1965 m. birželį grupė 13–19 metų vaikinų pabėgo iš internatinės mokyklos Tongatapu saloje, esančioje Tongos salyne pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, pavogę tradicinę banginių medžioklės valtį.

Jie išplaukė į Fidžį, esantį mažiau nei už 500 mylių (805 kilometrų) nuo Tongos. Tačiau nelaimė ištiko, kai jie nakčiai išmetė inkarą už maždaug 5 mylių (8 kilometrų) nuo namų ir audra nutraukė inkaro lyną, skelbia portalas „Unilad“.

Audra aštuonias kankinančias dienas blaškė jų laivą, kol jie išplaukė į negyvenamą vulkaninės kilmės Ata salą.

Vienas vaikinų – Sione Filipe Totau, geriau žinomas kaip Mano, vėliau prisiminė šį incidentą ir apie jį papasakojo „VICE“ tinklalaidėje.

Mano pasakojo, kad vaikinai į salą atplaukė vėlai vakare ir jis savanoriškai pasisiūlė palikti valtį, kad pamatytų, kas ten yra.

„Iššokau iš valties ir plaukiau per bangas. Kai išlipau į krantą, pamačiau, kad visa sala sukasi, – aiškino jis. – Bet tai buvo ne sala, tai buvau aš. Viskas sukosi po aštuonių dienų be maisto ir vandens. Galiausiai, atsikvėpęs, sušukau berniukams: „Ei, ei, ei, aš čia!“.

Mano sakė, kad pirmą kartą atsigerti vandens jam pavyko tik po aštuonių dienų, kai rado šlapią medžio gabalą.

Jis teigė, kad bendražygiai neleido siaubingai situacijai jų užvaldyti, bet tuo metu „jautėsi tokie gyvi“.

Mes išlipome į sausumą, ir tai suteikė mums kur kas daugiau vilties nei tada, kai dreifavome jūroje.

„Mes išlipome į sausumą, ir tai suteikė mums kur kas daugiau vilties nei tada, kai dreifavome jūroje“, – pridūrė jis.

Jie sugebėjo išgyventi žvejodami ir plėšdami jūros paukščių lizdus, gerdami jų kraują ir valgydami žalius kiaušinius. Nepaisant nesėkmingų bandymų ir padarytų klaidų, kad įvaldytų medžioklės būdus ir susikurtų ugnį, jie galiausiai sugebėjo prisitaikyti – tam prireikė maždaug trijų mėnesių.

Atgavusi šiek tiek jėgų, grupė taip pat sugebėjo užlipti į pagrindinį salos plokščiakalnį, o tai pastebimai pakeitė jų padėtį.

Čia jie rado seną molinį puodą, mačetę ir kelias vištas, kurias paliko maža tongų bendruomenė, anksčiau buvusi pagrobta ir parduota į vergiją.

Tačiau užuot pasinėrę į distopinį „Musių valdovo“ tipo košmarą, paaugliai dirbo kartu, kad išgyventų.

Iš kokoso riešutų lapų jie pasistatė namelį, nedidelę sporto salę ir net instrumentus bei drožinius, kad galėtų užsiimti savo veikla, taip pat pasistatė apžvalgos aikštelę praplaukiantiems laivams stebėti.

Mano pridūrė: „Mes pradėjome viską organizuoti pagal sąrašą: kaip palaikyti ugnį, kaip kalbėti maldas ir rūpintis bananų palmėmis. Visi kartu dirbome taip, tarsi saloje gyventume ilgai“.

Po penkiolikos mėnesių juos per stebuklą išgelbėjo australų nuotykių ieškotojas Peteris Warneris.

Sidnėjuje gyvenantis fotografas Džonas Karnemolla (John Carnemolla) kartu su berniukais grįžo į salą, kad pamatytų, kaip jiems sekėsi išgyventi.

Jų bendradarbiavimo ir išgyvenimo istoriją vėliau perpasakojo olandų istorikas Rutgeris Bregmanas, kuris parašė knygą, kurioje šį realų išgyvenimo pavyzdį palygino su išgalvota „Musių valdovo“ istorija, teigdamas, kad tai rodo, jog žmogaus prigimtis yra labiau linkusi bendradarbiauti nei siekti asmeninių interesų.