SKAMBINA PAVOJAUS VARPAIS DĖL VAIKŲ: KALBA APIE SAVIŽUDYBES, SAVE ŽALOJA

Daugėja nerimo, streso, įvairių baimių, pokalbių apie savižudybes. Apie vaikų ir paauglių psichinę sveikatą kalbėjo vaikų linijos psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

– Ką pastebite vaikų psichinėje sveikatoje?

– Vaikų linijoje pastebime, kad nuo pandemijos vaikų psichinė sveikata – pablogėjusi. Ir kažkaip neatsistato į tą lygį, kuris buvo prieš pandemiją. Tikrai pastebime, kad yra išaugusios tam tikros temos, pavyzdžiui, pokalbių apie savižudybę, savęs žalojimą, nerimą, baimę, stresą, įtampą, bet aišku, greta to visada išlieka amžinos ir aktualios temos paaugliams – santykiai su tėvais, su bendraamžiais, kur nebūtinai dramatiškos situacijos, bet tiesiog jiems sukeliančios daug jausmų.

– Kaip manote, kodėl po pandemijos situacija negerėja?

– Iki šių dienų turime labai daug nerimo. Tikrai sunku būtų paneigti karo Ukrainoje reikšmę. Paveikti tiek suaugę, tiek vaikai. Daug kitų konfliktų kyla pasaulyje. Daug dalykų aplink, kurie nepadeda to nerimo nuimti. Dažnai vaikai nesulaukia atliepimo, jie jaučiasi nepamatyti, nesuprasti šalia esančių suaugusių. Jie išgyvena daug įtampos. Mokyklose matome, kiek yra pokyčių švietimo sistemoje, kiek diskusijų, ginčų, pykčių tarp suaugusių dėl švietimo, tai mes, suaugusieji, ginčijamės, o vaikai toje aplinkoje turi augti ir ugdytis, tai natūralu, kad jie gali jausti didelę sumaištį. Ir jeigu vaikai neatranda suaugusio į kurį gali atsiremti, jie tai pradeda kaupti. Tada tas kaupimas gali pasireikšti labai nemaloniais dalykais.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kaip tėvai galėtų padėti savo vaikams?

– Svarbiausia – nenuvertinti jokio jausmo, sunkumo, su kuriuo ateina vaikas. Nesvarbu, ar tai būtų liūdesys, kad kažkas nepavyko mokykloje, svarbu – nepulti sakyti, kad tu juk žinai, kad privalai eiti į mokyklą, o pabandyti suprasti, kodėl jis nenori. Kad sako, jog nenori, tai nereiškia, kad neis. Gal jam tiesiog neramu dėl kontrolinio ir nori, kad mama ar tėtis išgirstų, nuramintų. Kitas dalykas – nebijoti patyrinėti ir nuraminti. Kartais užtenka tiesiog pasakyti, jog normalu, kad tu taip jautiesi. Tai vaikams padeda. O kitas svarbus dalykas – nebijoti tėvams kreiptis pagalbos. Tam yra ir emocinės paramos tarnybos, ir psichologai.

Kartais užtenka tiesiog pasakyti, jog normalu, kad tu taip jautiesi. Tai vaikams padeda.

– Ar vaikų linijoje pastebite, kad keičiasi bendravimo formos? Gal ir jums nebenori skambinti, o labiau rašo?

– Tikrai taip. Pastebime, kad skambučių skaičius nuo kokių 2018 metų po truputį mažėja. Didėja besikreipiančių internetu. Panašu, kad vaikams taip bendrauti – paprasčiau. Internetas suteikia dar didesnį anonimiškumą, saugumą, tai internetu vaikai atveria labai skaudžias temas, jausmus. O telefonu visko būna, būna ir pajuokauja.