Vaizdas prieš porą milijardų metų Saulės sistemoje turėjo būti nepaprastai įdomus. Pasirodo, gyvybė anuomet, ko gero, egzistavo ne tik Žemėje ir Marse, bet net ir pragariškoje Veneroje. 

Naujausi NASA klimato modeliavimo rezultatai byloja, kad Venera ištisus 2 milijardus metų veikiausiai buvo švelnaus žemiško klimato planeta.

O kas čia nuostabaus? Juk Venera – Žemės dvynė. Kuri, bėgant milijardams metų, dėl savo pernelyg artimos kaimynystės su Saule ir šiltnamio efekto virto tikru pragaru su apie +500°C siekiančia „oro“ temperatūra ir sieros rūgšties lietumis.

Tačiau nuožmiu pragaru sesė Venera buvo ne visada. Anaiptol. O prieš gerus 3 mlrd. metus geriausiai kotiruojamos gyvybės lopšio akcijos galimai priklausė ne Žemei ar Marsui, o būtent Venerai. Panašu, kad anuomet Venera buvo palankiausias gyvybei Saulės sistemos kampelis.

Ši hipotezė iškelta jau prieš daugelį metų, tačiau pastaruoju metu įgyja naujų svarių argumentų. Kaip tik jų pateikė NASA Godardo kosminių tyrimų instituto mokslininkai. Jų sukurti klimato modeliai byloja, kad Venera ištisus 2 milijardus metų veikiausiai buvo švelnaus žemiško klimato planeta, kurioje tyvuliavo skysto vandens okeanai. Nepaisant to, kad Venera anais laikais Saulės spindulių gaudavo net 40 proc. daugiau nei Žemė dabar. Jei tik anuomet Venera aplink savo ašį sukosi sparčiau nei dabar...

„Jei tada Venera sukosi greičiau, dėl žemiško klimato vyravimo joje nelieka jokių vilčių – įsitikinęs tyrimo, kurio rezultatai publikuoti žurnale „Geophysical Research Letters“, autorius Michaelas Way. – Bet jei sąlygos buvo palankios, temperatūra Veneroje galėjo būti beveik tokia pat, kaip ir Žemėje. Ir tai nuostabu!“

Žemės ir Marso tinkamumas gyvybei bėgant metams keitėsi. Geologiniai požymiai byloja, kad tolimoje praeityje Marsas buvo gerokai šiltesnė planeta nei dabar. Joje galėjo tyvuliuoti vandenynai. Žemės istorija priešinga – ji kadaise buvo pragaru ir palaipsniui vėso, kaupė atmosferoje deguonį, kol tapo gyvybei tinkamu pasauliu. Ne tik tinkamu, bet ir gausiai gyvenamu pasauliu.

O kaipgi Venera? Apie Veneros tinkamumą gyvybei svarstyta mažai. Ką ir kalbėti apie konkrečius tyrimus. Tokia šališka nuostata grindžiama, visų pirma, žinojimu, kad mūsų laikų Venera yra pekla su nepaprastai tankia atmosfera, nuodingais debesimis ir triuškinančiu atmosferos slėgiu, kuris net 100 kartų viršija Žemės slėgį (o jis, beje, irgi triuškinantis).

Juk į Venerą XX a. antroje pusėje zondų buvo deleguota ne vienas ir ne du. Tačiau visi jie Veneroje ištverdavo ne paras ir net ne valandas, o minutes ar net tik sekundes – Veneros atmosfera juos beveik iškart sutraiškydavo ir iščirškindavo dar nespėjusius dorai išsijungti... Tad kaip toks nuožmus pasaulis kadaise galėjo būti tinkamas gyvybei? Apie tai net minčių kilti negali.

Tačiau tokia nuostata gali būti klaidinga. Manoma, kad dabartinis Veneros topografinis paviršius vulkaninių procesų dėka susiformavo maždaug prieš 700 mln. metų. Kokia Veneros topografija buvo iki tol, galima tik spėlioti – apie tai mes nė neįsivaizduojame. Tiesa, vandenilio izotopų kiekis Veneros atmosferoje byloja, kad planetoje turėjo būti daug vandens – galbūt pakankamai, kad joje  tyvuliuotų vandenynai.

