Ornitologas Gediminas Petkus sako, kad Lietuva – ypatinga šalis: pro ją praskrenda tūkstančiai paukščių būrių. O spalio pradžioje migruojančius sparnuočius galės stebėti ne tik profesionalai, bet ir visi gyvajai gamtai neabejingi žmonės, mat Lietuvos ornitologų draugija (LOD) organizuoja kasmetes Paukščių palydas.

– Paukščių palydos spalio pradžioje Lietuvoje vyksta jau nuo 1994 m. Koks tai renginys ir kaip prie jo gali prisijungti kauniečiai, kiti Lietuvos gyventojai?

– Paukščių palydos išties yra didžiulė šventė. Pirmąjį spalio savaitgalį LOD tradiciškai kviečia visus gamtai ir paukščiams neabejingus žmones prisijungti prie stebėtojų būrio ir išlydėti išskrendančius paukščius. Šiame renginyje dalyvauja ne tik lietuviai. Tą savaitgalį paukščiai palydimi daugiau nei 40-yje Europos šalių, taip pat po truputį prisijungia ir kai kurios Azijos šalys. Tomis dienomis žmonės vyksta į gamtą stebėti paukščių, jų skaičiuoti, surašinėti, aptarinėti, kokias rūšis ir kokiomis apimtimis mato, organizuojamos paskaitos, seminarai aplinkosaugos tematika. Paskui kiekviena dalyvaujanti šalis turi pranešti renginio koordinatoriams – šiais metais slovakams – gautus rezultatus. Mano žiniomis, renginių ir šiais metais turėtų būti daug. LOD, Lietuvos regioninių parkų direkcijos kvies žmones stebėti ir skaičiuoti paukščius jų būriavimosi vietose – laukuose, parkuose ar prie vandens telkinių.

– Tik kaip tuos migruojančius paukščius suskaičiuoti: juk padangėse jų tokia daugybė… Ar renginio organizatoriai nebijo, kad skaičiai bus apytikriai?

– Manyčiau, kad pirminis šio tarptautinio renginio tikslas yra pakviesti žmones į gamtą, paskatinti parodyti dėmesį sparnuočių apsaugai, o tik paskui – skaičiuoti. Tam tikslui yra visokių metodikų. Tarkim, stovima ir žiūrima, kiek paukščių praskris per tam tikrą laiko tarpą. Arba jų skaičius fiksuojamas specialiais žymekliais, panašiais į chronometrus.

Vandens telkiniuose sparnuočius fiksuoti dar paprasčiau. Didžiulius žąsų, ančių, laukių būrius galima nufotografuoti, o paskui suskaičiuoti iš nuotraukos. Žinia, tikslumo didelio nėra, bet apytikrį įspūdį – kiek migrantų per Lietuvą praskrenda rudenį – tikrai galima susidaryti. Beje, turiu garbės pranešti, kad Rytine Baltijos jūros pakrante driekiasi vienas didžiausių Vakarų Palearktikoje paukščių migracijos kelių. Rugsėjo–spalio mėn. neretai būna dienų, kai Lietuvos pajūriu ties Klaipėda per dieną praskrenda daugiau kaip 3 mln. paukščių. Jis veda per pajūrį ir Ventės ragą. Pajūryje įsikūrusi Juodkrantės žiedavimo stotis, o Ventės rage – garsioji Ventės rago ornitologinė stotis, kur sparnuočius žieduoja, tiria ornitologai. Todėl ir sakau, kad Lietuva – ypatinga šalis, sutraukianti tūkstantinius būrius sparnuotųjų migrantų.

– Jei gerai supratau, ne tik lietuviai, bet ir kitų Europos bei Azijos šalių gyventojai vienu metu bandys skaičiuoti paukščius. Ir ką gi jie darys su tais skaičiais?

– LOD duomenis perduos Slovakijai. Vėliau tarptautinė paukščių apsaugos organizacija "BirdLife International", kurios partnerė yra LOT, apibendrins ir paviešins šios Europinės akcijos rezultatus – t.y. parodys kiekvienos šalies indėlį. Beje, Paukščių palydas (angl. EuroBirdwatch) žmonės išties pamėgo, nes tai puiki proga pabūti rudenėjančioje gamtoje, susitikti su bendraminčiais, draugais, aplankyti paukščiams svarbias teritorijas.

