AMERIKIETIS MENININKAS APIE TAI, KOKS GARSAS KAUNE KAUNIETIŠKIAUSIAS

"Į Kauną visada malonu sugrįžti, nes galiu palyginti mieste atsiradusius pokyčius. Vietiniai gyventojai galbūt to nepastebi, tačiau pasikeitė net miesto garsas. Jis tapo kur kas mažiau chaotiškas, labiau organizuotas", – sako konceptualaus meno kūrėjas Williamas Costa-Bilwa.

Berlyne įsikūręs amerikietis garsą ir triukšmą tyrinėja per architektūros prizmę. Keliaudamas po pasaulį, jis įrašo įvairių miestų garsus, juos lygina tarpusavyje, sluoksniuoja. Kauno menininkų namų kvietimu kūrėjas pirmąją birželio savaitę praleido Kaune.

Išgirsta architektūra

W.Costa-Bilwa – vienas iš industrinės kultūros platformos "Matters" organizuotos garso stovyklos [0-|] lektorių. Pradedantys garso kūrėjai buvo kviečiami gilinti savo žinių dirbtuvėse. Jas vainikavo specialūs koncertai Kauno menininkų namų terasoje ir kultūrinėje erdvėje "Parakas". Garso stovyklai vadovavo programos kuratorė Daina Pupkevičiūtė, dėstyti programos modulių pakvietusi tris menininkus – garso, video- ir instaliacijų kūrėją iš Austrijos Brigittą Bödenauer, tyrėją Vygintą Orlovą, ir W.Costa-Bilwą.

W.Costa vestų užsiėmimų metu stovyklos dalyviai sėmėsi įkvėpimo iš Kauno architektūros tam, kad sukurtų garsą. Jie fotografavo patikusius pastatus, o tada užfiksuotos architektūros simbolius ir motyvus pavertė garsinėmis notacijomis.

Tęstinumai: įkvėpti Berlyne gyvenančio amerikiečio kūrybinės stovyklos dalyviai komponavo savas garso notacijas. / A. Noviko nuotr.

"Dalis stovyklos dalyvių yra kauniečiai, o kita dalis – vilniečiai. Remdamiesi Kauno kultūriniu žemėlapiu, jie ieškojo dėmesį patraukiančių miesto pastatų. Man įdomu tai, kad vietiniai dalyviai greičiausiai jau turi savo mėgstamus pastatus, kurie jiems kelia nostalgiją, su jais susiję tam tikri prisiminimai. O vilniečiai pastatus rinkosi jau pagal visai kitus kriterijus. Užfiksavę nuotraukose, dalyviai išsirinko architektūros motyvus ir priskyrė jiems tam tikrą reikšmę. Galiausiai buvo sukurtas specialus muzikinis žodynėlis", – procesą paaiškino menininkas. Dirbtuves uždariusio koncerto metu pats W.Costa-Bilwa atliko dalyvių užrašytą muziką, interpretuodamas ją savaip.

Monumentų skambesys

W.Costa-Bilwa kuria eksperimentinę, elektroakustinę muziką, garso meną, renka lauko įrašus. Įrašęs pastatų ir įvairių viešų erdvių garsus, kūrėjas dėlioja daugiasluoksnes muzikines kompozicijas. Menininką domina visuomenei svarbi architektūra, nors garso įrašai to ir neužfiksuoja. Šiai temai skirtas vienas W.Costa-Bilwos projektų – "Unmonumental sound" (liet. nemonumentalus garsas).

