Britų mokslininkų atliktas tyrimas atskleidė, kad ožkos, pakeitusios gyvenamąją vietą ir veikiamos kitokios aplinkos, gali išvystyti savitą "kalbėjimo" manierą.

Tyrėjai atrado, kad ožkų "tarmė" kinta su jų amžiumi ir priklauso nuo jas supančios gyvenamosios aplinkos, rašo telegraph.co.uk. Taip buvo paneigtas įsitikinimas, kad šių "kalba" yra genetinė duotybė.

Tyrėjų komanda iš Londono Karalienės Marijos universiteto teigia, kad didžioji dalis žinduolių, priklausomai nuo juos supančios aplinkos, gali išvystyti savitą tarmę. Iki šiol manyta, kad tokį gebėjimą turi tik žmonės, drambliai ir delfinai. Buvo manoma, kad visų kitų gyvūnų rūšių skleidžiami garsai yra visiškai nulemti genetikos ir jiems aplinka neturi jokios įtakos.

Šio tyrimo rezultatai sukėlė tikrą sujudimą mokslinėje bendruomenėje – imta spėlioti, kad, jei ožkos turi akcentus, galbūt visų žinduolių "kalba" varijuoja priklausomai nuo juos supančios aplinkos.

"Nenuostabu, kad įsitikinome, jog genetiškai artimi jaunikliai skleidžia panašius grasus", – kalbėjo minėtajam tyrimui vadovavusi Elodie Briefer.

"Garsai, skleidžiami gyvulių, augančių tose pačiose socialinėse grupėse, taip pat supanašėja ir tampa tuo panašesni vienas į kitą, kuo vyresni tampa gyvuliai", – dėstė tyrėja.

Anot jos, tai leidžia daryti išvadą, kad ožkiukai keičia savo "kalbėseną" priklausomai nuo socialinės aplinkos, išvysto panašų akcentą.

Paklausta, kokia tikimybė, kad toks pats bruožas būdingas ir kitiems žinduoliams, mokslininkė sakė nežinanti, nes niekas nėra atlikęs reikalingų tyrimų – žmonės esą buvo pernelyg tvirtai įsitikinę, kad aplinka gyvūnų bendravimo manierai įtakos neturi, kad net nesivargino patikrinti.

Jos kolega Alanas McElligotas tokią tikimybę, kad žinduoliai, priklausomai nuo juos supančios aplinkos, išvysto skirtingą akcentą, vadino visai tikėtina.