– Rudenėjančią gamtą jaučia ne tik žmogus. Bet juk pirmieji paukščiai išskrenda dar vasarą?

– Tikrų tikriausiai. Štai birželio pradžioje į kelionę išsiruošė pirmieji migrantai – varnėnai. O šiuo metu į pietus traukia įvairių rūšių zylės, liepsnelės, pečialindos, kregždės, kiti smulkieji vabzdžialesiai. Didžiuliais būriais pelkėse renkasi gervės. Jei pakelsime akis į dangų, išvysime praskrendančių varnėnų, kregždžių būrius, netrukus girdėsime žąsis. Jei kam įdomu, kokie paukščiai šiuo metu migruoja iš Lietuvos, tegul žvilgteli į Ventės rago paukščių žiedavimo stoties puslapį arba ornitologija.lt, kur paukščių stebėtojai dalijasi stebėjimais. Ten kasdien rašoma, kiek sužieduota paukščių, tad galima matyti, kurie iš smulkiųjų migrantų į pietus skrenda gausiausiai.

– Ne paslaptis, kad šylant klimatui ir Lietuvoje žiemos nebe tokios atšiaurios kaip anksčiau. Gal joms šiltėjant paukščiai nebetraukia žiemoti toli į pietus, o pasilieka čia?

– Kartais būna ir taip: Lietuvoje pasilieka žiemoti žąsys, pempės. Žinia, kad švelnėjančios žiemos leidžia paukščiams pasilikti gimtinėje, nes pagrindinė išskridimo priežastis tikrai ne šaltis, bet maisto trūkumas. Pažiūrėkite, anksčiau gulbės nebylės skrisdavo žiemoti į Baltijos jūrą prie Danijos, Vokietijos krantų, o dabar yra tokių, kurios pasilieka žiemoti Kaune, prie Kauno hidroelektrinės ar Žemųjų Šančių. Didieji baltieji garniai irgi jau matomi Lietuvoje žiemą. Dar – liepsnelės, juodieji strazdai, varnėnai, kikiliai. Tai rodo, kad paukščių žiemojimo Lietuvoje tendencija įgyja pagreitį. O kas iš to bus, kokios įtakos tai turės ornitofaunai – parodys laikas.

Nepaisant to, kad paukščiai artėja prie žmonių, nepatarčiau su jais kažkaip daugiau bičiuliautis, juos lesinti. Gamtos taip jau sutverta, kad sparnuočiai turi patys rasti sau maisto.

– Paminėjote, kad paukščiai išskrenda ne dėl šalčio, bet veikiau – maisto trūkumo.

– Tai tiesa. Skrenda tie, kuriems surasti maisto sudėtingiausia. Pavyzdžiui, vabzdžialesiai, kurie nebegali išgyventi dėl vabzdžių stygiaus. Dar nemažai įtakos jų kelionei turi ir dienos trukmė. Žiūrėkite, kai tik ji sutrumpėja, tuomet ir paukščiai ima kelti sparnus. O pavargę ieško gerų vietelių poilsiui. Vienas iš tokių jų pamėgtų kurortų Lietuvoje – Nemuno delta.

– O kurie paukščiai skrenda žiemoti toliausiai – kažkodėl spėju, kad didžiausieji, pavyzdžiui, gandrai?

– Nebūtinai. Mūsų gražiabalsės lakštingalos irgi toli skrenda. Panašiai kaip gandrai – iki pat Afrikos. Dar kregždės, kurių ir dabar galima pamatyti ant laidų pritūpusių, tolimam keliui besiruošiančių. Ypač toli migruoja juodieji čiurliai. Jie skrenda ir dieną, ir naktį.

Gandrai jau nebelaukia rugpjūčio 24-osios, Šv.Baltramiejaus dienos, ir keliomis savaitėmis anksčiau palieka gimtuosius namus. O prieš migraciją juos žmonės mato pakilusius ir sukančius ratus virš sodybų. Kodėl jie taip daro, kodėl suka ratus aplinkui? Į šį klausimą žmonės irgi randa savų atsakymų. Pasak jų, gandrai, prieš išskrisdami žiemoti, taip atsisveikina.

