Po vienu stogu – trys kartos
Ne visada taip buvo. Prieš gerą dešimtmetį Loreta su vyru Artūru nuomojosi butą Kaune, augino vaikus. Moteris dirbo tuometėje 2-ojoje klinikinėje ligoninėje, paskui – Veiverių slaugos namuose slaugytojos padėjėja, o vyras plušo statybose.
Nors abu labai stengėsi, vos pavykdavo sudurti galą su galu. Visos svajonės gauti paskolą ir išsikraustyti gyventi kur nors į užmiestį atsimušdavo kaip į betono sieną: bankai buvo neperkalbami.
Šiuo metu Malyginai turi namus Prienų rajone, Kuprių kaime. Gyvena juose septyniese – Loreta su vyru, jos mama ir vyro tėtis. Dar – trys vaikai: aštuoniolikos Nojus, septyniolikos Lina ir jaunėlė Liepa, jai – devyneri. Vyriausias sūnus, 25-erių Tomas, sukūrė šeimą ir gyvena atskirai. Anot Loretos, pernai „Ožka Malė“ ūkyje smagiai atšventė vestuves.
Viską sukūrė savomis rankomis
Kurį laiką pagyvenę Kaune, Malyginai išsinuomojo sodybą Garliavoje. Nuomos mokėti nereikėjo. Mainais turėjo ją prižiūrėti, tvarkyti, remontuoti, žodžiu, elgtis tarsi būtų sava.
„Daug darbo į ją įdėjome. Galiausiai man trūko kantrybė ir įkalbėjau vyrą ieškotis tikrų savo namų. Kad galėtume dirbti sau, o ne kitiems“, – pasakoja L. Malyginienė ir atsidūsta prisiminusi, koks sunkus tai buvo metas. Kai norėdavo pasiskolinti pinigų, net nuvažiuoti jų pasiimti nebūdavo už ką – automobilio tuo metu neturėjo. Savas būstas buvo didelė ir tolima svajonė.
Paklausta, kas gi įvyko – gal laimėjo pinigų loterijoje? – Loreta juokiasi ir purto galvą. Sako, kad bankui visi trys lygiomis dalimis laidavo – ji, jos mama ir vyras. Vargais negalais gavo paskolą – teliko susirasti tinkamą sodybą.
Jos vaizdas, žinoma, buvo ne toks kaip dabar. „Viskas apleista, užžėlę krūmynais. Tačiau lipdėme po trupinėlį ir susilipdėme. Kol susimokėjome paskolą, namo išvaizda pasikeitė“, – džiaugiasi Loreta ir skaičiuoja čia pragyventus tryliktus metus.
Artūras, sako, viską darė savo rankomis – namą šiltino, stogą keitė. Net šulinį kasė. „Visi su virgulėmis bėgiojome ir bandėme įspėti, kur tas vanduo slepiasi“, – juokiasi pašnekovė.
Pačioje pabaigoje, kai reikėjo kaminą apskardinti, įvyko nelaimė. Artūras nuslydo nuo stogo ir susitraiškė dešinės rankos riešą. Ilgai negalėjo dirbti, bet svarbiausia, kad liko gyvas.
Visiems užtenka veiklos
Dabar du Malyginų vaikai lanko Skriaudžių vidurinę mokyklą, o vyresnėlis Nojus – Plutiškių gimnaziją. Vežioti nereikia – paima ir parveža autobusas.
Jaunuolis labai motyvuotas, nori stoti į Karo akademiją. Priklauso Lietuvos šaulių sąjungai, o vasaromis vyksta į vaikų šaulių stovyklas kaip vadovas. Mama laiminga, nes kai yra tikslas, nelieka laiko pašalinėms veikloms ir pagundoms, kurių paauglystėje netrūksta.
Grįžę iš mokyklos vaikai neturi kada telefonuose lindėti. Nojus sėdasi į traktorių ir pjauna žolę, dar – padeda mamai, kai ateina laikas ožkoms nagus karpyti. Nors procedūra neskausminga, bet ožkos jos nemėgsta.
