Žemas pjovimas

Sezono pradžioje, prasidėjus pavasariniams vejos priežiūros darbams, veją rekomenduojama nupjauti kuo trumpiau – iki žemiausio įmanomo lygio. Tai padeda pašalinti susikaupusius sausus stiebus, paskatina žolės augimą, paruošia veją kitiems priežiūros darbams – skarifikavimui, tręšimui, užtikrina, kad tai būtų veiksmingiau.

„Veją nupjauti kuo trumpiau naudinga ir todėl, kad saulės šviesa lengviau pasiekia žolės šaknis, paviršius greičiau džiūsta, o drėgmė nesikaupia. Dėl to sumažėja pelėsio ir grybelio atsiradimo tikimybė“, – aiškina laistymo sistemų ekspertų „Garden Solutions“ vadovas Vidmantas Basevičius.

Skarifikavimas

Kai veja nupjauta iki žemiausio lygio, metas skarifikuoti – tai tarsi vejos pravalymas. Jo metu pašalinama sudžiūvusi žolė, samanos ir kiti susikaupę likučiai, trukdantys vejai kvėpuoti. Skarifikavimas pagerina oro ir vandens patekimą į dirvą, skatina šaknų augimą, todėl veja taps tankesnė ir stipresnė.

Pašnekovo teigimu, skarifikuoti reikėtų tuomet, kai dirvožemio temperatūra pasiekia apie +8 °C. Paprastai tai būna balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje.

„Labai svarbu sulaukti meto, kai nebegresia šalnos. Jei skarifikuojama per anksti, o paskui užberiama trąšų ir žolė pradeda augti, tačiau naktimis temperatūra dar nukrinta žemiau nei nulis, tai gali rimtai pakenkti vejai. Tokios sąlygos dažnai sukelia nušalimą ir padidina ligų riziką. Todėl geriau šiek tiek luktelėti, nei skubėti. Kai nakties temperatūra pasiekia apie +8–9 °C šilumos, tai patikimas ženklas, kad dirvožemis yra pakankamai įšilęs, ir galima drąsiai pradėti skarifikavimo darbus“, – patarimais dalijasi V. Basevičius.

Be to, skarifikuoti ypač svarbu, jei veją prižiūri robotas. Kadangi jis nuolat mulčiuoja – palieka susmulkintą žolę toje pačioje vietoje – ilgainiui ant vejos paviršiaus susidaro tankus sluoksnis.

„Viena vertus, tai naudinga, nes robotas tarsi nuolat tręšia veją, tačiau kartu formuojasi tankus kilimas, kuris gali trukdyti orui ir drėgmei pasiekti žolės šaknis. Todėl tokią veją skarifikuoti – būtina“, – pabrėžia specialistas.

Lyginimas

Kai veja pradeda augti, neretai pastebime, kad jos paviršius – nevisiškai tolygus: vienur – nedidelė duobė, kitur – kiek pakilęs plotas. Todėl tokiose vietose reikia išlyginti paviršių, kad veja taptų vientisa, o visi duobėti plotai būtų išlyginti.

Tam naudojamas smulkus sijotas smėlis arba smėlio ir žemių mišinys, kurį tolygiai paskleidus galima suformuoti gražų, lygų pagrindą tolesnei vejos priežiūrai. Smėlį reikėtų berti plonu sluoksniu ir išskirstyti grėbliu arba specialia lyginimo lentele – švelniais judesiais paskleidžiant jį per visą plotą, kad neliktų nelygių vietų.

Veją nupjauti kuo trumpiau naudinga ir todėl, kad saulės šviesa lengviau pasiekia žolės šaknis, paviršius greičiau džiūsta, o drėgmė nesikaupia.

Vejos atsėjimas

Išlyginus paviršių, metas atsėti retas ir pažeistas vejos vietas – tai padės išlaikyti veją vientisą ir užkirs kelią piktžolėms augti.

„Atsėti reikia tose vietose, kur veja išretėjusi ar akivaizdžiai praretėjusi. Dažniausiai tai būna nudžiūvę ar sunykę plotai intensyviai mindomose vietose: prie takelių, sūpynių, vaikų žaidimų aikštelių. Taip pat žolė retesnė, kur daugiau šešėlio, ypač šiaurinėje pusėje“, – aiškina žinovas.

Atsėjant svarbu rinktis tokį pat ar labai panašų žolės sėklų mišinį, kokiu jau buvo sėta veja, – taip bus išlaikomas vientisas vaizdas. Pasėjus sėklas, visą plotą reikėtų suvoluoti – tai pagerina sėklų kontaktą su žeme, padidina jų sudygimo tikimybę, užtikrina tolygią drėgmę ir spartesnį augimą. Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad jei nevoluojama, sėklas gali lengvai išpūsti net ir stipresnis vėjas, todėl šio žingsnio praleisti nederėtų.

