Po rašinio "Kauno dienoje" apie šiurpią traukinių avariją, įvykusią prieš 35 metus Žaslių geležinkelio stotyje, atsiliepė kaunietis Aras Valiulis, kurio mama sudegė viename traukinio Kaunas–Vilnius vagonų.

Kiekvienas, užėjęs į A.Valiulio namus, atkreipia dėmesį į neaiškios kilmės pilką dviejų kumščių dydžio luitą, ant kurio vieno aštraus išsikišimo kabo vestuvinis žiedas – tai nebylūs įvykusios tragedijos liudytojai.

"Mano mama, Rita Valiulienė, tuo metu dirbo 3-iosios klinikinės ligoninės Fizioterapijos skyriaus vedėja. Tą lemtingąją dieną ji važiavo iš Vilniaus į Kauną po civilinės gynybos mokymų. Mes žinojome, kada ji turėjo parvažiuoti. Mamos laukiau namuose, grįžęs iš kaimynystėje gyvenusio berniuko gimtadienio. Deja, tą vakarą mes – sesė, tėtis ir aš jos nesulaukėme. Žinia apie katastrofą jau buvo pasiekusi Kauną ir kaimynai kalbėjo, kad mama, būdama medikė, matyt, padeda sužeistiesiems. Tačiau ji negrįžo ir nepaskambino ir kitą dieną", – prisiminė Aras.

Tada šeimos galva, kuris buvo vienas pirmųjų sovietinio Muzikinio teatro baleto artistų, vyresnioji Aro sesuo Regina ir vienas šeimos pažįstamas – aukštas milicijos pareigūnas nuvažiavo į įvykio vietą, į kurią žuvusiųjų artimieji nebuvo įleidžiami. Pažintis su milicijos pareigūnu labai pravertė – Aro tėvas rado nesudegusios žmogaus kojos pėdos dalį, kurią slėpė kažkokia nedeganti nuolauža. Žmonos ieškojęs vyras iš karto ją pažino.

Pasirodo, baleto artistas turėjo auksines rankas: siuvo specialų apavą kolegoms – baleto šokėjams, jo pasiūtais batais avėjo visa šeima. Tragedijos dieną R.Valiulienė avėjo savo vyro siūtais bateliais, kuriuos jis pažino iš nesudegusios sagties. Tik tuomet A.Valiulis nuėmė vestuvinį žiedą nuo apanglėjusios žmonos rankos. Jei nebūtų aptikęs savo siūto apavo liekanos, žmonos nebūtų suradęs – vestuviniame žiede nebuvo jokio įrašo.

Iš tragedijos vietos Valiuliai parsivežė ataušusį metalo ir stiklo šukių lydinį, rastą sudegusiame vagone – ant jo nuo to laiko kabo R.Valiulienės vestuvinis žiedas.