"Man patinka įrašyti garsą vietose, kurios vizualiai labai didingos. Galbūt jose kas nors žuvo, čia stovi monumentas, žymintis pergalę kare arba pralaimėjimą. Nors tokios vietos visuomenei yra labai reikšmingos, jų garso įrašai skamba visiškai nemomentaliai, – pastebi jis. – Kaune mane žavi J.Mačiūno aikštė. Jos idėja tiesiog nuostabi – tai aikštė, apsupta judrios gatvės, į kurią neveda jokia perėja. Tad į ją legaliai patekti neįmanoma. O šalia dar stovi policijos nuovada – tai tiesiog tobulas "Fluxus" momentas. Vienos dirbtuvės metu su grupe mes vis dėlto nuėjome į šią aikštę ir įrašėme garso įrašą. Suprantama, pasiklausius jo girdimas tik automobilių ūžesys. Tačiau neretai man svarbus ne tiek pats įrašas, kiek aplinka, kuriame jis užfiksuotas."

Patirtis: W.Costa-Bilwa dirbtuvėse pradedantys garsų kūrėjai galėjo pagilinti savo žinias. / A. Noviko nuotr.

O kartais W.Costa-Bilwa tiesiog klausosi garsų tam tikroje erdvėje ar meta iššūkį konkrečiai vietai priskirtiems socialiniams vaidmenims. Savo viešnagių metu menininkui patiko lankytis Centriniame Kauno pašte, kol jis dar veikė.

"Nebūsiu originalus sakydamas, kad šis pastatas yra tiesiog nuostabios architektūros. Jame stebėti siuntinių atėjusius išsiųsti žmones taip pat buvo be galo įdomu. Mano dėmesį patraukė siuntoms pakuoti skirta vieta. Plėšiamos lipnios juostelės garsas būdavo toks čaižus! O jį dar sustiprindavo skliautais nuvilnijantis aidas. Įdomiausia tai, kad siuntas pakuojantys kauniečiai nė nesuprasdavo, kiek triukšmo jie sukelia, nes būdavo taip susikoncentravę į savo atliekamą veiksmą, – juokėsi kūrėjas. – Kartais man patinka užsukti į panašią įstaigą ir tiesiog laukti. Paprastai žmonės į paštą ateina išsiųsti siuntos arba jos pasiimti, todėl pamatę, kad aš tiesiog stoviu, jie sutrinka. Aplinkinių reakcija būna išties įdomi – jie bando mane praleisti į eilę, tačiau aš papurtau galvą. Tada jie pamano, kad ko nors tiesiog laukiu. Taip, aš laukiu, tačiau ne ko nors konkrečiai. Salėje ilgai stovint vienam, galiausiai griūva įprasta bendravimo sistema. Darbuotojams kyla noras pasakyti ką nors ne pagal protokolą. Vietoje "Laba diena, duokite savo siuntą" užsimezga pokalbis, kurio nebūtų buvę, jei tiesiog atlikčiau savo vaidmenį."

Funikulieriaus daina

Kaune W.Costa-Bilwa pirmą kartą lankėsi 2016-aisiais – dalyvavo tarptautiniame performanso meno festivalyje CREATurE Live Art. O 2018 m. kūrėjas čia rezidavo industrinės kultūros platformos "Matters" programoje. Jos metu menininkas įrašė įvairius Kauno architektūros ir paties miesto garsus.

Labai džiaugiuosi šiuo analoginiu garsu, nes jį išgirdęs iškart žinau, kad esu Kaune.

"Mano mėgstamiausias Kauno įrašas yra funikulieriaus uždaromų ir atidaromų durų garsas. Iš pradžių pranešama, kad durys užsidarys, o tada – garsus bam! Vėliau funikulierius kyla į kalną, lydimas garso klankt klankt klankt. Kiekvieną kartą girdėti tas pats, tad žmonės vėliau į šį garsą nustoja kreipti dėmesį. Tačiau pirmą kartą kylant Kauno funikulieriumi, jo garsas iškart atkreipia dėmesį, – kalbėjo pašnekovas. – Jei kas nors Kauno funikulierių dabar pertvarkytų, jo garsas nebebūtų toks senovinis, o tylesnis, atitinkantis dabartinius standartus. Tad labai džiaugiuosi šiuo analoginiu garsu, nes jį išgirdęs iškart žinau, kad esu Kaune."