Vejos tręšimas

Pavasarį vejai reikia energijos ir medžiagų augti ir atsigauti. Būtent todėl šiuo metų laiku svarbu naudoti trąšas, kuriose gausu azoto (N) – jis skatina intensyvų žolės augimą, suteikia ryškiai žalią spalvą ir stiprina ją. Rekomenduojama rinktis specialiai pavasariui skirtas kompleksines vejų trąšas, kuriose, be azoto, yra fosforo (P) ir kalio (K), svarbių šaknims stiprinti, atsparumui sausrai ir ligoms.

Trąšas reikia barstyti tolygiai, geriausia – sausą dieną prieš lietų. Kodėl tai svarbu? Trąšų granulės turi ištirpti ir įsigerti į dirvą, kad augalas galėtų jas įsisavinti. Visgi be tinkamo laistymo pasiekti vienodą rezultatą sudėtinga.

„Dažnas vis dar bando laistyti veją rankiniu būdu, tačiau ar tikrai įmanoma pasiekti, kad vanduo pasiskirstytų visiškai tolygiai? Deja, ne. Vienose vietose vandens bus per daug, kitose – per mažai, todėl trąšos ištirps netolygiai. Dėl to veja augs nevienodai: vienur bus vešlesnė ir žalesnė, kitur – skurdesnė ir silpnesnė. Sprendimų yra du: tręšti prieš lietų, nors orų prognozėmis ne visada galima pasikliauti, arba rinktis patikimesnį variantą – automatinę laistymo sistemą, kuri užtikrina tolygų drėgmės paskirstymą ir tikslų rezultatą kiekviename vejos plote“, – sako specialistas.

Svarbu žinoti, kad trąšos neištirpsta vienąkart palijus, – jei negauna pakankamai drėgmės, jos lieka paviršiuje, o veja neįsisavina reikalingų medžiagų ir visas darbas gali neiti perniek.

Reguliarus laistymas

Po visų vejos priežiūros darbų, norint, kad ji augtų sveika ir tanki, būtina reguliariai ir tinkamai laistyti, o tam patikimiausias sprendimas – automatinė laistymo sistema, kuri tiksliai dozuoja vandenį, užtikrina tolygų jo paskirstymą ir leidžia laistyti optimaliu metu – anksti ryte arba vakare.

„Žinoma, svarbu atsižvelgti į dirvožemio tipą, tačiau laistyti reikėtų ne dažnai, o gausiai – maždaug du tris kartus per savaitę. Svarbu ne drėkinti paviršių, o laistyti taip, kad vanduo pasiektų bent 10–15 cm gylį, kur formuojasi vejos šaknynas.

Jei sklype gruntas molingas, vanduo jame laikosi ilgiau ir gali pakakti laistyti 10–15 minučių. Jei dirvožemis smėlingas ar žvyringas, vanduo  greitai nuteka, todėl reikės laistyti ilgiau, kad drėgmė pasiektų reikiamą gylį.

Kad nustatytumėte tinkamą laistymo trukmę, paprastas patarimas – prapjaukite veją, įkiškite pirštą ir pažiūrėkite, ar drėgmė pasiekė reikiamą gylį. Jei jaučiate, kad žemė vis dar sausa, vadinasi, laistymo trukmę reikėtų padidinti keliomis minutėmis. Taip stebėdami galėsite tiksliai žinoti, kiek minučių pakanka, kad drėgmė pasiektų reikiamą gylį. Tai svarbiausia, nes vanduo turi pasiekti ne tik žolių lapelius, bet ir  šaknyną, kuris ir lemia vejos augimą ir atsparumą“, – teigia ekspertas.

Efektyviausia veją laistyti anksti ryte – tarp 5 ir 8 val. Apie 8 val. ryto laistymas jau turėtų būti baigtas. Žinoma, būtina atsižvelgti ir į tai, kiek yra laistymo zonų. Jei jų, pavyzdžiui, jų dvylika, o norite, kad paskutinė zona būtų baigta laistyti iki 8 val., pradėti laistyti reikėtų gerokai anksčiau. Tokiu metu vanduo spėja įsigerti į dirvą, negaruoja, o visa drėgmė pasiekia šaknis. Net jei 10 val. veja jau atrodo išdžiūvusi, prapjovus žolę galima pajusti, kad giliau dirvožemis vis dar drėgnas – vadinasi, laistyta buvo efektyviai.

„Dienos metu laistyti veją nerekomenduojama, nes dėl aukštos temperatūros didžioji dalis vandens išgaruoja dar nepasiekusi šaknų. Be to, laistant dienos metu gali susidaryti palankios sąlygos grybeliams plisti. Pavyzdžiui, laistant ryte ir vėlai vakare, dirva gali nespėti išdžiūti, o per didelė drėgmė skatina atsirasti tokias ligas kaip juodoji dėmėtligė ar pelėsiai. Todėl svarbu laistyti retai, bet gausiai, kad vanduo pasiektų gilesnius dirvos sluoksnius, ir rinktis tinkamą paros laiką – ankstų rytą, kai oro temperatūra žemesnė, o garavimas minimalus“, – pataria V. Basevičius.