Sveikos gyvensenos ir mitybos propaguotoja, neabejinga seniesiems baltų papročiams Danutė Kunčienė, kaip ir dera lygiadienio rytą, išsimaudė Nemune. Grįždama namo, pušyne aptiko du vienas šalia kito gulinčius paukštukus. "Pagailo man jų – pakėliau nuo žemės ir pajutau, kad dar gyvi. Parsinešusi į namus, paguldžiau šilčiausioje kambario vietoje į dėžę, prie paukštelių padėjau plastmasinį konservavimo dangtelį su vandeniu. Po poros valandų mažyliai atkuto, pradėjo straksėti, gerti vandenį. Tuomet išnešiau dėžę laukan, ir jie purptelėjo į pušį, o paskui nuskrido tolyn, priminę man senąją baltų deivę Paukštę", – pasakojo Danutė.

Beje, senovės lietuviai, ankstyvą pavasarį suradę pirmąjį laukinio paukščio kiaušinį, aukodavo jį deivei Paukštei, paženklinę jį paukščio pėdutėmis – trimis brūkšneliais. Šios pėdutės, anot etnologų, iš akmens amžiaus pasiekė ir mūsų dienas, išlikdamos margučių raštuose. Tad Danutės nuotykis lygiadienio rytą su paukštukais, palikusiais pėdsaką jos širdyje, – tarsi deivės Paukštės atsiųstas ženklas iš praeities.

Kadangi D.Kunčienė negalėjo pasakyti, kokius paukštelius ji išgelbėjo, atsakyti į šį klausimą paprašėme ornitologo Ričardo Patapavičiaus.

"Tai alksninukai, tokiu metu migruojantys iš žiemojimo vietų per Lietuvą į savo perimvietes. Šiuo metu alksninukų labai daug Lietuvoje, nes atšilimas vėluoja, ir minėti paukšteliai stabtelėjo mūsų krašte.

Sunku pasakyti, dėl kokios priežasties tie du alksninukai gulėjo be gyvybės ženklų pušyne. Juk maisto jiems tikrai nestinga, šalčiui jie nejautrūs… Greičiausiai būrys šių paukštukų – jie neskraido pavieniui – buvo netikėtai pabaidytas plėšraus paukščio, šuns ar katės. Keli išgąsdinti paukščiai, matyt, atsitrenkė beskubėdami į pušį ir nukrito be gyvybės ženklų žemyn, tačiau jų patirta trauma, ko gero, buvo nedidelė. Panašiai atsitinka ir tuomet, kai paukščiai atsitrenkia, pavyzdžiui, į aukštų pastatų stiklines sienas", – aiškino R.Patapavičius.