1000 KM PAŽINIMO LINK – PŪSLĖTOMIS KOJOMIS IR ATVIRA ŠIRDIMI

Kai prieš trejus metus kaunietis Marius Lucka pradėjo savo projektą "Aplink pasaulį per penkerius metus", daugeliui galėjo pasirodyti, kad tai tiesiog jauno vaikino noras pasidžiaugti laisve. Tačiau šiandien, kai kalbiname Marių, neseniai grįžusį iš jau trečiosios kelionės, akivaizdu, kad jo odisėjų tikslas ne vien smagūs, nerūpestingi nuotykiai, bet ir troškimas pažinti pasaulį, kurį taip nuoširdžiai myli, o kartu ir patį save.

Naujausia kelionė, apie kurią daugiausia ir kalbėjomės su šiuo jaunu, bet jau išmintingu vyru – pėsčiomis. Ir šįsyk – be bendrakeleivių. M.Luckos nueitas tūkstančio kilometrų maršrutas driekėsi per stebuklingai rudenėjančias Ispaniją bei Portugaliją.

– Paskutinė tavo kelionė po Ispaniją ir Portugaliją nuo ankstesniųjų skyrėsi ne tik savo maršrutu ar tuo, kad vyko faktiškai nesinaudojant jokiomis transporto priemonėmis (išskyrus savas kojas)? Be to, keliavai visiškai vienas. Kokie tokio sprendimo motyvai? Ar kelionė, ta tikroji, įmanoma tik esant vienui vienam su savimi?

– Norėjau pabūti vienas, tiesiog vienas. Ir nebuvau matęs nei Ispanijos, nei Portugalijos, tad toks "pasivaikščiojimas" – neįkainojama pažintis tiek su Žeme, tiek su savimi pačiu. Mums reikia suprasti vieną dalyką: kuo žodis "kelionė" skiriasi nuo žodžio "atostogos". Man atrodo, kelionė sveria kur kas daugiau nei skrydis į Balį. Taigi, mano atsakymas būtų toks: tik esant vienui vienam su savimi įvyksta tikroji kelionė.

– Tiems, kurie pažįsta tave kiek seniau, kad ir nuo paauglystės, vis dar keista, kaip iš, galima sakyti, sportinio stiliaus vaikinuko tapai savitą stilių turinčiu ir į dvasinius dalykus besigilinančiu jaunu vyru... Kaip pats manai, ar tiesiog suaugai, o galbūt buvo kokių nors įvykių ar žmonių, paskatinusių tokiai metamorfozei?

– Aišku, tai buvo įvykiai, žmonės… Būta įvairių patirčių ir išgyvenimų, kurie daro įtaką mūsų gyvenimams, ačiū Dievui, ir pačiam sau, nes atitinkamai į tai reaguoju ir dėl to galiu suprasti ir išmokti naujų dalykų. Mokydamasis keitiesi, tai natūralu. Supranti, kad tai, kas vakar buvo juoda, šiandien gali būti balta. Gyventi – reiškia nuolatos keisti spalvas.

– Kasdienybės magiją tau pavyksta įžvelgti ir išgyvenant itin paprastas, žmonių įprastai nesureikšminamas situacijas. Atskleisk paslaptį, kaip išmokti iš sielos gelmių džiaugtis tokiais dalykais kaip pamatytas kombainas laukuose ar žavėtis bare kortuojančiais pagyvenusiais ispanais? O gal tiesiog esi vienas iš tų žmonių, kuriems kiek dažniau negu kitiems, "nutinka gyvenimas"?

– Gyvenimas nutinka visiems, kurie yra šioje Žemėje. Ir laimė, džiaugsmas, nuostaba yra priklausomi nuo mūsų požiūrio. Protą temdo nesąmonės, vykstančios aplink mus, tai neginčijamas faktas. Todėl reikia rasti laiko gražioms istorijoms, knygoms, paklausyti geros muzikos, pasportuoti. Tada apsidairyti ir nusistebėti, kaip ką tik šalia tavęs pirstelėjo žvirblis. Reikia leisti grožiui ir stebuklams tave pasiekti, nes jei neleisi, tave pasieks tik negrožis ir didesni mokesčiai.

– Neretai sakoma, kad kelionės, ypač tokios, į kokią šįkart leidaisi ir tu, yra tam tikras bėgimas nuo savo problemų, savęs ieškojimas ar savotiškas nuodėmių išpirkimas. Nors esi minėjęs, kad savęs nevadini piligrimu, o keliauji trokšdamas pažinimo ir nuotykių, gal vis dėlto kurį nors iš šių motyvų bent šiek tiek galima priskirti ir tau?