Iš tiesų karštomis vasaros dienomis jie tik gaudo šiltas oro sroves, kurios kildamos į viršų pakelia ir paukščius. Tad gandrai, sukinėdamiesi ratais, iš tiesų taupo savo jėgas, kad sklendžiant nereikėtų daug plasnoti.

Beje, ar žinote dar vieną įdomų faktą apie gandrus? Patinas ir patelė visada žiemoja atskirai. Jų jaunikliai, vos subrendę, taip pat išsyk traukia savais keliais. Kur kas šeimiškesnės už juos yra gervės.

– Teko girdėti gražų pasakojimą, kad, baigiantis žiemai, gandras ant uodegos parneša kielę, toji išspardo ledus ir tuomet ateina pavasaris. Ar gali būti, kad tas gandras rudeniop ant uodegos kielelę ir išneša?

– Oi, ne. Čia tik žmonių pasakos. Kielės, kaip ir gandrai, migruoja panašiais laikotarpiais – gal iš to panašumo ir gimė toks pasakojimas. Šiuo metu žmonės prie vandens telkinių dar gali pamatyti besibūriuojančias baltąsias kieles. Jos jau aktyviai skrenda paskui gandrus į Afriką.

– Minėjote, kad paukščius galima skirstyti į tolimuosius ir artimuosius migrantus. Gal artimieji, pajutę, kad žiema nebus šalta, toli neskrenda?

– Na, taip. Tie artimieji paprastai apsistoja Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose ar Belgijoje. Bet tolimieji – gandrai, pečialindos devynbalsės, lakštingalos, kregždės – vis tiek skrenda, kur suplanavę, dažniausiai į Afriką. Dar tarp žmonių vyrauja klaidinga nuomonė, kad kai kurie paukščiai, pvz., zylės, kurias jie mato per žiemą Lietuvoje, išvis nemigruoja. Kitaip sakant, yra vietinės. Bet ne… Visgi dauguma paukščių migruoja. Mūsiškės iš Lietuvos skrenda žiemoti į pietus, o į Lietuvą atvyksta paukščiai iš šiauresnių kraštų.

– Pastaruoju metu gyvoji gamta priartėjo prie žmogaus namų. Į vienkiemius atstriksi kiškiai, atsliūkina lapės, laukuose už tvorų vaikštinėja stirnos. Gal ir paukščiai nesibodi užsukti pas žmogų į kiemą?

– Jei nėra didelio trikdymo, tai ir tos pačios pilkosios gervės peri visai netoli žmonių namų – kokiame nedideliame miškelyje ar prie jo esančiame melioracijos griovyje. O juk neseniai dar perėdavo žmogui sunkiai prieinamose šlapynėse, pelkėse, miškuose.

Nepaisant to, kad paukščiai artėja prie žmonių, nepatarčiau su jais kažkaip daugiau bičiuliautis, juos lesinti. Gamtos taip jau sutverta, kad sparnuočiai turi patys rasti sau maisto. Nebent būtų išskirtinai šalta žiema ir sparnuočiai mirtų iš bado. Todėl norėčiau įspėti, kad lesinti paukščius batonu ar kitais skanėstais tikrai nederėtų – gali sušlubuoti jų skrandžių veikla, netgi sutrikti hormonai.

3 mln. – tiek paukščių per dieną rugsėjo–spalio mėnesiais praskrenda Lietuvos pajūriu ties Klaipėda.

– O jei ši žiema būtų labai atšiauri ir nedraugiška mūsų padangių sparnuočiams – kokiu maistu galėtumėme juos palepinti? Kas būtų maistinga ir jau tikrai nekenksminga?

– Dar kartą pasikartosiu – paukščiai dabartines žiemas gali lengvai išgyventi ir be žmogaus pagalbos. Dažnai norintys pagelbėti parūpina jiems lesalo, tačiau pamiršta,kad tokiu atveju įsipareigoja ir visą žiemą lesinti sparnuotį: juk šis įpranta gauti maisto. Vabzdžialesiams ir grūdlesiams geriausiai tiks saulėgrąžos, riešutai, kviečių, avižų grūdai, tik jau ne rugiai.

