Išlydėjus gandrus tolimam skrydžiui į žiemavietes nejučiom prisimeni praėjusios vasaros aktualijas. Ir, aišku, pirmiausiai susijusias su baltaisiais gandrais. Kaip ir kasmet Lietuvos ornitologų draugijoje (LOD) netilo skambučiai dėl iš lizdų iškritusių ar išmestų jauniklių, taip pat dėl įvairių problemų, susijusių su lizdais ant elektros perdavimo linijų atramų. Deja, šiais metais, kaip niekad, daug kritikos gandrų atžvilgiu išsakytą dėl jų mitybos ypatumų, nevengiant net siūlymų reguliuoti baltųjų gandrų gausą. Tai paskatino LOD sekretoriatą gandrų palydų proga pateikti argumentus „gandrų naudai“, kad kitą pavasarį mes jų nekantriai lauktumėm sugrįžtant ir kuo gausesniais būriais.

Kasmet įpusėjus vasarai visuomenėje paaštrėja nuomonių kova dėl Lietuvos nacionalinio paukščio – baltojo gandro – daromos įtakos mūsų krašto biologinei įvairovei. Vieniems gandras išlieka mielu tradicinio Lietuvos kaimo kraštovaizdžio simboliu, ištikimu žemdirbio palydovu ir darnaus žmogaus sambūvio su gyvūnija etalonu. Kitiems jis – nuožmus rajūnas, „išgalabijantis visa kas gyva“: nuo kurmių, pelių, žalčių, gyvačių ir mažų kiškučių, iki ūkininkų kiemuose šmirinėjančių naminių gyvūnų jauniklių. Sutapimas tai ar ne, tačiau būtent medžiotojų atstovai dažniausiai net neabejoja, kad gandrai yra ir pagrindinis kiškių ir daugelio paukščių jauniklių priešas. Todėl pasigirsta vis drąsesnių viešų abejonių būtinybe rūpintis gandrų apsauga ir jų globa.

Žinoma, gerbtinos įvairios nuomonės, tačiau gamtininkams nerimą kelia požiūris, jog gandrai daro žalą mūsų biologinei įvairovei. Visų pirma dėl to, kad ji nėra pagrįsta moksliniais tyrimais, o remiasi atskirų faktų eskalavimu. Antra – ji neetiška, turint omenyje tai, kad dažnai išsakoma žmonių, kurie savo gamtinių žinių aruodus susikrovė gamtą stebėdami pro medžioklinio šautuvo taikiklį ir gamtinius ryšius vertina per medžioklės objektų gausą. Šiuo atveju konkurentu įvardijamas Lietuvos nacionalinis paukštis – baltasis gandras, kurio maisto racione, kad ir nežymia dalimi, pasitaiko medžiojamosios faunos atstovų. Pasigirsta net siūlymų „reguliuoti“ gandrų populiaciją, nepaisant to, kad tai yra visoje Europoje saugoma rūšis. Ir trečia – viešojoje erdvėje nusistovi ydinga praktika kuomet tam tikrų interesų grupė leidžia sau pasmerkti vieną ar kitą gyvūnų rūšį. Pokariu tai buvo visi plėšrieji ir varniniai paukščiai, mūsų dienomis netyla ginčai dėl vilkų ir didžiųjų kormoranų „grėsmės“, dabar jau kalbama ir apie baltąjį gandrą. Prie tokių vienašališkų disputų pripratusi visuomenė gana greitai gali išsiugdyti atlaidų požiūrį į bet kokias „reguliavimo“ iniciatyvas (pastaruoju metu tai buvo galima pastebėti atskirų savivaldos institucijų sprendimuose dėl kovų kolonijų naikinimo), tad į menkinamą nacionalinio paukščio reputaciją negalime nereaguoti.

Reikėtų pasiaiškinti ar tikrai yra teisė gandrui kabinti „paukščio-plėšiko“ etiketę? Taip pat tikimasi, atsakyti į pastaruoju metu itin eskaluojamą viešą šios rūšies smerkimą, kuomet be menkutės abejonės akcentuojama tai, jog baltieji gandrai pas mus dirbtinai gausinami, perdėtai globojami. Taip pat teigiama, kad neva mokslininkai ornitologai (jų nuomone remiamasi formuojant aplinkosaugos politiką) nėra atlikę detalių gandrų mitybos tyrimų, o paskutinės prielaidos, jog baltieji gandrai prisideda prie biologinės įvairovės nykimo.

Gandrų gausa ir globa

Baltasis gandras – visose ES šalyse saugoma paukščių rūšis, kurios vietinių populiacijų stebėsenai ir apsaugai, pagal ES Paukščių direktyvos reikalavimus, turi būti steigiamos specialiosios saugomos teritorijos. Lietuva – viena iš nedaugelio šalių narių, kurioje iki šiol baltiesiems gandrams nėra išskirtos specialios apsaugos teritorijos, mat šios rūšies populiacija mūsų šalyje yra pakankamai gausi, o tinkamose buveinėse perinčios poros pasiskirsčiusios gana tolygiai.

