„Dzūkijos nacionalinis parkas, apimantis nemažą Nemuno ir jo intakų teritoriją, yra išskirtinė vieta tiek upių pažinimui, tiek ir jų įvairovės išsaugojimui. Upių, ypač didžiųjų, slėniai yra labai savotiškas kraštovaizdžio tipas, nes upės, tekėdamos per skirtingus landšaftus, tarsi jungia juos į vieną visumą. Nors šie slėniai nuo seno buvo naudojami žmonių, dėl sudėtingo reljefo juose išliko ir daug natūralios gamtos fragmentų. Neatsitiktinai ir Dzūkijos nacionalinis parkas buvo įsteigtas Dainavos santakinio upyno teritorijoje, nepaprastai turtingoje tiek gamtinėmis, tiek ir kultūrinėmis vertybėmis. Į parką patenka Nemuno vidurupis, Merkio, Ūlos, Grūdos upių atkarpos, unikalus Skroblaus upelis – iš viso apie 36 upės ir upeliai, gausūs šaltiniai. Nemunas parko teritorija teka apie 45 km nuo Liškiavos ir Vieciūnų iki Krikštonių ir Dundžio vienkiemio, jungdamas smėlingą, miškais apaugusią Dainavos lygumą su perpustytomis kopomis ir ežeringas Dzūkų aukštumos kalvas. Nemuno slėnis yra ir europinės svarbos rūšių migracijos kelias, kuriuo į mūsų kraštą atkeliauja šilumamėgės Pietryčių Europos rūšys iš Poliesės, Pripetės slėnių, iš Baltarusijos ir Ukrainos.
Nemuno kraštovaizdžio įvairovę dar padidina pačios upės praeityje sukurtos ir dabar tebekuriamos reljefo formos – stačiašlaičiai slėniai ir skardžiai, unksmingos raguvos ir atviros terasos, akmenuotos rėvos ir salos, derlingos salpos ir senvagės. Upių slėniai pasižymi sudėtingu hidrologiniu režimu, kurį lemia upių vandens lygio svyravimai, intakai bei šaltiniai, savitu mikroklimatu. Pavasaris į Merkinę ateina kokia savaite anksčiau nei į Marcinkonis, čia žymiai mažesnė šalnų tikimybė. Tokia gamtinių sąlygų įvairovė sudaro puikias sąlygas atsirasti ir didelei buveinių įvairovei – tai miškai įvairaus drėgnumo ir derlingumo žemėse, šaltininės pelkutės, pakrančių smėlynai, dumblynai ir akmenynai, atviri ir krūmais užaugantys šlaitai, derlingos užliejamosios pievos ir smiltpievės aukštesnėse terasose, įvairios vandens buveinės – nuo senvagių ežerėlių ir lėtai tekančio vandens užutėkiuose iki rėvų sraunumų.
Ne kiekvienais metais būna galimybė pažvelgti į tai, kas paprastai slepiasi po vandeniu, suprasti, kad upės – tai ne tik vandens srovė ir žuvys. Ne mažiau svarbus upės gyvenimui ir dugnas, kurio paslapys kažkiek pasimato tik per didžiausias sausras. Kylant didžiųjų upių tvarkymo vajui, siūlome pasižvalgyti po Nemuno vidurupio sėklias akmenyčias ir rėvas, kurios patenka į Dzūkijos nacionalinį parką. Tik Bajorės ir Siuvėjo rėvos yra paskelbtos gamtos paminklais, o įspūdinga Panemunės rėva (Velnio tiltas) – gamtos paveldo objektu, bet ateičiai turėtų išlikti nepakeista ir nepertvarkyta visa ši Nemuno atkarpa, kitaip kokia saugomų teritorijų steigimo prasmė“, – feisbuke skelbia Dzūkijos nacionalinio parko savanoris Mindaugas Lapelė.
Naujausi komentarai