Mėnulis tolsta nuo Žemės išmatuojamu greičiu, palaipsniui ilgindamas mūsų paros trukmę ir keisdamas visos planetos pusiausvyrą. Tai, kas atrodo kaip stabilus dangaus šokis, iš tikrųjų yra lėta transformacija, trunkanti milijonus metų.
Šimtmečiais Mėnulio ciklas atrodė tarsi konstanta, raminančiu reguliarumu valdanti potvynius ir užtemimus. Tačiau šiuolaikiniai matavimai rodo, kad šis stabilumas tėra iliuzija. Atstumas tarp Žemės ir vienintelio jos natūralaus palydovo metai iš metų didėja, praneša „The Daily Galaxy“.
Šis laipsniškas poslinkis yra svarbus, nes jis veikia pačią mūsų planetos sukimosi mechaniką. Ryšys tarp potvynių, orbitinio judėjimo ir dienos trukmės nėra teorinis. Jis užfiksuotas fosilijose ir patvirtintas lazeriniais matavimais.
Priešistorinės kriauklės užfiksuoja greitesnį Žemės sukimąsi
Prieš septyniasdešimt milijonų metų, kreidos periodo pabaigoje, diena Žemėje truko apie 23,5 valandos. Remiantis 2020 m. žurnale „Paleoceanography and Paleoclimatology“ paskelbtu tyrimu, mokslininkai šią išvadą padarė analizuodami dvigeldžių moliuskų Torreites sanchezi suakmenėjusių kriauklių augimo linijas.
Šios mikroskopinės juostelės, panašios į medžių rieves, fiksuoja kasdienius augimo ciklus. Jas suskaičiavę, mokslininkai nustatė, kad tuo metu metai truko maždaug 372 dienas. Daugiau dienų metuose reiškia, kad kiekviena diena buvo trumpesnė.
Duomenys rodo, kad Mėnulis anksčiau buvo arčiau Žemės, darė stipresnę gravitacinę įtaką ir intensyviau veikė planetos sukimąsi. Šis atradimas nėra spėlionės. Jis pagrįstas fiziniais įrodymais, išlikusiais kalkakmenio nuosėdose.
Potvyniai verčia Mėnulį atsitraukti
Mėnulio „atsitraukimo“ priežastis slypi potvynių fizikoje. Žemei sukantis, Mėnulio gravitacija veikia vandenynus, sukurdama du priešingus potvynių iškilimus. Šie iškilimai yra šiek tiek pasislinkę Mėnulio padėties atžvilgiu, nes Žemė sukasi greičiau, nei Mėnulis skrieja aplink ją.
Šis poslinkis sukuria gravitacinį sukimo momentą. Iškilimas traukia Žemės kosminį partnerį į priekį, perduodamas sukimosi energiją iš planetos į jos palydovą. Dėl to Mėnulis įgyja orbitinės energijos ir juda į aukštesnę orbitą, remiantis NASA pranešime spaudai pateiktais matavimais:
„Vienas didžiausių atradimų buvo tas, kad Žemė ir Mėnulis lėtai tolsta vienas nuo kito nago augimo greičiu, arba 3,8 centimetro per metus. Šis platėjantis tarpas yra gravitacinės sąveikos tarp dviejų kūnų rezultatas.“
Žemė lėtėja, o Mėnulis juda į priekį
Sidabriniam rutuliui įgyjant energijos, Žemė sumoka savo kainą. Energija, reikalinga Mėnulio orbitai išplėsti, imama tiesiai iš planetos sukimosi kampinio momento. Praktiškai tai reiškia, kad Žemės sukimasis palaipsniui lėtėja.
Straipsnyje „The Conversation“ Mičigano universiteto astrofizikas Stephenas DiKerby'is pažymėjo, kad šis reiškinys nematomas žmogaus gyvenimo mastu, tačiau jis yra negrįžtamas. Paros trukmė palaipsniui ilgėja, kai sukimosi energija perduodama į išorę.
Skirtumas atrodo beveik mikroskopinis – vos sekundės dalys per didžiulį laikotarpį. Tačiau ištęsus jį per milijonus metų, pokyčiai tampa reikšmingi. Žemė ir jos natūralus palydovas gali atrodyti sustingę pastoviame šokyje, tačiau jų santykis toli gražu nėra statiškas.
(be temos)