Menininkas pastebėjo, kad Kaunas yra gana tylus miestas, išskyrus jo širdį – Laisvės alėją, kurioje W.Costa-Bilwa buvo trumpam įsikūręs. "Jei įrašyčiau pro savo langą vakare girdimą garsą ir duočiau jo paklausyti žmogui iš pašalės, jis pagalvotų, kad Kaunas – labai triukšmingas miestas. Tačiau aš tiesiog apsistojau triukšmingiausioje vietoje. Tad įvairiuose pasaulio kampeliuose mano užfiksuoti garso įrašai tų miestų nenusako. Jie apibūdina tik tą vietą, kur garsas buvo įrašytas, – kalbėjo jis. – Kita vertus, išties esama tam tikrų garsinių skirtumų tarp miestų. Pastebėjau, kad 20 mln. gyventojų turinčių megapolių garsas paprastai būna kur kas tvarkingesnis ir labiau organizuotas nei mažų miestelių. Stebėtina, bet milijoniniame Tokijuje itin mažai garsinio chaoso."

W.Costa-Bilwa taip pat tyrinėja būdus, kaip skirtingi žmonės suvokia garsą. Jis atkreipė dėmesį, kad kartais mus erzina visai ne tie garsai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo įkyrūs. Kai menininkas Kaune lankėsi pastarąjį kartą, vyko Laisvės alėjos rekonstrukcija. Tad miesto centre buvo nemažai triukšmo ir bruzdesio. Tačiau sunkiosios technikos skleidžiamas garsas Laisvės alėjoje įsikūrusio menininko pernelyg netrikdė. O štai muzikinius kūrinius grojantis atsinaujinęs pagrindinis miesto fontanas jam kelia daug klausimų.

"Jeigu manęs kas nors paprašytų išrinkti arba sukurti muziką, kurią gros pagrindinėje miesto gatvėje esantis fontanas, atsisakyčiau tai padaryti. Tiesiog pernelyg sunku atrinkti muziką, kuri patiktų visiems. Tai netgi neįmanoma, – įsitikinęs W.Costa-Bilwa. – Įdomu tai, kad, užgrojus fontanui, dalis žmonių skuba juo pasigrožėti, tačiau didesnė dalis bėga nuo jo tolyn. Greičiausiai čia dirbantiems ar gyvenantiems kauniečiams fontano muzika jau spėjo kaip reikiant įkyrėti. Kalbant apskritai, dabar, kai kavinės vėl veikia, o žmonės mėgaujasi gražiu oru, mieste kur kas daugiau triukšmo, nei buvo tada, kai vyko alėjos rekonstrukcija", – pastebėjo jis.

Paralelės su Filadelfija

Pats W.Costa-Bilwa kilęs iš Filadelfijos, tačiau menininkas jau daugiau nei dešimt metų gyvena Europoje. Šiuo metu jis įsikūręs Berlyne. Įdomu tai, kad tarp Filadelfijos ir Kauno jis mato nemažai panašumų. Pašnekovas pastebi, kad Kaunas neretai konkuruoja su sostine Vilniumi, į kurį gyventi dar prieš keletą metų verždavosi didelė dalis Kauno jaunimo. O jauki ir, pagal JAV mastus, maža Filadelfija niekaip negali išlįsti iš netoliese esančio Niujorko šešėlio.