Iš kur viską moka? Loreta sako, kad kursus lanko, mokymus perkasi, kaip ožkas ir egzotiškas alpakas prižiūrėti. Panašių ūkių šeimininkai nelabai nori dalytis informacija, tad dviratį išradinėti tenka patiems.
Dar viena Nojaus pareiga – Podhalės aviganę Mėtą vakarais pavedžioti. „Į valdas, kuriose gyvena šios veislės šuo, nėra jokios tikimybės įsibrauti“, – tikina šeimininkė ir priduria, kad pagal pirmą planą aviganė Mėta turėjo gyventi su ožkomis, būti jų draugė ir saugoti ožkų bandą nuo vilkų, bet realybėje išėjo truputį kitaip. Jauna kalaitė, bendraudama su ožkomis, neapskaičiuodavo savo jėgų ir jas sužeisdavo. Teko sunkiasvorę Mėtą nuo ožkų auginti atskirai.
Kai Nojus dirba, šeimos merginos irgi nesėdi rankų sudėjusios. Linos pareiga padėti močiutei daržus, šiltnamį prižiūrėti, triušius ir alpakas pamaitinti. Joms reikia net kelis kartus per dieną vandenį keisti, specialaus pašaro įpilti, šieno duoti. Mažoji Liepa kol kas konkrečių pareigų neturi – visiems viską padeda, bėginėja pati kaip ožkelė nuo vienų prie kitų.
Mėšlo mėžti važiuoja vyrai – Artūro tėtis, Nojus. Artūras irgi kartais padeda, bet mieliau kitų žmonių statybose darbuojasi. „Ten bent atlyginimą moka, o namuose viskas už dyk“, – pokštauja jis.
Jos vyras, anot Loretos, – grynas miestietis. Kai tik apsigyveno kaime ir dar neturėjo traktoriuko, teko pamokyti, kaip dalgiu žolę pjauti. „Pirmas Artūro mostas buvo tiesiai sau į koją“, – prisimena Loreta, save vadinanti pagrindine ūkio „Ožka Malė“ ūkio šeimininke. Tai jos idėja, jos gyvenimas.
Ūkininke tapo per ožką
Vaikystėje Loretai yra tekę dirbti ūkiškus darbus. Pradžioje dar bandė ūkį derinti su slaugytojos padėjėjos darbu, bet greitai suprato, kad visko viena nepaveš.
Blogiausia, kad neturėjo automobilio. Pirmus metus atsikrausčius dešimtį kilometrų nuo autobusų stotelės tekdavo pėstute namo kėblinti. Be to, darbas ligoninėje paromis, paliatyvioji slauga, kur matydavo daug mirčių, paveikė Loretą psichologiškai. Ėmė šlubuoti sveikata. Moteris nusprendė valdišką darbą mesti ir visa koja pradėti ūkininkauti.
Tiesa, ūkininke savęs irgi nevadina. Tikina, kad per maži yra. Dėl to ir paramos negauna. „Arba mūsų amžius netinka, arba ūkio dydis. Todėl viską čia darome savo lėšomis“, – aiškina.
Šiuo metu ūkyje „Ožka Malė“ – per dvidešimt ožkų su ožiukais, trejetas alpakų, dar – triušių, žąsų ir vištų pulkas. Prasidėjo viskas nuo vienos ožkelės, kuri, galima sakyti, atliko visos šeimos gydytojos vaidmenį.
Kai Linutė buvo devynių mėnesių, labai stipriai kosėjo. Tuo kosuliu užsikrėtė visi namiškiai – jokie antibiotikai nepadėjo. Tuomet viena senyvo amžiaus gydytoja pasivėdėjo Loretą su vaikais į savo kabinetą ir šnibžtelėjo į ausį, kad turbūt visa šeima pasigavo kokliušą. Dar pridėjo, kad ta liga nepagydoma, o palengvinti simptomus gali nebent ožkos ar kumelės pienas.
