Lapkričio 14 d., pirmadienį, esant giedram vakarui galima bus grožėtis nekasdieniška Mėnulio pilnatimi. Ši pilnatis apie 7 nuošimčių didesnė ir 15 nuošimčių šviesesnė nei įprasta. Toks reiškinys vadinamas supermėnuliu.

Supermėnuliu Mėnulis vadinamas tuomet, kai pilnatis sutampa su Mėnulio priartėjimu prie Žemės. Tuomet, kai pilnatis įvyksta jam esant tolimiausiame taške nuo Žemės, Mėnulis vadinamas mikromėnuliu arba minimėnuliu.

Taip nutinka dėl to, kad Mėnulis aplink Žemę skrieja ne taisyklinga apskrita orbita, bet ištęsta – elipsine. Todėl Mėnulio nuotolis nuo mūsų planetos nuolat kinta. Vidutiniškai Mėnulis nuo Žemės yra nutolęs per 382 900 km. Arčiausiai žemės esantis Mėnulio orbitos taškas astronomų yra vadinamas perigeliu, o tolimiausias – apogėjumi.

Jei lygintumėme arčiausiai Žemės ir toliausiai nuo Žemės esančias Mėnulio pilnatis, tai jų šviesiai skirtųsi 30 o dydžiai 14 nuošimčių.

Sąvoka supermėnulis nėra laikoma oficialiu astronominiu terminu. Ji buvo sugalvota astrologo Ričardo Nole (Richard Nolle) 1979 m. taip įvardinusio pilną Mėnulį, kuomet jis prie žemės priartėja ne mažiau kaip 90 proc. nuo savo artimiausio Žemei orbitos taško.

Šiandien, lapkričio 14 d., Mėnulio pilnatis bus arčiausiai Žemės nuo 1948 m., kuomet ji buvo dar 50-čia kilometrų arčiau. Šį kartą mus nuo Mėnulio skirs 356 509 kilometrai.

Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas sako, kad stebėti pilną Mėnulį verta pradėti tuomet, kuomet jis teka. Mat palei horizontą esantys vaizdai žmogui visada ir taip atrodo didesni. „Tai įgimta žmogaus savybė. Mūsų smegenys tarsi teleskopas didina daiktus esančius prie horizonto“, – teigia etnokosmologas.

Dar viena priežastis kodėl Mėnulio pilnatis atrodys didesnis ir šviesesnis nei paprastai, yra tai, kad Žemės su aplink ją skriejančiu Mėnuliu šiuo metų laiku yra arčiau Saulės nei vasarą. Dėl to Mėnulis gauna daugiau nei vidutiniškai Saulės šviesos ir būna ryškesnis“, – aiškina J. Vaiškūnas.

Vilniuje šiandien Mėnulis tekės – 16.50 val., Kaune 16.55 val., Klaipėdoje – 17.04 val.

Supermėnulio reiškinys yra gana dažnas – jį galima stebėti vidutiniškai kas 14 mėnesių. Tačiau toks priartėjimas, panašus kaip šįvakar, įvyks 2034 metais lapkričio 25 d., kai Mėnulis bus dar 65 km. arčiau Žemės nei šį kartą. O 2052 gruodžio 6 d. pasirodysiantis supermėnulis bus arčiau Žemės 86 km. nei šį kartą.

Dar vienu eiliniu supermėnuliu būsime apdovanoti ir prieš šių metų Kalėdas – gruodžio 14 d.

Paklaustas ar supermėnulis gali daryti kokią didesnę įtaką žmonėms arba gamtos reiškiniams Žemėje J. Vaiškūnas paaiškina: „Pagrindinių mūsų padangės dangaus šviesulių – Saulės ir Mėnulio įtaka Žemei ir jose vykstantiems reiškiniams yra neabejotina. Saulė yra svarbiausias gyvybei Žemėje palaikyti reikiamos šilumos ir šviesos šaltinis. Ji palaiko visus pagrindinius gamtinius ir gyvybinius vyksmus mūsų planetoje. Mėnulis taip pat čia vaidina nemažą vaidmenį. Dėl jo traukos vyksta potvyniai ir atoslūgiai. Manoma, kad jo trauka daro įtaką ir tektoniniams Žemės vyksmams, kurių nemalonia išdava tampa – žemės drebėjimai. Tačiau vienu iš svarbiausių ir nepelnytai dabar pamirštamu Mėnulio veiksnių yra jo švytėjimas. Dėl Saulės švytėjimo periodiškumo gyvojoje gamtoje įsivyravo paros periodinis ciklas, o dėl Mėnulio šviesos – mėnesinis ciklas. Daugybe tūkstančių metų, kuomet Žemėje nebuvo dirbtinio apšvietimo, gyvybinius vyksmus veikė tik pilno Mėnulio nakties šviesa. O Mėnuliui sudilus pasaulis paskęsdavo aklinoje tamsoje. Manau, kad šie ritmai ir dabar banguoja mūsų kūnuose, štai kodėl taip romantiškai, viltingai, o kartais ir neramiai žvelgiame į pilnatį“.