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę buvo stebimas nuolatinis baltųjų gandrų populiacijos gausėjimas, kuris vyko natūraliai. Šis gausėjimas labiausiai sietinas su pokyčiais žemės ūkyje, pirmiausiai su žemės dirbimo intensyvumo ir chemizacijos mažėjimu. Tik paskutiniu metu (2009-2013 m.), blogėjant senų gandralizdžių būklei ir didelei daliai gandrų lizdus pradėjus krauti ant elektros perdavimo linijų atramų, Lietuvoje buvo įgyvendintos tikslinės gandralizdžių būklės gerinimui skirtos priemonės. ES aplinkos finansinės programos „LIFE+” bei Lietuvos aplinkos ministerijos finansuoto projekto „Baltųjų gandrų (Ciconia ciconia) apsauga Lietuvoje“ (LIFE07 NAT/LT/000531) metu buvo keliamos dirbtinės lizdavietės ant pastatų stogų, taisomi avarinės būklės lizdai medžiuose, tačiau didžiausia apimtimi buvo įrengiamos specialios platformos ant elektros perdavimo linijų stulpų. Tačiau praeityje vykusiam populiacijos gausėjimui tai jokios įtakos neturėjo – projektas siekė palaikyti esamą baltųjų gandrų būklę blogėjant natūralioms perėjimo sąlygoms. Todėl ir dabar galime didžiuotis tuo, kad baltųjų gandrų populiacijos tankumas Lietuvoje yra didžiausias rūšies pasaulinės populiacijos kontekste. Tad baltasis gandras tikrai pagrįstai laikomas nacionaliniu mūsų šalies paukščiu.

Kiek ir kokio grobio sulesa baltieji gandrai?

Kalbant moksliniais terminais, baltasis gandras – oportunistinis grobuonis, mintantis aplinkoje vyraujančiais (gausiausiais) tinkamo maisto objektais. Maitinasi ant žemės randamu įvairiu gyvulinės kilmės maistu. Maisto ieško tik dieną, dažniausiai pavieniui, poromis, vienos šeimos dydžio grupėmis. Didesnės besimaitinančių paukščių sankaupos stebimos tik tokiose vietose, kur galima rasti ypač daug lengvai prieinamo maisto (pvz., šviežiai nušienautose pievose ar ką tik išdirbtos žemės plotuose ir pan.). Įprastai maitinasi netoli nuo perėjimo vietos (kai maisto ieško abu tėvai, stengiamasi jog lizdas būtų jų matymo lauke), tačiau retkarčiais maisto ieško ir 3-5 km atstumu nuo lizdo.

Maisto objektų rūšinė sudėtis labai skiriasi priklausomai nuo vietos sąlygų. Sausose buveinėse, sausu periodu ar sausesniais metais racione vyrauja vabzdžiai ir peliniai graužikai, drėgnesnėse buveinėse sulesama santykinai daugiau vandens organizmų. Grobis labai įvairus, tačiau visuomet vyrauja vabzdžiai ir jų lervos (dažniausiai vabalai ir tiesiasparniai – žiogai, vasaros antroje pusėje – skėriukai). Ženklią raciono dalį gali sudaryti ir sliekai, varliagyviai (dažniausiai suaugusios varlės), ropliai (ten, kur jų gausa didelė) bei įvairūs smulkieji žinduoliai. Ant žemės perinčių paukščių jaunikliai, moliuskai, žuvys ir kiti gyvūnai natūraliomis sąlygomis sudaro tik nežymią sulesamo maisto dalį. Dėsninga tai, kad pavasarį sulesama santykinai daugiau vandens organizmų ir racionas yra įvairesnis, o vasaros viduryje ir pabaigoje sulesama daugiau vabzdžių.

Maistą renka gana efektyviai. Moksliniuose šaltiniuose nurodoma, kad gandras per minutę gali sugauti iki 25-30 skėriukų arba surinkti 4-5 sliekus. Yra žinoma, kad nelaisvėje laikomi paukščiai vieno maitinimosi metu gali sulesti kiek daugiau nei 1 kg maisto, tačiau natūraliomis sąlygomis sulesamo maisto kiekis yra gerokai mažesnis. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad 2-3 jauniklius auginanti gandrų pora kasdien sulesa apie 1,2 kg maisto ir šis kiekis pilnai tenkina tiek tėvų, tiek augančių jauniklių poreikius. Lenkijoje atliktų tyrimų duomenimis, viena sėkmingai perinti pora perėjimo vietoje vidutiniškai užtrunka 144 dienas, tad visą jos suvartojamo maisto kiekį apskaičiuoti nėra sunku.

