Audronę Jarutytę nuo mažų dienų traukė kaimas – ji visas moksleiviškas vasaras praleisdavo pas močiutę su seneliu, kurie išmokė bites prižiūrėti ir mylėti.

"Džiaugiuosi, kad visos bičių šeimos po šios šaltos žiemos liko sveikos ir dabar puikiai triūsia. Beje, jos netinginiavo ir balandžio 13-ąją, kai buvau nuvažiavusi pažiūrėti savo avilių – buvo aptūpusios aštuonis ar devynis korius. Tad papildomai įdėjau iš šonų ir už diafragmos dar po vieną korį. Kai po dviejų savaičių atvažiavau vėl pažiūrėti avilių, tai pastebėjau labai daug jaunų bičių, kurios siuva korius", – pasakojo Audronė.

Tos jauniklės darbininkės, pasirodo, surado avilyje laisvą plotelį ir pasiuvo dar vieną papildomą korį. Teko tą jų dailų siuvinį iš avilio išimti, nes jis trukdytų, ir nubraukti žąsies sparno dalimi darbštuoles nuo jų siuvamo korio.

Po darbo su bitėmis Audronė mėgsta pasėdėti prie kurio nors iš avilių. Anot bitininkės, tikras malonumas stebėti, kaip bitutės su žiedadulkių nešuliukais ant galinių kojyčių grįžta avilin, kaip, palikusios naštą, vėl skrenda darbuotis.

Dalis šių darbštuolių turi kitas pareigas – prie lakos vėdina avilį, atsukusios pilvelius į lauką ir plasnodamos sparneliais. Kitos bitutės sargauja: pasitinka gentaines, grįžtančias su nešuliukais ant kojyčių, ir patikrina jų kvapo kodą. Anot Audronės, vienu metu įvairius darbus dirba kiekviena tik savo pareigas atliekanti bitutė.

Kai šį pavasarį pražydo netoli avilių auganti blindė, bitės grįždavo į avilį apsunkusios nuo surinktų žiedadulkių kamuoliukų. Kai kurios bitutės būdavo taip išvargintos nešulių, kad tiesiog krisdavo ant Audronės, sėdinčios prie avilio. Patupėjusios ir pailsėjusios, pakildavo ir nunešdavo savo surinktą gėrį į avilį.

"Tas nepakartojamas avilio kvapas, bitės sparno prisilietimas, šių darbštuolių stebuklingo gyvenimo stebėjimas atperka visus dienos rūpesčius, suteikia galimybę visai kitomis akimis žvelgti į gyvenimą", – tvirtina A.Jarutytė, niekada nevažiuojanti pas savo bitutes be fotoaparato.