Tibeto kalnuose rasta senovinio žmonių giminaičio fosilija įrodo, kad žmonija gyventi dideliame aukštyje prisitaikė daug anksčiau nei manyta, trečiadienį paskelbė mokslininkai.

Tokias išvadas leido padaryti mažiausiai prieš 160 tūkst. metų gyvenusio Denisovo žmogaus – išnykusios žmonių rūšies ar porūšio – žandikaulis, kuris yra pirmoji tokia fosilija, rasta ne Pietų Sibire. Specialistai mano, kad ji yra raktas siekiant suprasti, kaip kai kurie dabartiniai žmonės prisitaikė išgyventi mažos deguonies koncentracijos sąlygomis.

Apie Denisovo žmonių – neandertaliečių amžininkų, kuriuos, kaip ir neandertaliečius, galbūt išnaikino anatomiškai modernūs žmonės Homo sapiens – atradimą buvo paskelbta prieš dešimtmetį. Jų egzistavimas buvo nustatytas iš pirštikaulio fragmento ir dviejų krūminių dantų, atkastų Denisovo urve Pietų Sibiro Altajaus kalnuose ir datuojamų laikotarpiu maždaug prieš 80 tūkst. metų.

Tačiau ištyrę Tibeto fosiliją, kurią prieš beveik tris dešimtmečius rado vienas vietos vienuolis, mokslininkai padarė išvadą, kad Denisovo žmonių buvo kur kas daugiau ir kad ši grupė yra daug senesnė, nei manyta anksčiau.

„Būtybės, net jei ir kiek archaiškos, gyvenančios 3,3 tūkst. m (aukštyje) Tibeto kalnyne prieš 160 tūkst. metų... To iki šiol niekas negalėjo įsivaizduoti“, – sakė Jeanas-Jacques'as Hublinas (Žanas Žakas Hiublenas), Maxo Plancko (Makso Planko) instituto Žmogaus evoliucijos departamento direktorius.

Baišijos karstiniame urve Siahėje Kinijoje rastą žandikaulį jį radęs vienuolis padovanojo vietos muziejui, o vėliau mokslininkai ėmėsi analizuoti jo sudėtį. Fosilija yra tokia sena, kad iš jos nebeįmanoma išgauti DNR.

Tačiau J.-J. Hublinas ir jo komanda pasinaudojo naujausia baltymų analize vienam dančiui datuoti ir genetiškai susieti jį su Sibire rastomis Denisovo žmogaus fosilijomis.

„Mano nuomone, tai patvirtina jau kurį laiką mano turėtą darbinę hipotezę, kad beveik visos Kinijos ir Rytų Azijos (hominidų) fosilijos, (datuojamos laikotarpiu) prieš 350–50 tūkst. metų, tikriausiai yra Denisovo žmogaus“, – sakė J.-J. Hublinas, pagrindinis žurnale „Nature“ išspausdinto straipsnio autorius.

„Nepaprasta“

Viename neseniai paskelbtame moksliniame straipsnyje daroma prielaida, kad žmonės Tibeto kalnyną pasiekė tik prieš 40 tūkst. metų.

„Čia turime keturiskart senesnį dalyką, – sakė J.-J. Hublinas. – Tai absoliučiai nepaprasta.“

Rastas žandikaulis taip pat įmena vieną seniai antropologams ramybės nedavusią mįslę. 2015 metais mokslininkai nustatė, kad aukštai kalnuose gyvenantys etniniai tibetiečiai ir kinai hanai turi neįprastą geno EPAS1, reguliuojančio deguonį pernešančią molekulę hemoglobiną, variantą.

Dideliame aukštyje įprasti šio geno variantai nulemia per didelę hemoglobino ir raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, todėl kraujas sutirštėja, o tai nulemia padidėjusį kraujospūdį, mažą svorį gimstant ir didesnį vaikų mirtingumą.

Tačiau tibetiečių geno variantas gamybą padidina daug mažiau, bet užkirsdamas kelią deguonies trūkumui audiniuose, kurį patiria daug žmonių, persikėlusių į didesnį nei 4 tūkst. m aukštį.

Ši mutacija yra kone identiška Sibire – mažiau nei 700 m aukštyje – rastų Denisovo žmonių genui.

„To niekas iš tikrųjų nesuprato, nes nebuvo žinoma, kad Denisovo žmonės būtų gyvenę aukštikalnėse, tad jiems iš tikrųjų (tarsi) nereikėjo to geno išgyventi, – sakė J.-J. Hublinas. – Dabar mes žinome, kodėl. Tai ne Denisovo žmonių iš (Sibiro) DNR, tai – Tibeto Denisovo žmonių DNR.“