Vandens paukščiams padėti galima tik visiškai neužšąlančiuose vandens telkiniuose, kai krantai užšąla. Antraip pridarysite daugiau žalos negu naudos. Kaip pavyzdys galėtų būti miesto žmonių bičiulystė su kirais, karveliais, varnomis. Dėl jų draugystės šių paukščių populiacijos nenatūraliai auga, o tai nėra gerai.

– Lietuvių tautosakoje dauguma paukščių turi kažkokį pastovų apibūdinimą. Štai žvirblelis visuomet nabagėlis, genelis – darbininkas, šarka – vagilė, pelėda – išmintinga ir t.t. Jei jūs, ornitologas, turėtumėte parengti paukščiams nominacijas, kas, jūsų galva, taptų pone ar ponas gražiausiuoju, didžiausiuoju, plėšriausiuoju?

– Tos nominacijos labai jau subtilus dalykas. Žiūrint mano akimis, visi paukščiai gražūs. Bet kai kurie tikrai išsiskiria savo intelektu. Tarkim, krankliai, pilkosios varnos, gyvenančios pas mus. Ne sykį teko matyti, kaip gudriai jos gliaudo graikinius riešutus. Meta iš aukštai, o jei neskyla, taiko, kad šie pakliūtu po automobilio ratais. Arba iš konteinerio traukia visokius grietinės, jogurto indelius ir užkandžiauja. Ne sykį mačiau, kaip varnos šunis apgaudinėja. Viena pavilioja patiklųjį, o kita pripuolusi iš jo dubenėlio lesa. Tie paukščiai, kurie gyvena arti žmonių, rodos, išmoksta visokiausių žmogiškų gudrybių.

– Tikrai… Vieną žiemą ir aš mačiau socialiniuose tinkluose vaizdelį, kaip varna, užšokusi ant vienkartinės lėkštelės, čiuožinėja nuo namo stogo, linksminasi…

– Na, matote. Tai tik įrodo, kokio aukšto intelekto yra šie paukščiai. Arba tos pačios zylės, atskrendančios pas mus į lesyklėles. Patikėkite, jos irgi yra labai gudrios. XX a. trečiame dešimtmetyje Didžiojoje Britanijoje rytais veždavo tokius pieno buteliukus. Tai jos, gudruolės, įsigudrindavo snapais prakapoti tų buteliukų kamštelius ir lesdavo grietinėlę. Jų pavyzdžiu kasmet pasekdavo vis daugiau zylių, kol per maždaug 40 metų tą daryti išmoko beveik visos Didžiosios Britanijos zylės ir gamintojams nebeliko nieko kito, kaip tik… keisti butelių kamštelius (juokiasi).

Dar labai protingas paukštis yra karvelis. Nežinau, kodėl žmogus laiko jį kvaileliu… Karveliai turi puikią vaizdinę atmintį. Be to, mokslininkai yra nustatę, kad karveliai net gali atskirti tapybos stilius – kur, tarkim, Vincentas van Goghas, o kur Pablas Picassas. Prisiminkime ir pašto karvelius, kaip puikiai jie orientuojasi atstumuose, miestuose, vietose be jokių "Google Maps" (juokiasi).

– Esu girdėjusi, kaip mamos vaikučiams aiškina, kad karveliai, esą, labai nešvarūs paukščiai, tikri ligų nešėjai…

– O kuo tie vargšeliai kalti, kad žmonės, nevalos, palieka atdarus šiukšlių konteinerius? Jei mes patys esame nevalyvi, tai paukščiai irgi prisitaiko prie mūsų aplaidumo. O paskui iš to kyla įvairiausi mitai. Bet kokį gyvūną lauke paglosčius reikia nusiplauti rankas – tai paprasčiausia asmens higiena.

– O koks, sakykite, pats plėšriausias paukštis Lietuvoje?

– Jūs ir vėl už savo nominacijų (juokiasi). Negaliu to tiksliai pasakyti. Tarkim, zylė. Ji irgi labai plėšri. Jei paskaičiuotumėte, kiek be gailesčio musių ir uodų kasdien sulesa, ohoho... O sakalas keleivis arba koks paukštvanagis – šiedu irgi geri. Be galo plėšrūs. Jei pričiups kokį karvelį – gyvą sudoros.