"Palikus Filadelfiją, į ją dažniausiai nebesugrįžtama, – atkreipė dėmesį W.Costa-Bilwa. – Šiuo aspektu Kaunas kur kas pranašesnis. Vis daugiau žmonių atranda šį miestą ir jį pamilsta. Filadelfijoje turiu vieną draugą lietuvį, kilusį iš Vilniaus. Pamatęs, kad vis lankausi Kaune, jis labai nustebo, kodėl nesirenku sostinės. Bičiulio nuomone, Kaunas tėra vieta, kurioje užsipilama degalų pakeliui į Klaipėdą. Užtikrinau jį, kad šios žinios neteisingos ir paskatinau čia apsilankyti. Sugrįžęs į Lietuvą, jis manęs paklausė ir nukeliavo į Kauną. Vizitas jį labai nustebino ir bičiulis visiškai pakeitė nuomonę apie šį miestą. Juokingiausia, kad tai aš, amerikietis, jį įkvėpiau apsilankyti čia." Pasak pašnekovo, Kaunas jam pačiam labai artimas savo žmonėmis, požiūriu, ir "Fluxus" filosofija. Šiuo aspektu jis čia jaučiasi geriau nei Berlyne.

W.Costa-Bilwą domina ir psichologiniai garso aspektai. Anot jo, dažniausiai mes nė nesusimąstome, kodėl girdime vienus garsus ir ignoruojame kitus. Pavyzdžiui, pirmą kartą į Kauną atvykęs svečias puikiai įsimins garsiai atsidarančias Žaliakalnio funikulieriaus duris. Tačiau dažnai juo važinėjančiam vietiniam gyventojui šis garsas pernelyg įprastas, kad kreiptų į jį dėmesį. "Jeigu į triukšmingą lauko kavinę nueisime vieni, greičiausiai girdėsime viską, kas dedasi aplinkui. Garsų kitų žmonių juoką, pokalbių nuotrupas, gatve važiuojančių automobilių gaudesį. Tačiau atėję su draugu viso šio triukšmo pradedame tarsi negirdėti, nes susikoncentruojame į pokalbį su bičiuliu, – atkreipė dėmesį jis. – Įvairūs garsai mums gali kelti ir nostalgiją. Išgirdę nuo vaikystės negirdėtą garsą, mintimis iškart sugrįžtame į malonius prisiminimus. Pastebėjau, kad Kaune labai išpopuliarėjo paspirtukų nuoma. Jais gausiai naudojasi paaugliai, kurie neretai piktnaudžiauja čaižų garsą skleidžiančiais stabdžiais. Neabejojoju, kad vėliau, kai šių paspirtukų nebeliks, kur nors išgirdę panašų garsą jau suaugę dabartiniai paaugliai nostalgiškai prisimins laiką su draugais Laisvės alėjoje."

Detalės: anot menininko, garso įrašai miestų nenusako – tik apibūdina vietą, kur garsas buvo užfiksuotas. / A. Noviko nuotr.

Stovykloje – jaunieji garso kūrėjai iš Berlyno

Garso stovykla [0-|] vyko gyvai – K. ir M.Petrauskų muziejuje ir nuotoliniu būdu. Virtualiuosiuose mokymuose dalyvavo kūrėjai iš Vilniaus, Kauno ir Berlyno. Šios grupės mokymų pabaigą pažymėjo renginys "Virpa pastoliai / [0-|]: bang0s", vykęs Kauno menininkų namų terasoje. Savo garso kūrinius jaunieji kūrėjai CLEL/Flux Cosmos (Berlynas), Gabija Vėja (Vilnius), Justinas Stirblys (Vilnius) ir Mizuki Ishikawa (Berlynas) komponavo remdamiesi metodais, dėstytais kiekvieno stovyklos modulio metu. Dirbtuves uždariusio koncerto "Parake" metu pasirodė gyvuose mokymuose dalyvavę kūrėjai: "Exoternal", Jokūbas Preikša, Kardamona, Kotryna Žilinskaitė, Martyna Žukaitė ir Violeta Tvorogal. Savo dėstyto modulio metodais parengtą gyvą kompoziciją, be W.Costa-Bilwos, pristatė antrasis stovyklos lektorius – Vygintas Orlovas. Renginio metu parodyta ir trečiosios lektorės – Brigittos Bödenauer kūrybinių dirbtuvių AirWro rezidencijoje Vroclave vaizdo dokumentacija. Koncertą uždarė industrinės muzikos kūrėja ir selektorė Sigīta Seyr.