Baltasis gandras – didelis paukštis, tad suvartojamo maisto kiekis yra adekvatus. Tačiau ar sulesamo grobio kiekis yra pakankamas pretekstas pasmerkti paukštį persekiojimui? Manome, kad ne. Visų pirma, reikia suprasti, kad maisto buvimas ar nebuvimas yra svarbiausias veiksnys sąlygojantis organizmų išlikimą aplinkoje. Jei tokie dideli paukščiai kaip baltieji gandrai pas mus gyvena (ir gausiai) bei sėkmingai dauginasi be tiesioginio žmogaus įsikišimo, reiškia maisto jiems pakanka ir papildomai rūpintis dėl to nereikia. Jei mus stebina tai, kad gandrų sulesamo maisto kiekis mums atrodo per didelis, pagalvokime ir apie tai, kad šį kiekį mes vertiname iš savo žmogiškosios perspektyvos. Kuris iš mūsų pievoje sugebėtume kas 2 sekundes pagauti (arba bent pamatyti) po vieną žiogą ar skėriuką? Jei gandrai mūsų aplinkoje gyvena, reiškia maisto jiems pakanka, o labiausiai tikėtina, kad yra ir daugiau nei jie sugeba sugauti.

Ar gandras daro žalą vietos biologinei įvairovei?

Moksliškai įrodyta, kad vietovės, kuriose gandrai reguliariai sėkmingai peri, pasižymi didesne biologine įvairove nei tos vietos, kur gandrų perėjimo sėkmė yra mažesnė. Gandrai pievų ekosistemose yra aukščiausiojo mitybinio lygmens grobuonys, todėl visi smulkesni ir lėtesni gyviai yra jų grobis. Apie tai, kad grobuonių įtaka grobio populiacijoms nėra tik neigiama, galima pasiskaityti visuose šiuolaikiniuose ekologijos vadovėliuose. Ši (aukščiausia) mitybinė grandis yra svarbi tuo, kad palaiko žemesniame mitybos lygmenyje esančių organizmų populiacijas tam tikrame (optimaliame) gausos lygmenyje, taip užtikrindama jų stabilumą. Mat, staigiai pagausėjusias populiacijas pradeda veikti kiti gausos reguliavimo mechanizmai – ligos, maisto trūkumas ir pan., kas nulemia jų didžiulius svyravimus ir griauna ekosistemų nusistovėjusį balansą. Šnekant populiariai, turėdami stabilią baltųjų gandrų populiaciją, mes niekada nesulauksime skėrių antplūdžio ar pelinių graužikų masinio daugimosi. Taigi, dėsningumas yra priešingas nei oponentai įsivaizduoja ir bando įpiršti. Baltieji gandrai yra geras aplinkos kokybės indikatorius ir neturi būti tapatinami su kitų rūšių nykimu.

Jei vis dar yra manančių, kad gandrai sulesa visus mažus kiškučius, siūlome prisiminti kokiomis aplinkybėmis gandrai tuos kiškučius randa. Didžiąja dalimi tai jau sužeisti kiškučiai, kurie, kaip ir ant žemės perinčių paukščių lizdai, gandrų dažniausiai randami ką tik nušienautose pievose. Įprastai maži kiškučiai laikosi aukštoje žolėje, kur baltieji gandrai nesimaitina. Ūgtelėję kiškių jaunikliai jau pakankamai greiti, kad paspruktų nuo gandro. Todėl ir egzistuoja, bent jau natūralių pievų tvarkymo praktikoje, reikalavimas pievas šienauti ne anksčiau nurodytų terminų, taip pat jas šienaujant nuo lauko vidurio, kad smulkioji fauna galėtų pasitraukti į gretimus plotus. Taigi, ne gandras yra kiškių jauniklių žūties kaltininkas, o žmogus, kuris juos sužeidžia arba palieka tokiomis sąlygomis, kur žvėreliai negali pasislėpti nuo plėšrūnų. Ir nebūtinai slėptis reikia nuo gandro – kiškio jauniklis yra įprastas didelės dalies plėšriųjų paukščių, kranklių ir bemaž visų plėšriųjų žinduolių grobis.

Taigi, gamtoje, kuomet į joje vykstančius procesus nesikiša žmogus, nusistovėję ekologiniai ryšiai užtikrina darnų balansą, kur savo vietą suranda visos mitybinės grandys ir užtikrinamas jų populiacijų stabilumas. Todėl mums reikėtų daugiau dėmesio skirti ne tam, kad reguliuoti vienos ar kitos rūšies gausą, kurių tarpe dažniausiai vyrauja visame pasaulyje nykstantys plėšrūnai, o siekti visomis įmanomomis priemonėmis palaikyti natūralius procesus. Tuomet nereikės smerkti vienos ar kitos rūšies, o visi džiaugsimės jų įvairove ir gėrėsimės kiekvienu gamtos sukurtu padaru.