– Užtai mažiausias paukštis tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje turbūt nykštukas?

– Atspėjote. Nykštukai irgi migruoja. Dabar dar galima pamatyti jų parkuose. Tik žmonės pavargę, nepakelia aukštyn akių. Jei pasidairytų į dangų, tikrai išvystų, kokie įvairūs ir gražūs mūsų šalies paukščiai.

– Iš tiesų, ruduo tuo ir gražus, kad danguje galima išvysti ne tik debesų laivų, bet ir paukščių trikampių… Sakykite, kaip iš tiesų veikia toji paukščių navigacinė sistema?

– Skirtingos paukščių grupės turi skirtingas taktikas. Vieni migruoja dieną, kiti – tiek dieną, tiek naktį. Tarkim, čiurlys gali skraidyti beveik dešimt mėnesių net nenutūpdamas. Jis užmiega skrisdamas (t.y. vienas jo smegenų pusrutulis naviguoja, o kitas – ilsisi).

Daugelis paukščių migruodami vadovaujasi dangaus kūnais – Saule, žvaigždėmis. Vieni paukščiai skrenda dažniau dieną (pvz., gulbės, gervės, karveliai, kikiliai, startos, varniniai), kiti – naktį (baubliai, putpelės, vištelės, gegutės, liepsnelės), o dar kiti tą daro vienodai gerai ir dieną, ir naktį (ausuotasis kragas, juodasis čiurlys, vieversiai, strazdai, paprastasis nykštukas). Kai kurie paukščiai orientuojasi magnetiniu lauku.

– O ar visi paukščiai migruoja trikampiu, kitaip sakant, V forma?

– Oi, ne. Šis būdas būdingesnis didesniems paukščiams – gervėms, gulbėms, žąsims, antims, kormoranams. Priekyje skrendantys paukščiai vis keičiasi. Mat pirmajam, vedliui, tenka didžiausias vėjo pasipriešinimas, o iš paskos skrendantiems būna lengviau. Smulkūs sparnuočiai labiau mėgsta skristi pavieniui arba būreliais, šeimomis. Tokie yra alksninukai, kikiliai, zylės. Varnėnai sudaro net iki 10 tūkst. sparnuočių būrius.

– Ar girdėjote tokį posakį, kad žmogui iki visiškos laimės dažnai trūksta tik keptų karvelių? O jei kalbėtume apie sparnuočių gerovę – ko gi jiems iš mūsų, žmonių, trūksta?

– Paukščiams reikia, kad žmonės jų netrikdytų tais ypatingais gyvenimo laikotarpiais, kai jie peri arba migruoja. O dar žmonės turėtų labiau saugoti paukščius ir jais rūpintis, ypač tada, kai vyksta jų migracija – rudenį (kai sparnuočiai skrenda žiemoti į šiltus kraštus) ir pavasarį (kai paukščiai grįžta į Lietuvą perėti bei praleisti šiltojo metų sezono). Tuo periodu dėl paukščių saugumo ant savo namų langų galite priklijuoti kokius nors lipdukus arba paukščių siluetus. Karpinius reikėtų užklijuoti iš lauko pusės, kad migruojantys paukščiai juos lengvai pastebėtų, nes paprastai jie mato savo atvaizdą arba aplinkos fragmentą, atsispindintį lange, trenkiasi į stiklą ir susižaloja.

– O kaip – jei jau taip nutiko – suteikti tokiam nelaimėliui pirmąją pagalbą?

– Deja, be veterinaro nelabai ką patys padarysime. Nebent galime įdėti paukštį į dėžutę ir ramiai palaikyti kokią valandą. Kartais būna, kad jis paprasčiausiai prisitrenkia į stiklą. Tuomet sutrinka vargšelio motorinė sistema ir jis nebegali skristi. Bet po kiek laiko būna, kad ir atsigauna. Deja, jei lūžo kaulas ar buvo pažeisti vidaus organai – ir specialistai vargu ar dar padės… Todėl būkime sąmoningi ir globokime savo mažuosius draugus, o spalio pradžioje nepamirškime dalyvauti Paukščių palydų šventėje.