Šiemet įkyrėjusią žiemą tikrai nuoširdžiai per Užgavėnes varėme iš kiemų – gal todėl jau dabar dieną pavasariškai teška, o naktį – braška? Belieka, anot etnologės Gražinos Kadžytės, pasiklausyti, gal išgirsime vyturėlį (taip įprasta vadinti dirvinį vieversį) besisveikinantį "Čyrū vyrū pavasaris!"

Vasario pabaigoje iš tiesų galima pamatyti vieversį, tačiau, pasak Ventės rago ornitologo Vytauto Jusio, dar labai stori sniego patalai kloja žemę, o vieversiukui reikia plikos žemės lopinėlių, kad jis galėtų prasimaitinti iki tikrojo pavasario. Nors sakoma, kad vyturiai pirmieji grįžta į Lietuvą iš šiltų kraštų, tačiau V.Jusys teigia, kad pavasarį ant savo sparnų parneša ir varnėnai, ir kovai, ir pilkosios žąsys.

Beje, vyturių patinėliai parskrenda beveik mėnesiu anksčiau už pateles, kad kiekvienas užsiimtų savo erdvę ir visiems skelbtų: "Aš čia šeimininkas!" Pasak G.Kadžytės, jeigu vieversiukas pavėluoja į savo šventę, vasario 24-ąją (Motiejaus vardinės) – pavasaris bus ankstyvas, o jei parskris anksčiau – pavasario teks ilgai laukti.

Vyturiai peri ant žemės, daugiamečių žolių ploteliuose. Balandžio antroje pusėje patelė iš sausų šaknelių, šerių, žolių stiebelių susuka lizdą, padeda 3–6 pilkšvus, išmargintus rusvai rudomis dėmėmis kiaušinius. Įdomu, kad 8–10 dienų jaunikliai jau palieka gūžtą ir slapstosi tankioje žolėje. Į orą pakyla būdami maždaug 15 dienų amžiaus. Apie pusantro milijono vieversių porų, kasmet perinčių Lietuvoje, per vasarą veda dvi jauniklių vadas.

Mūsų šalyje sutinkamos šešios vieversių rūšys, iš kurių gausiausia – dirviniai vieversiai. Kuoduotųjų vieversių dabar sutinkama labai retai, nors prieš kelias dešimtis metų jie buvo įprasti Lietuvoje.