– Na, nežinau, čia labai asmeniškas dalykas, todėl visko gali būti. Kiekvienas turi savų priežasčių, kodėl ir kur jis keliauja. Mano priežastis aiški – smalsumas ir noras pažinti.

– Prisimenu piligrimų keliu ėjusių draugų papasakotą istoriją. Kartu su jais keliavo garbaus amžiaus vokietė, kuri vieną vakarą nusispyrusi batus nakvynės namuose ėmė sau garsiai prisiekinėti: "Viskas! Tikrai niekada nebetekėsiu!" Paklausus, kodėl gi taip kategoriškai, moteris prisipažino, kad po kiekvienų skyrybų (tą kartą – ketvirtų), tarsi išpirkdama nuodėmę eina piligrimų keliu. Gal ir tau, einant šv. Jokūbo keliu, teko sutikti kokių nors įdomių, į atmintį įstrigusių personažų?

– Sutikau vieną prancūzą, kuris jau tryliktus metus, kiekvieną rudenį, skersai išilgai eina per Ispaniją. Eidamas mokosi atmintinai tekstus, taip lavina atmintį ir savo intelektinį išsilavinimą. Man labai patiko šis jo sumanymas. Kai mūsų keliai išsiskyrė, aš pradėjau mokytis man artimus eilėraščius ir šiaip įvairius tekstus, kurie man kėlė skirtingus jausmus. Pasakojau juos medžiams, pievoms, dykumoms… Žaidžiau teatrą, man labai patiko, taip be gėdos, be kritikos, garsiai ir su tiek daug energijos pasakoti pasauliui Charles Baudelaire, Alfonso Nykos-Niliūno eiles.... Reikia mokytis iš sutiktų žmonių.

Reikia leisti grožiui ir stebuklams tave pasiekti, nes jei neleisi, tave pasieks tik negrožis ir didesni mokesčiai.

– Didžiąją savo kelionės dalį praleidai vienas su savimi. Ar nebuvo momentų, kai į galvą imdavo lįsti ne pačios maloniausios, gal net ir patį tave gąsdinusios mintys?

– Pirmąją kelionės dieną susidūriau su rimtais sunkumais ir dideliu karščiu. Jau tada supratau, kad turėsiu daug reikalų su savo mintimis. Pirmoji savaitė buvo sunkiausia, kada bijai miegoti, prisigalvoji visokiausių nesąmonių… Bet tada suvoki, kad tai tavo baimės kalba, kuri nori priversti tave bėgti ir bijoti savo paties šešėlio. Kai sugebi kontroliuoti visas baimes ir atsiduodi gamtos didybei, kurios glėbyje tu leidi naktį… Tai yra magija. Suvokti, kad visa Žemės planeta yra tavo namai ir tik baimė riboja mūsų kelius ir galbūt didžius atradimus.

– Visą savo kelionę tarsi skelbei tiesiogiai – kone kiekvieną tavo žingsnį galima buvo sekti per socialinius tinklus, kuriuose turi subūręs nemažą sekėjų būrį. Ar toks nuolatinis buvimas online nesuvalgė dalies keliavimo, atradimų džiaugsmo?

– Tai buvo nuostabu, nes žmonės galėjo stebėti tikrą, nesuvaidintą mano gyvenimą. Internetas ir televizija yra pilni šūdo, todėl aš buvau labai laimingas galėdamas dalytis tikrais ir nuoširdžiais dalykais su tūkstančiais žmonių, kurie stebėjo mano kelionę. Aš net manau, kad mano atveju tyliai išgyventi visus nuotykius ir istorijas, kurios mane ištiko, būtų mažų mažiausiai savanaudiška.

– Nors iš savosios kelionės grįžai vos prieš keletą savaičių, jau pasinėrei į legenda tapusio vakarėlių ciklo "Pudra" naujausios dalies organizavimą (su Mariumi kalbėjomės visai prieš pat lapkričio 3-iąją vykųsi vakarėlį, – red. past.). Ar tavęs neglumina šis kontrastas, kai vieną dieną žengi piligrimų takais, miegi po atviru dangumi, o štai netrukus jau organizuoji griausmingą vakarėlį?

– Žinok, pasakysiu aš tau atvirai, man patinka kontrastas. Šis dalykas mums padeda įvertinti įvairius gyvenimo skonius, suprasti jų skirtumą. "Pudra" yra mano kūrybinė platforma, kurioje aš įkūniju savo muziką, vizualizacijas ir išgalvotus draugus. Tai tarsi kita mano gyvenimo pusė, o kiek jų... Pats nežinau.

