"Reikia nuolatos išeiti iš komforto zonos", – sako vienos iš dešimties geriausių JAV aukštųjų muzikos mokyklų studentas Domantas Karalius. Laikydamasis šio principo, per vasaros atostogas tėvų namuose Vilkijoje galėjęs tiesiog ilsėtis, jis surengė fortepijoninės muzikos koncertą.

Nei pusės blogo žodžio nepasakęs apie ribotų galimybių instrumentą – Vilkijos kultūros centro pianiną "Smolensk", kuriuo jam teko groti, D.Karalius vis dėlto prisipažino neatsimenąs kito atvejo, kai jam teko koncertuoti ne fortepijonu. Dar studijuodamas Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, skynęs laurus tarptautiniuose jaunųjų pianistų konkursuose, 21-erių vilkijietis neabejoja pasirinkęs muziko kelią. Bard koledžo Muzikos konservatorijos (angl. Bard College Conservatory of Music) Niujorko valstijoje fortepijono specialybės studentas, ne iš karto įstojęs į pageidaujamą užsienio aukštąją mokyklą, pataria po pirmos nesėkmės nenuleisti rankų.

– Kaip apskritai kilo mintis surengti koncertą Vilkijoje?

– Aš įsitikinęs: reikia nuolatos išeiti iš savo komforto zonos. Jei tik pradedi jaustis patogiai – reikia kažką daryti, keisti. Grįžau vasaros atostogoms namo. Komfortas didžiausias: mama padaro valgyti, internetas, draugų gausu. Bet man vis tiek galvoje kirba: reikia kažką daryti, koncertą organizuoti. Taip ir gimė koncerto idėja. Komforto zonoje patogu, bet joje negalima užsisėdėti, nes ten, kaip sakoma, niekas neauga.

– Menininkui nesveika užsibūti komforto zonoje?

– Manau, ne tik menininkui – kiekvienam žmogui.

– Koncerto metu citavai Ludwigą van Beethoveną, sakiusį, kad muzika turi įžiebti ugnį žmonių širdyse. Kaip manai, ar tau ją įžiebti pavyko?

– Manau, kad taip. Vien dėl to, kad grojau nuoširdžiai, stengiausi atiduoti visą save. Ilgai brandinau tą muziką. Manau, kad tai pasiteisino.

– Kiek muzikos grožis priklauso nuo instrumento, kuriuo groji?

– Labai daug priklauso. Visuomet norisi groti instrumentu, kuris puikiai atskleidžia muzikos spalvas. Žinoma, grojant šiuo pianinu galima padaryti minimaliai, bet aš stengiausi groti kaip įmanoma geriau. Grojant labai daug reiškia tiek instrumentas, tiek meistras, kuris prie jo sėdi – ar jis moka naudotis visomis to instrumento teikiamomis galimybėmis.

– Lietuvoje įprasta, kad pianistai ateina ir groja, o jų atliekamą muziką pristato kiti žmonės: renginio vedėjai arba muzikologai, kaip visų pageidaujamas Viktoras Gerulaitis. O tu pats ir pristatei, paaiškinai, kuo L.van Beethovenas skiriasi nuo Frederico Chopino, o šis – nuo Sergejaus Prokofjevo.

– Tai man buvo didelis išbandymas, bet aš norėjau tai padaryti. Norėjau, kad žmonės mano koncerte ne tiek mėgautųsi muzika, kiek galvotų, ką jie girdi. Suprastų, kad muzikoje viskas priklauso ne vien nuo to, ar malonu ausiai klausytis tos muzikos, ar ne. Iš tiesų muzikoje yra labai daug intelektualių sprendimų, kuriuos šiandien buvo būtina išgirsti. Ir aš norėjau, kad žmonės į tai atkreiptų dėmesį. S.Prokofjevo "Septintąją sonatą" būtinai norėjau pristatyti tam, kad žmonės nepatirtų šoko klausydami ir nesuprasdami, kodėl aš tą sonatą atlieku būtent taip. Juk "Septintoji", arba "Stalingrado", sonata yra viena iš vadinamųjų "Karo sonatų". Ką kompozitorius turėjo omenyje ją kurdamas? Pirmoji dalis – tai dabartinio Sankt Peterburgo blokada, trukusi beveik 900 dienų. Jos metu vienas didžiausių pasaulio meno centrų prievarta tapo mirties ir kančios zona. Ši blokada apibūdinama nevengiant žodžių "badas", "distrofija", "baimė", "amoralumas", "siaubas" ir "kanibalizmas". Antroji dalis – tarsi bandymas bėgti nuo supančios aplinkos, atsiriboti nuo pasaulio beprotystės, susikuri savyje gyvenimą prieš karą primenančią oazę.

Trečioji, finalinė, dalis grąžina mus į realybę. Šia dalimi S.Prokofjevas tarsi vainikuoja opusą su ypatingai provokuojančia ironija. To meto ideologija ir ją savo bei kitų gyvenimais maitinanti aplinka – tarsi milžiniška karo mašina. Vietoj to, kad taptų "Raktu į pergalę", ji tapo tik savęs ir savo vaikų naikinimo mašina.

