Beieškant biblinio rojaus sodo

Beieškant biblinio rojaus sodo

2025-09-23 14:00
Parengta pagal užsienio spaudą

Biblijoje aprašytas Edeno arba Rojaus sodas per amžius išliko viena didžiausių krikščioniškosios tradicijos mįslių. Nepaisant to, kad šiuolaikinis mokslas linkęs šią istoriją aiškinti kaip mitą, dalis archeologų ir teologų toliau ieško galimų geografinių prototipų legendinei vietai.

Versija: dauguma mokslininkų palaiko teoriją, kad Edeno sodas egzistavo būtent Mesopotamijoje.
Versija: dauguma mokslininkų palaiko teoriją, kad Edeno sodas egzistavo būtent Mesopotamijoje. / Asociatyvi Scanpix nuotr.

„Pradžios knygoje“ pažymima, kad sodas buvo Rytuose ir kad iš jo tekėjo upė, kuri išsiliejo į keturis intakus – Tigrą, Eufratą, Pishoną ir Gihoną.

Pirmuosius du lengva identifikuoti šiuolaikinio Irako ir Turkijos teritorijoje, o dėl kitų dviejų mokslininkai nesutaria.

Kai kurie mano, kad Pishonas yra susijęs su Pietų Arabijos regionu, žinomu dėl aukso kasyklų, o Gihonas – su Kušo teritorija, kuri siejama tiek su Nubija Afrikoje, tiek su Mesopotamijos regionais.

Tarp hipotezių yra ir bandymų susieti Edeną su konkrečiomis upėmis ar netgi prarastomis vandens sistemomis.

Pavyzdžiui, archeologas Jamesas Saueris tapatino Pishoną su Vadi el-Batin – išdžiūstančia upės vaga tarp Saudo Arabijos ir Kuveito.

Kitos teorijos sieja Gihoną su Mėlynuoju Nilu, nors tokia versija prieštarauja biblinei geografijai.

Dauguma palaiko teoriją apie Edeno sodo egzistavimą ar kilmę būtent iš Mesopotamijos.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad sodą aprašyti galėjo įkvėpti derlingos Tigro ir Eufrato deltos žemės.

Šis regionas, žinomas kaip Derlingasis pusmėnulis, suvaidino svarbų vaidmenį seniausių civilizacijų formavimosi procese ir buvo pavadintas civilizacijos lopšiu.

1980 m. archeologas Juris Zarinsas iškėlė hipotezę, kad Rojaus sodas yra užtvindytas Persijos įlankos vandenų.

Jis panaudojo NASA palydovines nuotraukas ir aptiko senovines upių vagas, kurios kadaise tekėjo iš Arabijos pusiasalio.

Jo nuomone, Pishonas atitinka Vadi el-Batiną, o Gihonas – Karūno upę Irane. Šios teorijos kritikai pažymi, kad ji prieštarauja Biblijos tekstui: jame teigiama, kad upės tekėjo iš Edeno, o ne į jį.

O keletas šiuolaikinių mokslininkų, ypač Francesca Stavrakopoulou iš Ekseterio universiteto, mano, kad Edenas yra labiau simbolinė erdvė, pagrįsta senovės Artimųjų Rytų karališkųjų sodų pavyzdžiais.

Profesorius Markas Loicheris jį traktuoja kaip metaforinį visos Vakarų Azijos kultūrinio pasaulio atspindį.

Nepaisant įvairių versijų, archeologinių įrodymų apie Edeno egzistavimą dar nėra.

Tačiau tikėjimas jo realumu tebėra gyvas ir toliau skatina paieškas, kuriose derinami bibliniai tekstai ir šiuolaikiniai moksliniai požiūriai.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra