Ideali vieta pokyčiui
Federalinė aplinkos agentūra 2023 m. buvo užregistravusi 575 dirbtinius ežerus, tačiau nė vienas jų savo mastu neprilygsta tam, kas šiuo metu kuriama Lužicos teritorijoje tarp Berlyno ir Dresdeno, „Euronews“ duomenimis remiasi „The Daily Digest“.
Lužica, esanti rytinėje Saksonijoje ir pietrytinėje Brandenburgo dalyje, VDR laikais buvo vienas svarbiausių atviros lignito (rudųjų anglių) kasybos regionų. Išgavus milijonus tonų anglies, liko iki 60 m gylio karjerų.
Šios vietovės geologinės sąlygos nepalankios natūraliems vandens telkiniams formuotis, tačiau būtent didžiulės iškastos teritorijos tapo idealia vieta kurti dirbtinius ežerus.
Procesas prasidėjo nuo Zenftenbergo ežero – 1,3 tūkst. ha ploto ir 18 km perimetro vandens telkinio, suformuoto dar 1967–1972 m. Buvusiai anglies kasyklai užlieti buvo naudojami Juodojo Elsterio upės vandenys.
Investicijos – milžiniškos
Nuo tada kraštovaizdis pradėtas pertvarkyti iš esmės. Šiandien Lužicos ežerų regione yra 23 dirbtiniai ežerai, užimantys 14 tūkst. ha.
Projektą įgyvendina Lužicos ir Centrinės Vokietijos kasybos administravimo bendrovė (LMBV), kuri nuo 1990-ųjų pradžios jau sukūrė apie 50 didelių dirbtinių ežerų, iš jų 24 – Lužicoje.
LMBV duomenimis, suformuoti vieną tokį ežerą ilgalaikėje perspektyvoje kainuoja 200–600 mln. eurų, iš kurių 75 proc. finansuoja federalinė valdžia, o 25 proc. – žemė, kurioje ežeras įrengiamas.
Pasak LMBV atstovo Uwe’ės Steinhuberio, vien Lužicos projektams jau išleista apie 7 mlrd. eurų, o kartu su Centrinės Vokietijos kasybos regionais suma siekia 13,8 mlrd. eurų. Per ateinančius 25 metus planuojama investuoti dar 4,8 mlrd. eurų.
Kad tokios kasyklos savaime prisipildytų lietaus ir gruntinio vandens, prireiktų 80–100 metų, todėl LMBV nusprendė nukreipti vandenį iš Neisės, Šprė ir Juodojo Elsterio upių užtikrindami, kad tai nepakenktų laivybai, elektrinių darbui ar žuvininkystei.
Suformuoti vieną tokį ežerą ilgalaikėje perspektyvoje kainuoja 200–600 mln. eurų.
Dešimtmečių trukmės darbai
Prieš užpildant duobes vandeniu, atliekami sudėtingi inžineriniai darbai: šlaitų geotechninis sutvirtinimas, įrengiamos įtekėjimo ir ištekėjimo sistemos, kad į ežerus nepatektų rūgštinis vanduo iš sąvartynų zonų.
Zedlitco ežeras tapo paskutiniuoju šio didžiulio turizmo ir aplinkosaugos projekto elementu. Jis sukurtas buvusios kasyklos, veikusios 1938–1980 m., vietoje. Darbai pradėti 1990-aisiais, o galutinis vandens lygis pasiektas 2025 m.
Baigus projektą, Zedlitco ežeras, užimantis 1,4 tūkst. ha plotą, taps didžiausiu Lužicoje, aplenkdamas Zenftenbergo ežerą. Planuojama, kad 2026 m. balandžio pabaigoje jis bus atvertas laivybai ir maudynėms.
Projektas, kuriuo siekiama paversti regioną svarbia turistine vieta, taip pat apima trylikos laivybai tinkamų kanalų statybą. Jie sujungs dešimt iš 23 ežerų ir sukurs 7 tūkst. ha vandens kelių tinklą.
Augančio turizmo trauka
Keturi kanalai jau baigti, kiti – statomi. Penkis didžiuosius ežerus – Zedlitco, Zenftenbergo, Gajersvaldo, Partvitco ir Grosrešeno – jungiantys kanalai turėtų pradėti veikti 2026 m. birželį.
„Europoje formuojasi didžiausias dirbtinis vandens kraštovaizdis“, – teigia Turizmo asociacijos vadovė Kathrin Winkler. Akcentuodama kanalų svarbą vandens turizmui, ji pabrėžė, kad dabar prioritetas – keleivinės laivybos plėtra, naujų prieplaukų ir turizmo infrastruktūros kūrimas.
Turizmo augimas jau dabar akivaizdus: 2025 m. regione užfiksuota apie 800 tūkst. nakvynių, iš kurių beveik 13 proc. užsakė keliautojai iš Čekijos. Dabar norima pritraukti daugiau keliautojų iš Lenkijos ir pasiekti 1,5 mln. nakvynių per metus.
Be turizmo, ežerai atlieka ir praktinę funkciją – jie naudojami kaip vandens rezervuarai Šprė ir Juodojo Elsterio upėms, ypač sausros metu, kai upių tėkmė smarkiai sumažėja.
Šis modelis gali būti pritaikytas ir kitose Europos šalyse, kuriose yra daug nebenaudojamų arba netrukus planuojamų uždaryti atvirų kasyklų.
Naujausi komentarai