„Tada labai nustebau ir dėl diagnozės (nuo kokliušo visi mano vaikai buvo skiepyti), ir dar dėl to, kad kumelės pieną duoda, – juokiasi L. Malyginienė. – Vis dėlto nusprendžiau paklausyti gydytojos patarimo ir įsigijau ožką. Kasryt ją melžiau ir girdžiau namuose visus kosinčius jos šiltu pienu. Tai nebuvo vaistai, bet po kurio laiko kosulys praėjo“, – prisimena Loreta, o kitiems panašaus likimo žmonėms pataria, kad padeda ne parduotuvėje pirktas ožkos pienas. Pagalba yra tada, kai pasimelžus ožką šiltas pienas čia pat išgeriamas.
Ožkas pradėjo auginti dar gyvendama nuomotoje sodyboje, o į saviškę Prienų rajone įsikraustė jau su gausiu būriu augintinių. Tarp jų – Nubijos nulėpausės ir Zaneno ožkos, išveistos Šveicarijoje, Zaneno slėnyje. Pastarosios labai pieningos. Tos veislės buvo ir pirmoji Malyginų ožkelė gydytoja, dabar jau – ožkų rojuje.
Atostogauti negali
Ilgą laiką tiek ožkų pieną, tiek ir jo produktus šeima naudojo tik savo reikmėms. „Juk niekas neaiškino, kaip tuos sūrius ar jogurtą daryti. Teko pačiai eksperimentuoti. Daug nepavykusių sūrių tiesiog vištoms sušėriau“, – juokiasi visko pati turėjusi išmokti moteris.
Anot jos, viena ožka per du dienos melžimus duoda 3–4 l pieno. Malyginai jį be galo mėgsta, kaip ir Loretos gamintus ožkos pieno sūrius, tad parduoti jų nedaug lieka.
Paklausta, ar vasaros metu gali palikti savo ūkį ir išvykti atostogauti, pašnekovė giliai atsidūsta. Didžioji jos pareiga, kurios negali atlikti niekas kitas, – rytinis ožkų melžimas.
„Pas ožkas kasdien, pusę septynių ryto, einame su mama. Jai podagra, sąnarius skauda, tad melžti negali. Padeda man, – aiškina dukra. – Anksčiau, kol dar vyriausias sūnus gyveno kartu, jis padėdavo. Dirbau ligoninėje paromis, tai jis iki keturiolikos metų man talkino.“
Tolimesniame užsienyje Loreta nėra buvusi nė karto. Tik Lenkijoje. „Kai važiavome prie jūros, anksti ryte pamelžiau karves, o vėlai vakare jau grįžome namo“, – dalijasi ji ir apgailestauja, kad labai sunku ūkio darbams rasti pagalbininkų net už pinigus.
Kai namo stogą keitė – irgi pagalbos nerado. Vyrui vienam plušėti teko, tad, jei Artūras nebūtų buvęs toks auksarankis – vargu ar šiandien šeima džiaugtųsi gražia, tvarkinga sodyba, kurioje – visi patogumai. „Net gręžinį savo kieme pasidarėme, nes šulinio vandens nebeužteko“, – aiškina.
Gyvename savame burbule ir džiaugiamės. Aišku, tempas irgi yra, darbas darbą veja, bet vis tiek ne taip, kaip mieste.
Prisiduria iš edukacijų
Beveik kiekvieną dieną Loreta laukia smalsuolių, kurie norėtų pasivaikščioti po ožkų ūkį, susipažinti su jos raguotais, plunksnuotais ir kailiniuotais keturkojais.
„Kadangi nebedirbau slauge, ėmiau galvoti, kaip prisidėti prie šeimos biudžeto. Sumaniau rengti žmonėms edukacijas“, – dalijasi puikia idėja ji, nusprendusi, kad vien ožkos – neįdomu.
Teko pasiskolinti pinigų ir įsigyti trejetą alpakų. Geriau susipažinusi su šiais gyvūnais ūkininkė suprato, kad daugiau švelniavilnių užsieniečių laikyti nenorėtų – per daug vargo.
