Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO), diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, ir legendinė britų a capella grupė „The Swingle Singers“, vakar itin šiltai sutikti uostamiesčio publikos, šįvakar koncertuos Kaune, o rytoj ir poryt - Vilniuje.

Pirmąjį bendrą pasirodymą Lietuvoje LVSO ir „The Swingle Singers“ surengė Klaipėdoje, kurioje šis britų oktetas pirmąsyk koncertavo 2006-aisiais, festivalyje “Permainų muzika”, ir tiesiog pakerėjo klausytojus.

Po dvejų metų „The Swingle Singers“ sugrįžimas į uostamiesčio sceną buvo apvainikuotas ne šaltesniu priėmimu - sausakimšoje miesto koncertų salėje ovacijos ilgai netilo koncertui pasibaigus, publika karštai plojo atsistojusi ir išsireikalavo biso, aplodismentai dažnai įsiterpdavo ir tarp kūrinių, kiekvienąsyk svetingai sutikdami ir palydėdami atlikėjus.

Tačiau šiuosyk rimtas konkurentas britams pasirodė esąs LVSO, po kelis kūrinius atlikęs kartu su „The Swingle Singers“ dainininkais ir vienas pats. Greitai paaiškėjo, kad šiemet 20-metį pažymintis G.Rinkevičiaus vadovaujamas orkestras ne tik „apšildo” tituluotuosius svečius. Net priekabiausi muzikos žinovai buvo visai „nuginkluoti”, kai LVSO pagrojo klaipėdiečio Rimanto Giedraičio aranžuotus A.Piazollos „Keturis tango”.

Penktą dešimtmetį gyvuojanti „The Swingle Singers“, apkeliavusi beveik visus kontinentus, koncertavusi garsiausiose pasaulio scenose ir besididžiuojanti tarptautiniu pripažinimu, panašu, kad vis dar šildosi savo šlovės spinduliuose.

Nors ir ji, kaip matyti, krizės ir kadrų kaitos neišvengė. Į Klaipėdą grupė grįžo gerokai pasikeitusi - iš aštuonių liko tik trys prieš dvejus metus matyti veidai, o merginų koncertinė apranga galėjo būti ir patrauklesnė. Ir pasirodė britai šįkart silpniau nei prieš pora metų. Gal ir todėl, kad pasišovė dainuoti ir garso darna bei grožiu varžytis su orkestru, kuris jiems buvo per kietas riešutėlis.

Vis dėlto nepaneigsi - „The Swingle Singers“ yra tikri savo srities profesionalai dainuodami ansamblyje a capella, ypač imituodami muzikos instrumentus. F.Chopino Preliudu e-moll op 28 Nr.4 ir Q.Joneso „Soul Bossa Nova“ jie ypač pamalonino muzikos žinovų ausį.

Bet kaip vokalistai, juolab kaip solistai britai atrodė pernelyg akademiški, kartais net nuobodoki, atlikdami populiarias dainas akompanuojant LVSO. Jų balsams tiesiog pristigo jėgos, spalvų, išskirtinumo. Su orkestru dainuojant esame girdėję daug stipresnių ir įdomesnių ne tik operos solistų, bet ir „popso” atlikėjų.

Verta pagyrimo įvairi, bet kartu įstabiai vientisa dviejų dalių koncerto programa - joje greta puikiai derėjo W.A.Mozartas ir G.Gershwinas, J.S.Bachas ir J.Mitchellas, F.Chopinas ir Stingas, klasika ir populiarioji muzika, rimtis ir žaismė.