„Veneros specifikacijų planeta, skriejanti aplink Saulės tipo žvaigždę ir lėtai besisukanti aplink savo ašį – tai nuostabus vandenynų susidarymui ir gal net gyvybei palankių aplinkybių derinys“, – įsitikinęs M. Way.

Pirmųjų požymių, ar galėjo kada nors Venera būti tinkama gyvybei, M. Way su kolegomis ieškoti ėmė analizuodami zondo „Magellan“ surinktus topografinius Veneros duomenis. Juos sujungė su hipotetiniais vandens ir saulės šilumos kiekiais Veneros praeityje. Iš šių duomenų mokslininkai pamėgino sudaryti Veneros klimato modelį – analogišką tiems, kurie sudarinėjami Žemei.

Gauti rezultatai tyrimo autorius sudomino. Nepaisant to, kad prieš 2,9 mlrd. metų Venera gaudavo gerokai daugiau nei Žemė dabar, M. Way klimatinis modelis numato, kad vidutinė atmosferos temperatūra Veneros paviršiuje anuomet buvo +11°C. Modelis taip pat byloja, kad vos prieš 715 mln. metų ji Veneroje buvo tik 4 laipsniais aukštesnė ir siekė apie +15°C. Ir tik po to prasidėjo nevaldomi šiltnamio efekto procesai, pavertę Venerą pragaru. O iki tol mažiausiai 2 mlrd. metų Veneroje klimatas galėjo būti švelnus ir tinkamas gyvybei.

Vis dėlto tai tik modeliuojamojo pobūdžio samprotavimai, priklausantys nuo to, kokia anuomet buvo Veneros topografija ir orbitinės charakteristikos. Kai M. Way pamėgino pakeisti modelį ir Venerai prieš 2,9 mlrd. metų suteikė Žemės paviršiaus ir sukimosi charakteristikas, atmosferos temperatūra taip sumodeliuotos Veneros atmosferoje ženkliai pakilo.

„Norėjome patikrinti, kokią įtaką klimatui galėjo turėti planetos topografija, – paaiškino M. Way. – Įsitikinome, kad milžinišką.“

Ne mažiau svarbi ir Veneros sukimosi aplink savo ašį svarba. Kai savo modelyje M. Way Venerai prieš 2,9 mlrd. metų suteikė dabartines lėtas sukimosi charakteristikas (Venera aplink savo ašį apsisuka per 243 Žemės paras, kai Žemė – per 24 val.), klimatas buvo šiltas ir švelnus. Tačiau vos tik tyrėjai paspartino Veneros sukimąsi iki 16 Žemės parų, planeta iškart virto pragaištinga orkaite.

Panašu, kad lėtai besisukančios Veneros atmosferoje susiformuodavo milžiniškas debesis – į Saulę atgręžtoje planetos pusėje, ten, kur spinduliai nuožmiausi. Tas debesis atlikdavo gigantiško reflektoriaus (veidrodžio) funkciją ir neleisdavo Saulės spinduliams perkaitinti į Saulę ilgam atgręžto Veneros paviršiaus ir jos atmosferos. Bet jei Veneros sukimasis intensyvesnis, tas debesis išsisklaido ir tokios sistemos atmosferoje nelieka.

Nors toks modelis neįrodo, kad Venera kadaise galėjo būti tinkama gyvybei, vis dėlto jis pateikia pakankamai argumentuotą scenarijų, kad taip galėjo būti. Ypač turint omenyje tai, kad planetų sukimasis nėra pastovus ir kinta. Pvz., Žemės sukimasis lėtėja. Bet ją stabdo Mėnulis. Venera Mėnulio neturi... Tiesa, kai kurie mokslininkai mano, kad Venera praeityje galėjo suktis sparčiau. Tačiau nustatyti tai nėra paprasta.

„Kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, vis dėlto galėjo būti net ir taip, kad gyvybė užsimezgė visų pirma Veneroje, o tik paskui buvo pasėta Žemėje, – samprotauja M. Way. – Bet galėjo būti ir atvirkščiai. Žodžiu, mūsų dar laukia nuostabūs atradimai.“

Ir iš tikrųjų. Jei Venera buvo rojaus kampelis gyvybei net 2 mlrd. metų... Kiek toli galėjo joje būti pažengusi evoliucija? Ir kokia apokalipsė pavertė Venerą nūdienos pragaru?