Nukirpusi jų kailį, Loreta pabandė pati jį suverpti. Rateliu neišėjo, suverpė verpste. Nelabai lygiai, bet kaip pirmam mezginiui – tiko. Kadangi pati megzti nemokėjo – davė vyrui, kuris mokykloje buvo bandęs.
Ar galite patikėti? Šiandien, pasakodama svečiams apie alpakas, Loreta visada parodo Artūro virbalais megztą šaliką-movą.
Ką darys su kita alpakų vilna, dar nežino. Galbūt ieškos žmonių, kurie pasiūtų šiltas alpakų vilnos antklodes visiems šeimos nariams.
„Nors ir labai gražios, alpakų daugiau pirkti neketinu. Liksiu prie savo ožkų, pieno perdirbimo ir edukacijų“, – aiškina ir giria, kokie įdomūs sutvėrimai tos ožkos.
Jos jaukios, greitai prisiriša prie savo šeimininkų. Mėgsta būti draugijoje, po vieną – liūdi, bliauna. Loretos žodžiais tariant, jei ožka augtų ūkyje viena, būtų kaip šuniukas. Vaikščiotų visur iš paskos ir lauktų gardaus kąsnelio.
Maža to, šie gyvūnai be galo sumanūs. Moka patys ir vartelius atsidaryti, ir antkaklius atsisegti. Įveikia net užsukamą karabiną. Tol makaluoja vieni kitiems su liežuviais, kol ima ir atsuka.
„Turėjome vieną ožį, kuris mokėjo kuolą su ragais iš žemės išsikasti. Vartaliodavosi kūliais tol, kol pavykdavo jį išrauti, o tada jau pas paneles maudavo“, – raguočių nuotykiais dalijasi šeimininkė ir sako, kad tekdavo net tris kuolus kalti, kad kavalierius nepabėgtų.
Kaimo magija
Ūkis didelis, darbo daug, atostogų nėra – gal mieste vis tik buvo geriau? Loreta kategoriška. Jokiu būdu.
„Čia išeini į savo kiemą. Pasirenki žolelių arbatai. Iš daržo parsineši savo svogūnų, salotų. Kiekvienais metais prisieki daržus mažinti, bet jie vis plečiasi ir plečiasi, nes sukišusi rankas į žemę gauni daug daugiau energijos“, – tikina.
Pasiekti miestą jau nesudėtinga. Vos pagimdė Liepą – išsyk nuvažiavo teisių laikytis. Dabar vairuotojo egzaminams ruošiasi ir sūnus Nojus. Kieme jau automobilis stovi, tik bankui už jį dar reikia išsimokėti, tad tinginiauti nėra kada.
„Biudžetas pas mus bendras. Tiek mamos pensija, tiek vyro alga, tiek mano uždarbis iš ūkio – viskas eina į bendrą katilą, o paskui jau aš daliju, kam ko ir kiek reikia“, – šypsosi L. Malyginienė.
Ar turi kada ryte bent puodelį kavos išgerti? Pašnekovė šypsosi ir sako, kad kavą geria dviese su mama iškart pamelžusi ožkas. Tai tarsi atlygis už padarytą darbą. Ją begurkšnodamos aptaria ir dienos darbus. Tada viena eina primelžto pieno tvarkyti, kita – pietų šeimynai gaminti.
Turgaus dienomis važiuoja į miestą. Jau turi savo produkcijos gerbėjų. Tačiau ilgai mieste neužsibūna. Ten žmonės pikti, suirzę, skubantys, – sako. Kaime – ramybė. „Gyvename savame burbule ir džiaugiamės. Aišku, tempas irgi yra, darbas darbą veja, bet vis tiek ne taip, kaip mieste“, – tikina.
Paklausta apie ateitį, Loreta prisipažįsta didelių planų neturinti. Plėstis nesiplės – dėl darbuotojų šiais laikais problema. Toliau gamins skanius pieno produktus, rengs edukacijas, šventes. Kvies žmones į savo kiemą švęsti Joninių, Mindauginių ir kitų švenčių. „Kaip kitaip svečių į savo ūkį prisiviliosi?“ – juokiasi.
Naujausi komentarai