Gudresni nei galvojate

Jūsų šuo gali būti protingesnis, nei manote. Pasirodo, šunys gana gerai supranta žmonių elgesį – teigia mokslininkai. Akiko Takaoka iš Kioto universiteto Japonijoje vadovaujama komanda atliko tyrimą, kurio metu buvo nustatyta, kad šunys iš tiesų žino, ar jumis galima tikėti, ar ne.

Tyrimo metu šunys buvo apgaudinėjami. Žmonės jau seniai įsitikinę, kad jei šuniui parodysi tam tikrą objektą, šuo prie jo pribėgs. Tyrėjai šį metodą panaudojo savo tyrime. Eksperimento metu jie parodė šunims talpą, kurioje buvo paslėptas maistas. Kaip ir tikėtasi, šunys pribėgo prie indelio. Vėliau tyrėjai parodė tuščią indą. Šunys pribėgo prie jo, bet pamatė, kad jame nėra maisto.

Kai tyrėjai trečią kartą parodė talpą su maistu, šunys nėjo prie šio indo. Remdamiesi ankstesne patirtimi, jie žinojo, kad talpą rodantis asmuo – nepatikimas. Eksperimente dalyvavo net 34 šunys ir nė vienas iš jų trečią kartą nepasuko link indo. Šis eksperimentas įrodo, kad šunys gali atpažinti melagį arba kad šunys taip pat gali pasitikėti arba ne.

Kitaip tariant, jei meluojate savo šuniui, jis susidaro nuomonę, kad jūs nesate patikimas ir elgsis atitinkamai.

„Šunys turi sudėtingesnę socialinį intelektą, nei mes manėme. Jis vystėsi per ilgą jų gyvenimo su žmonėmis istoriją“, – teigė mokslininkas A. Takaoka, kuris taip pat buvo nustebęs, kad šunys greitai įvertina žmogaus patikimumą.

Ištikimybė: Sibiro laikos net itin sudėtingais lietuvių tremties metais padėjo išgyventi – tempė roges, šildė žvarbiomis naktimis. / A. Baltėno ir Canva.com nuotr.

Keturkojis didvyris

Šunys ne tik gali atpažinti, kai jam meluojame, bet gali atlikti ir herojiškus darbus. Nors įprastai girdime didvyriškas gelbėjimo istorijas, kuriose laurai tenka didesnių veislių šunims, ne mažiau reikšmingus darbus gali nuveikti ir mažieji keturkojai.

Štai šių metų liepą Šveicarijoje žygeivis, įkritęs į 8 metrų gylio plyšį Šveicarijoje, buvo išgelbėtas, jo augintiniui čihuahua šuniukui pranešus apie jo buvimo vietą.

Vietos gelbėjimo tarnyba pranešė, kad vyras vaikščiojo su savo šunimi Fee ledynu aukščiau Saas Fee vietovės Šveicarijos Alpėse ir įkrito pro sniego tiltą į plyšį. Jis sugebėjo išsikviesti pagalbą naudodamasis racija, pranešė gelbėjimo tarnyba „Air Zermatt“.

„Netoliese buvęs asmuo gavo pagalbos skambutį, tačiau negalėjo nustatyti tikslios nelaimės vietos“, – teigta pranešime.

„Air Zermatt“ teigimu, gelbėtMelas: Tyrimas parodė, kad šunys atpažįsta, kada jiems jų šeimininkai meluoja.ojai galiausiai pastebėjo vyro čihuahua, laksčiusį prie „vos įžiūrimos“ duobės, ir sugebėjo greitai išgelbėti šuniuko šeimininką. Gelbėtojai pavadino augintinį „keturkoju didvyriu“. Vyras ir jo šuo buvo nuskraidinti į ligoninę.

Melas: Tyrimas parodė, kad šunys atpažįsta, kada jiems jų šeimininkai meluoja. / A. Baltėno ir Canva.com nuotr.

