Raižytas, duburių ir lūžių, gūbrių ir kraterių nusėtas Titano paviršius – ledo ugnikalnių veiklos rezultatas? O gal vis dėlto šis Saturno palydovas geologine prasme seniai miręs, ir visa tai – tik atmosferinių reiškinių bei kritusių meteoritų pėdsakai?

Vieno įdomiausių Saulės sistemos pasaulių paviršiuje tyvuliuoja angliavandenilių ežerai, kuriuos papildo skysto metano ir etano lietūs. Remiantis neseniai atliktų tyrimų duomenimis, buvo manoma, jog Titano geologija, skirtingai nei Mėnulio, nėra „užgesusi“ – Titano paviršių aktyviai formuoja kriovulkaniniai procesai. Skirtumas tik tas, jog Saturno palydovo kriougnikalniai spjaudosi ne skysta lava, o vandeniu, amoniaku ir metanu.

Vis tik NASA planetologas Džefas Mūras (Jeff Moore) ir jo kolegos pastarojoje savo publikacijoje apie Titano geologinį aktyvumą iškelia kiek kitokią versiją.

„Būtų tiesiog nuostabu rasti tvirtų įrodymų, jog Titane egzistuoja vidinis šilumos šaltinis, ledo ugnikalniams teikiantis gyvastį, - tvirtina publikacijos autoriai. – Tačiau mums pavyko aptikti, jog visi ligšioliniai duomenys – ne visai patenkinami. Maža to, pastarieji Titano gelmių tyrimai liudija ne kriovulkaninės terpės egzistavimo naudai. Visa, ką matome Titano paviršiuje, galima nesunkiai paaiškinti vėjų, liūčių ar meteoritų poveikiu. Tam paaiškinti hipotetinis vidinis Titano šilumos šaltinis nėra būtinas.“

Analizuodami Titano paviršiaus kraštovaizdžio detales, planetologai priėjo išvadą, jog visi paviršiaus nelygumai Titane galėjo atsirasti dėl išorinio poveikio (pavyzdžiui, dėl meteoritų smūgių, taip pat dėl klimatinių-atmosferinių reiškinių – lietų, audrų ir pan.).

Titanas ypatingas tuo, jog jis – bene vienintelis žinomas palydovas, turintis tankią ir neperregimą atmosferą. Ją sudaro azotas ir keli procentai metano priemaišų. Kas šio nedidelio dangaus kūno (kurio masė šiaip jau – per maža, kad jis pajėgtų savarankiškai išlaikyti atmosferą) paviršiuje formuoja ir palaiko atmosferą, tebėra viena labiausiai intriguojančių Titano mįslių. Mokslininkai spėlioja, jog atmosferą laikas nuo laiko kažkas turėtų papildyti – tokiu būdu būtų kompensuojami į atvirą kosmosą nuskriejančių atmosferos molekulių nuostoliai.