ŽAIBŲ GAUDYTOJAI RIZIKUOJA GYVYBE DĖL STULBINANČIŲ KADRŲ: PAPASAKOJO, KAIP VISKAS VYKSTA

LNK žurnalistė Sandra Vilimaitė kalbėjosi su žaibų gaudytoju Luku Jonaičiu apie žaibų, audrų ir kitų dangaus reiškinių filmavimą ir fotografavimą.

– Ar derlinga ši vasara žaibais, audromis?

– Kol kas dar iš tikrųjų nėra labai derlinga, tačiau praėjusi sekmadienį teko užfiksuoti neblogą audrą. Tačiau tai tik pavienė audra, kuri pasižymėjo tokiomis savybėm.

– O kada pas jus prasideda tas žaibų, audrų gaudymo sezonas?

– Iš tikrųjų mes laukiam nuo balandžio mėnesio ir tai trunka maždaug iki rugpjūčio, tačiau priklauso nuo metų, nes vienais metais būna daugiau audrų protrūkių, kitais – mažiau.

– Kaip manot, nuo ko tai priklauso?

– Manyčiau, jog tai priklauso nuo tam tikrų globalinių klimato procesų, tokių kaip pavyzdžiui „La Nina“ vandenyne ar „El Ninjo“ reiškinys. Tai yra vandenyno srovės temperatūros pasikeitimas. Kai būna „La Nina“, atšala vandens paviršius, kai „El Ninjo“ – atšyla. Tai labai įtakoja globalius orus. Šįmet prasideda „El Ninjo“ ir aš manau, kad tie procesai po truputį pradeda jaustis ir audrų turėtų daugėti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar nepavojinga gyvybei filmuoti, fotografuoti žaibus? Ar nebijote, kad nutrenks?

– Ta baimė visada egzistuoja ir, manau, kad ta baimė ir gelbsti. Nes jeigu būna labai ekstremalu, tai stengiamės kiek įmanoma išvengti būti toj vietoj, kur yra intensyvus žaibavimas arba kruša, tiesiog nusimatom kelius, kur galima pabėgti, išvažiuoti ir stengiamės išvengti. Tačiau tenka prisiartinti prie tokių vietų, kurios yra ekstremaliai pavojingos, bet neturėtume tokių kadrų, jei ten nevažiuotume. Tad tenka stengtis, šiek tiek rizikuoti.

– Ar tam užtenka paprasto telefono, ar reikia kažkokios ypatingos įrangos?

– Tenka naudoti profesionalius fotoaparatus, žinoma, jeigu norisi užfiksuoti viską detaliai, kokybiškai. Mūsų komandoje visi stengiasi apsirūpinti kiek įmanoma naujesne technika, kad galėtų žmonėms paskui parodyti tuos vaizdus, kuriuos jūs matote mūsų puslapyje.

– Tai ir gyvybei pavojingas užsiėmimas, ir brangus tikriausiai, nes reikia tam tikros įrangos. Iš kur atėjo ta mada?

– Mada atėjo jau nuo senesnių laikų, keletas mūsų pagrindinių įkūrėjų yra pažįstami dešimt metų ir daugiau. Tas hobis išsivystė eigoj, kai mes stebėjom tuos reiškinius, daug nuotykių patyrėm ir pradėjom galvot, kad reikia tuo dalintis. O ilgainiui dar pradėjom sekt Amerikos gaudytojus, kurie būtent taip pat gaudo kaip mes, tiktai dar žymiai ekstremalesnes audras. Sakyčiau, kad kai kurios audros pas mus esančios nelabai ir skiriasi nuo amerikietiškų, tačiau jos pasitaiko retai.

Tenka prisiartinti prie tokių vietų, kurios yra ekstremaliai pavojingos, bet neturėtume tokių kadrų, jei ten nevažiuotume.

– Tai galima sakyt, kad tokia idėja atkeliavo iš Amerikos?

– Tam tikra prasme, taip. Analogai atkeliavo iš Amerikos. Mes stengiamės analogiškų debesų struktūrų ieškot ir Lietuvoj.

– Ir kaip visa tai vyksta? Vilniuje nelyja, nėra žaibų, audrų, o kur nors pajūryje audra. Kaip jūs taip greitai galite nusigauti, ar kai kurie kolegos gyvena kitur?

– Mūsų komanda yra pasiskirsčiusi per Lietuvą skirtinguose taškuose ir jeigu kažkas tam tikram taške vyksta, tai stengiasi ir gaudyti tas žmogus tada. Jeigu matom, kad iš pietų ateina koks nors audros debesis, stengiamės analizuoti situaciją ir patys ten nuvykti kuo įmanoma greičiau. Važiuojam po dvi valandas laukti tos audros. Dažnai nepasiseka, bet kartais iš tikro nusišypso laimė, kaip kad praėjusį sekmadienį. Sekmadienį reikėjo laukti audros pusę dienos, iki galo nežinant, ar ji bus, ar ne, tačiau ji viršijo visus lūkesčius.

– Ar būna kokių kurioziškų situacijų?

– Tikrai būna. Pavyzdžiui, kai važiuoji ir atsitrenki į „Stop“ ženklą, kaip buvo kolegai praėjusį sekmadienį. O šiaip visada stengiamės žiūrėt į saugumą ir sėkmingai atitrūkti nuo debesies, kad galėtume vėl užfiksuoti visą jo frontą.

– Paskutinė audra, sakėte, buvo tokia kaip Amerikoje. Kuo ji ypatinga?

– Iš tikrųjų ši audra vadinama supercele, su savim tas darinys nešasi labai didelį kiekį kritulių. Jos susidaro tikrai ne visur ir ne visada, turi būti ypatingos sąlygos, dažniausiai Amerikoje ir gaudo būtent tas audras. Jos ypatingos tuo, kad susidaro tokios sąlygos, kai vėjas taip įsuka debesį, jog toje vietoje gali ir tornadas susidaryti. Tai vadinama visų audrų motina. Tai toks nepaprastai išraiškingas vaizdas, kurį visada stengiamės užfiksuoti.