– Aprašydamas savo kelionės akimirkas vis pabrėždavai, jog tam, kad puikiai keliautum, nereikia verslo klasės bilietų ar penkių žvaigždučių viešbučių komforto, pakanka vos elementariausių daiktų. Ką manai apie prabangos kultą, kuris šiuo metu itin populiarus tarp jaunų žmonių, dažnai demonstruojamas socialiniuose tinkluose? Ar tokie žmonės, tavo nuomone, kažko labai bijo, kad yra taip įsitvėrę gausybės brangių daiktų?

– Prabanga yra nuostabus dalykas, tik gražiai naudotis ja yra menas. Dauguma žmonių, kurie turi galimybę prisiliesti prie jos, apie meną nesupranta ničnieko, o tai yra blogai. Tokie žmonės iškreipia jos pavidalą į arogantišką, puikybės ištroškusį padarą.

– O kaip vertini vis dar gyvuojantį, ypač tarp vyresnės kartos žmonių, požiūrį, kad vienintelis įmanomas teisingas gyvenimo kelias – iškart po mokyklos stoti į universitetą, tuomet koncentruotis į karjerą, galiausiai kurti šeimą? Ar tai irgi tam tikra baimės forma? Kaip pats radai savyje stiprybės nepasiduoti tokiam šabloniškam gyvenimo stiliui?

– Nevertinu jo, nes kiekvienam yra savas gyvenimo modelis ir protas, kuris jam pritaria arba ne. Todėl man tai buvo tiesiog likimas. Baigiau mokyklą su vos teigiamu vidurkiu, savaime suprantama, kad aš ir universitetas buvo nesuderinami dalykai. Po mokyklos išvažiavau gyventi į Vietnamą, ir tai buvo pats geriausias mano universitetas, kuriame supratau, jog tik nuo tavo paties pasirinkimo priklauso, kokį gyvenimą tu gyvensi.

– Man labai įsiminė tavo feisbuko įrašas apie konfliktą su piligrimų nakvynės namų vadovu, kai be piligrimo paso ir kiek vėlokai pavargęs atėjai pernakvoti į pasakiškai gražią bažnyčią, o jis nenorėjo leisti tau pasilikti, kaltino nepagarba... Koks žmonių elgesys gyvenime labiausiai ir dažniausiai tave pykdo?

Kai sugebi kontroliuoti visas baimes ir atsiduodi gamtos didybei, kurios glėbyje tu leidi naktį… Tai yra magija.

– Labiausiai pykdo žmonių neapykanta dalykams, kurių jie nesupranta. Stengiuosi su tokiais žmonėmis neturėti reikalų, tačiau tokių pasitaiko ir artimoje aplinkoje. Tada jaučiu pareigą kalbėtis apie tai, supažindinti su tuo, ko jie nežino. Nedažnai, bet pasitaiko tokių atvejų, kai viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

– Nors jau matei nemažai pasaulio, visuomet sentimentaliai kalbi apie gimtąją šalį, jos gamtą. Kokiose Lietuvos vietose jautiesi geriausiai? Kurios iš jų ir kodėl turi tau didžiausią reikšmę?

– Geriausiai jaučiuosi Aukštaitijoje. Ten mano sielos namai, ji dažnai ten iškeliauja ir be manęs, neatsiklaususi pabėga… Tada vaikštau lyg nesavas, suprantu, kad ji ten. Po to ieškau ten po visus miškus, paežerėm keliais klampoju… Randu su lydekom kortom žaidžiančią, kol keliauti kartu priprašau, ir pavasaris ateina. Ten prabėgo mano vaikystė, vasaras leidau kaime su baba, rinkome žemuoges, žvejojome… Ir toji gamta taip stipriai įsišaknijo manyje, jog net gražiausi pliažai, aukščiausi kalnai niekada gyvenime nebus gražesni už Antazavės kaimo apylinkes.

– Ar po savo kelionės, per kurią nuėjai daugiau nei tūkstantį kilometrų, jautiesi pasikeitęs? Grįžai iš jos jau kitoks, o gal tiesiog sužinojai apie save kažką anksčiau neatrasto?

– Grįžau su pilna kuprine klausimų, kuriems atsakyti, viliuosi, dar turiu laiko. Sužinojau įvairių dalykų, tačiau išskirti norėčiau gal vieną  – tai apie mūsų pačių žingsnio galią. Žingsnis, nors ir mažas, tai vis dėlto žingsnis į priekį. Ir nesuvokiamoje laiko perspektyvoje galėtum Žemę pėsčiomis apeiti, jei tik sausumą atrastum. Judėjimas yra raktas.