Šildė, traukė rogės

Itin svarbų vaidmenį šunys atliko ir mūsų istorijai skaudžiame tarpsnyje. Sibire tremtiniai šunis prisijaukino kaip pagalbininkus, roges traukiančius draugus ir vaikus šildančius bičiulius. 1940–1956 m. vykdytos masinės tremtys į atokiausias Sovietų Sąjungos vietas Lietuvai paliko ne tik skausmingus prisiminimus, bet ir prisiminimus apie netikėtą šunų pagalbą.

„Tremtiniai išmoko valdyti rogių kinkinius, kuriuos traukę šunys labai palengvino jų sunkią dalią,“ – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė dr. Sigita Mikšaitė. Pirmaisiais tremties metais dėl bado šunys buvo retenybė, tačiau ilgainiui atsirado vis daugiau prisijaukintų Sibiro laikų ar jų mišrūnų – draugiškų, stiprių ir šalčiui atsparių šunų. Jie ne tik traukė roges ar padėjo medžioklėje – šunys tapo vaikų saugotojais. Jie šildėsi kartu prie krosnelių, žaidė pusnyse ir kartu išgyveno šiaurės žiemos speigus.

Šunys turi sudėtingesnę socialinį intelektą, nei mes manėme. Jis vystėsi per ilgą jų gyvenimo su žmonėmis istoriją.

Loja kitaip

Lietuvos partizaninio pasipriešinimo istorijoje šuo turėjo tylų, tačiau itin reikšmingą vaidmenį. Tiesiogiai bunkeriuose šunų laikyti nebuvo galima – jų lojimas galėjo pražudyti visą būrį. Tačiau šunys, gyvenę sodybose, kur slapstėsi partizanai, atliko gyvos signalizacijos funkciją.

„Partizanų prisiminimuose aprašyta, kad šunys kitaip lodavo atėjus saviems ir priešams – iš to buvo galima nujausti pavojų,“ – pažymi Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas dr. Povilas Blaževičius.

Tačiau ne visi šunys buvo tinkami tokiai tarnybai – per daug lojančius ar agresyviai kiemą saugančius šunis kartais tekdavo paaukoti dėl saugumo. Pasak S. Mikšaitės, „net mylimi gyvūnai karo sąlygomis turėjo būti paaukoti dėl išlikimo.“

Legenda: Skulptūrėlė vaizduoja šv. Roką sužeista koja ir jam duoną nešantį šunį. / A. Baltėno ir Canva.com nuotr.

Tikėjo, kad padeda ir po mirties

Baltų gentys šunis laidodavo kartu su žmonėmis – kaip pagalbininkus pomirtiniame gyvenime. Nors šiandien tai gali pasirodyti neįprasta, tačiau archeologiniai duomenys atskleidžia, kad nuo X iki XV a. baltų gentyse gyvavo tradicija šunis laidoti kartu su žmonėmis.

„Pirmą tokį archeologinį įrodymą 1935 m. užfiksavo Vladas Nagevičius, tyrinėdamas Kartenos kapinyną, kur vyrui ant pilvo buvo paguldytas šuo“, – pasakoja S. Mikšaitė.

Šunys buvo laidojami tiek su vyrais, tiek su moterimis ir net vaikais. Šis paprotys rodo gilią simbolinę šuns reikšmę – tikėta, kad keturkojis draugas padės žmogui ne tik šiame, bet ir anapusiniame pasaulyje.

Nešė duoną, laižė žaizdas

Religinėje ikonografijoje šuo dažnai yra šventųjų palydovas. Vienas iš garsiausių pavyzdžių – šventasis Rokas, kuris gyveno XIV a. ir, užsikrėtęs maru, pasitraukė į mišką mirti. Pasak legendos, jį išgelbėjo šuo – nešiodamas jam duoną ir laižydamas žaizdas. Šis pasakojimas įsišaknijo mene – šv. Rokas dažnai vaizduojamas su šunimi, kuris tampa ne tik gelbėtoju, bet ir ištikimybės simboliu.