laimėjau pirmą vietą. Ji net fotografavosi vietoj manęs, o laikraščiuose po nuotraukomis buvo parašyta: Diana Paukštytė.

Palyginti su laipiojimo varžybomis, kolekcijų pristatymai paskui atrodė vieni juokai.

– Ar tiesa, kad iškart po mokyklos labai susidomėjote laipiojimu, alpinizmu ir laikui bėgant vos netapote laipiojimo instruktore? Net vyrą kalnuose suradote?

– Na, iš tiesų jį suradau ne kalnuose, bet treniruotėse. Vėliau tik išėjome į kalnus. Pati negaliu atsistebėti – su ledkirčiais, visokiais pavojingais maršrutais… Dabar jau būtų baisu, bet tuomet, matyt, jaunystė, adrenalinas.

Pamenu, pažiūrėjau filmą „Vertikali riba“ apie alpinistus ir pati užsimaniau pabandyti. Tuo laiku dar nebuvo interneto, tai tiesiog paskambinau informaciniu numeriu ir paprašiau kalnų sporto centro telefono. Mano vyras (tada dar būsimas) pakėlė ragelį. Taip ir prasidėjo mano laipiojimas. Lėkiau ten septynias dienas per savaitę, o Dainius dirbo instruktoriumi. Man tuomet buvo 18–19 metų. Jau studijavau drabužių dizainą, bet pradėjusi sportuoti visai tų studijų nesureikšminau.

Ėmiau treniruotis varžyboms, man sekėsi, gavau labai daug apdovanojimų, medalių. Nepatikėsite, bet buvau viena geriausių laipiotojų Lietuvoje – gal net pati geriausia. Gaila, kad viską aukštyn kojomis apvertė trauma. Būdama Norvegijoje kritau, plyšo kryžminiai raiščiai ir tada supratau, kad laipioti profesionaliai jau nebegalėsiu. Grįžau namo su ramentais ir ėmiau galvoti, ką noriu veikti toliau. Nutariau, kad nuo šiol visą savo energiją kreipsiu į drabužių kūrimą. Kitu atveju gal būčiau pasirinkusi alpinizmą, nes dirbau salės instruktore ir darbu buvau patenkinta.

Aistra: buvo etapas, kai Diana vos netapo laipiojimo uolomis instruktore, o drabužių dizainerės darbą vadino tik hobiu. / D. Paukštytės asmeninio archyvo nuotr.

– Dievulis, matyt, panoro, kad būtų kitaip?

– Turbūt (juokiasi). Apie šešerius metus užsiėmiau laipiojimu. Mane jis labai užgrūdino. Palyginti su laipiojimo varžybomis, kolekcijų pristatymai paskui atrodė vieni juokai.

Pamenu, kai pirmą kartą pamačiau „Mados infekciją“, man tas konkursas labai patiko. Tada pasakiau sau, kad noriu kurti drabužių kolekcijas ir rodyti jas čia. Beje, tais laikais buvo labai sunku ten patekti. Man pavyko prasimušti į „Mados infekciją“ ir netgi laimėti Jaunojo dizainerio prizą – 10 tūkst. litų! Tie pinigai paskui padėjo įsivažiuoti.

– Kiek kolekcijų jau esate pristačiusi „Mados infekcijoje“?

– Net nebežinau. Gal dvylika? Pastaruoju metu stengiuosi dalyvauti kas dvejus metus. Šią gegužę irgi dalyvavau su „Black Queen“ (liet. „Juodoji karalienė“). Buvo labai sunku, nes rungiausi ir kitame televizijos projekte „Mados klubas“. Kai jis baigėsi, liko lygiai mėnuo „Black Queen“ pabaigtuvių darbams. Teko labai susikaupti. Apleidau visus kitus savo darbus – elektroninę parduotuvę, išsiuntimus. Vis dėlto spėjau.

Ką davė „Mados klubas“? Labai dažnai lipau iš savo komforto zonos ir dariau tai, ko iki tol buvau nedariusi. Atradau daug naujų technikų. Savaitėmis sėdėdavau prie vieno darbo, rankomis jį siuvinėdavau, žodžiu, dariau tokius dalykus, kurių šiaip nedaryčiau, – gailėčiau jiems laiko ir pastangų. Tame televizijos projekte pasijutau kaip studentė, kuriai reikia visus nustebinti.

– Ar Jūsų vyras tebedirba alpinizmo instruktoriumi?

– Dabar jis dirba su vaikais. Turi alpinizmo būrelį. Aišku, rengia ir suaugusiuosius rimtiems kalnams, jei paprašo.

– Ar abu vis dar kopiate į kalnus kaip pažinties pradžioje?

– Šią vasarą kopinėjome po Šveicarijos Alpes, bet, tiesą sakant, labiau vaikštinėjome nei užsiėmėme alpinizmu.

Prieš porą metų šeimoje patyrėme didelį sukrėtimą – vyras pateko į avariją. Atrodo, gyveni, įpranti prie visko – prie kūrybos, darbų, atsiranda monotonija, jau pradedi skųstis savo gyvenimu, bet kai atsitinka avarija, supranti, kad turėjai tobulą gyvenimą ir tobulą žmogų šalia.

Po tos avarijos gyvenimas man prasidėjo tarsi iš naujo, nes vyras vos išgyveno. Du mėnesius bėgiojau tarp ligoninių, o darbas buvo nustumtas į antrą planą. Po šio įvykio abu labiau prisižiūrime. Lipame ten, kur gražu, kur galima akis paganyti, bet tai tikrai ne techninis alpinizmas. Dukra nuo mažumės irgi laipiojo, bet per pandemiją karantinas pakišo koją: kai nustojo, prie laipiojimo nebegrįžo.

– Ar Jūsų kūrybos šaltinis – gamtos ramybė, ar įkvėpimas dažniau aplanko miesto triukšme?

– Gal labiau miesto, nors dažnai būnu ir gamtoje. Turime kaimą, o jame – bityną. Mėgstame ir su palapinėmis kur nors prie ežero turistauti.

Semtis įkvėpimo man labai patinka keliaujant su draugėmis dizainerėmis. Tuomet visų mūsų pomėgiai sutampa. Išsiruošiame į tokią kelionę kartą per metus. Šiemet buvome Romoje, prieš tai – Barselonoje. Einame į parodas, muziejus, garsių prekių ženklų parduotuves. Jau turime sudariusios ir tolesnių krypčių sąrašėlį, kuriame – Paryžius, Londonas, Niujorkas.

Tokias keliones vadinu komandiruotėmis. Jos skirtos idėjoms pasisemti. Kai keliauju su šeima, renkamės kalnus. Vyras tiesiog įsimylėjęs Tatrus, nors man jie po truputį ima atsibosti (juokiasi). Užtai labai džiaugiuosi šiemet aplankiusi Alpes.

Į save: ar tai būtų gongai ir mantrų giedojimas, ar panirimas į kerintį kalnų grožį – D. Paukštytei svarbu rasti laiko sau. / D. Paukštytės asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų vyras turi bityną. Gal tenka ir Jums bitininkauti?

– Moku sukti medų. Kitose medaus gavimo grandyse nieko neišmanau. Vyras labiau reiškiasi. „Rudnios miško medus“ – jo veikla. Dažnai dalyvaujame mugėse.

– Ar turite vietą, kuri jums su vyru ypač brangi, į kurią kaskart norisi sugrįžti?

– Jau sakiau: mano vyrui tokia vieta yra Tatrai. Man po šios vasaros – galbūt Alpės. Ten aš galiu nieko neveikti – tiesiog sėdėti ir žiūrėti į tolį. Toks grožis, tokia ramybė… O gamta! Ežerai!

– Kokia buvo ši vasara? Atostogavote? Gal darbostogavote?

– Dvi su puse savaitės keliavome po Šveicarijos Alpes. Grįžę iškart išlėkėme į miškus, į festivalį. Prie savo darbų normaliai net nebuvau prisėdusi. Turiu keletą siuvėjų, kurios man siuva, o šiaip viską darau pati. Aišku, labai daug vyras padeda. Kai reikia „Mados infekcijoje“ dalyvauti ir kai prekiauju mados mugėse. Jis viską žino, viską moka. Labai juo pasitikiu.

– Gal siuvate ir vyrams?

– Saviškiui – taip. Kitiems – tik pavieniai užsakymai. Nė vienos kolekcijos. Kodėl? Labiau patinka kurti moterims.

– Ar kasdienybėje renkatės stilių, kuris tarsi sufleruoja aplinkiniams: štai eina Diana Paukštytė – garsi lietuvių dizainerė?

– Tikrai ne. Labai patinka patogūs drabužiai – džinsai, megztinis, marškinėliai. Man, sakyčiau, drabužiai nevaidina tokio vaidmens kaip mano draugėms, kurios labai mėgsta puoštis. Man patinka kurti gražius drabužius, tokius su cinkeliu. Tik pati jų nenešioju. Apskritai savo pačios kurtų drbužių turiu nedaug. Neseniai vyko didelis giminės balius ir, kai reikėjo jam pasipuošti, staiga supratau, kad neturiu kuo. Įsivaizduojate? Parduotuvėje gal 300 drabužių, o dizainerė neturi kuo apsirengti! Aš kuriu kitiems.

– Taisyklėms nepaklūstanti, maištinga, gal net įžūli, bet kartu ir labai elegantiška – ar kuriate drabužius tokiai moteriai?

– Kuriu dvi linijas: viena labiau kasdienė, bet irgi su cinkeliu, kita – kolekcinė. Joje drabužiai ekstravagantiškesni, skirti scenos, pramogų pasaulio žmonėms. Juos pamėgo užsienio dainininkės, pavyzdžiui, škotų atlikėja Shirley Manson iš roko grupės „Garbage“. Ji mano kurtais drabužiais rengiasi jau kelerius metus iš eilės ir visada padėkoja asmeniškai, dar instagrame. Naujam koncertiniam turui jai vėl išsiunčiau keletą spalvotų tiulio suknelių.

– Ko pasisėmėte iš visų vasaros kelionių ir festivalių? Ko labiausiai linkėtumėte sau toliau?

– Pasakysiu labai dvasingai (šypsosi), gal dar festivalio burtai veikia: noriu kurti atvira širdimi. Noriu kurti likdama ištikima sau. Man svarbiausia – kurti. Kurti tai, kas pačiai patinka: tada jaučiuosi laiminga ir labai džiaugiuosi, kad yra žmonių, kuriems mano kūryba patinka. Iki šiol širdis suvirpa, kai pamatau gatvėje moterį, einančią su mano kurtu drabužiu. Juos, tarsi kokius savo vaikus, atpažįstu iš tolo.