Norėjau, kad klausytojai tai žinotų, suprastų, kad kiekvienas disonansas, kuris toje sonatoje yra, ten ir turi būti. Ir tai nėra kažkoks pigus šou darymas, siekiant esą būti moderniam, tai yra nuoširdi muzikinė kalba. Jei žodžiu įvesdamas į muziką žmonėms padėjau ją suprasti – aš labai džiaugiuosi.

– Koncertuoji po metų, praleistų JAV. Kaip atsidūrei Bard koledžo Muzikos konservatorijoje?

– Mano dėstytojas Lietuvoje Aidas Puodžiukas, kuris yra baigęs prestižinę Juilliard'o mokyklą Niujorke, Bostono universitetą – ten turėjo nuostabius profesorius. Jis vis pasakodavo apie mokslus Amerikoje, ir man kilo noras ten mokytis. Visą laiką jaučiau trauką tai šaliai. Galbūt todėl, kad dalyvaudamas muzikiniuose konkursuose jau buvau išvažinėjęs visą Europą – čia man buvo kaip namai. O Amerikoje nebuvau buvęs, tai man buvo kažkas neatrasto. Po dvyliktos klasės važiavau stoti – nepasisekė. Jau studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) pirmame kurse galvojau: nejaugi pasiduosiu, jeigu pirmą kartą nepasisekė? Juk aš noriu ten mokytis! Pabandžiau po pirmo kurso ir pavyko laimėti stipendiją Bard koledže.

– Kuo ypatingas šis koledžas, jo konservatorija?

– Menų studijos Bard koledže – vienos brangiausių JAV, tai leidžia surinkti geriausius profesorius. Koledžo konservatorija patenka į geriausių JAV aukštųjų muzikos mokyklų dešimtuką. Mano profesorius Benjaminas Hochmanas – vienas žymiausių Niujorko pianistų, grojantis ir šiuolaikinės muzikos kūrinius – nuostabus atlikėjas. Konservatorijoje rengiama daug atvirų pamokų su garsiais profesoriais, kaip Richardas Goode, kai kurie jų – garsiosios Juilliard'o mokyklos profesoriai. Mes patys daug koncertuojame publikai: kas antrą antradienį vyksta vidudienio koncertai, kuriuose mes grojame.

Konservatorija yra tik vienas iš didžiulio Bard koledžo, įsikūrusio Niujorko valstijos Anandeilio prie Hudzono miestelyje, padalinių. Stodamas į konservatoriją, renkiesi ir kitą specialybę, kurią tuo pačiu metu studijuoji koledže. Aš pasirinkau meno istoriją. Baigęs studijas gauni dvigubą bakalauro laipsnį. Bard koledže siekiama išleisti ne vien talentingus muzikantus, bet visapusiškai apsišvietusius žmones. Tos dvigubos studijos – didžiulis pliusas. Per mokslo metus tikrai ne kartą pagalvojau: ir kam man to reikia? Kodėl aš negalėčiau studijuoti vien muzikos ir groti dieną, o ne naktį, kaip kartais būdavo, pritrūkus laiko kitu metu. Turėjau puikų literatūros kursą. Atrodytų, kam man, muzikui, ta literatūra? Bet mano dėstytoja Elizabeth Frank, garsi rašytoja, mane taip sudomino – dabar žinau daug puikių amerikiečių autorių, apie kuriuos kitaip gal net nebūčiau girdėjęs. Tai labai praplėtė akiratį.

Be to, pas mus nėra egzaminų ar kitokių patikrinimų, bet kiekvienas yra motyvuotas, stengiasi kuo daugiau duoti. Dėstytojai mato tas pastangas ir nereikalauja, kad visi būtų ąžuolais muzikoje. Pozicija tokia: jei tu esi uosis, tai būk geras uosis; jei esi drebulė, tai būk gera drebulė. Turi būti geriausiu pagal savo galimybes. Ir jie manimi tiki, todėl aš ten ir esu. Ta laisvė, sudaryta demokratiška aplinka ir duoda tokį nuostabų rezultatą.

– Galėtum palyginti mokslus Lietuvoje, LMTA, ir JAV, Bard koledže?

– LMTA yra valstybinė įstaiga, o koledžas, kuriame aš mokausi, yra privatus. Skiriasi viskas: ir dėstymas, ir požiūris į studijas, ir studentai. Bard koledže visi studentai yra motyvuoti, o LMTA yra visokių. LMTA mokosi labai daug studentų, ir tarp jų natūraliai atsiranda visokių. O Bard koledžo Muzikos akademijoje mūsų yra keli pianistai, keli kompozitoriai ir studijuojančiųjų kitus instrumentus yra tiek, kad susidarytų vienas simfoninis orkestras.

– Kokioje aplinkoje įsikūręs koledžas?

– Anandeilio prie Hudzono miestelį iš Niujorko Šiaurės link galima pasiekti per dvi valandas. Galima sakyti, visas miestelis – koledžo pastatai, bendrabučiai. Įspūdingas, išskirtinės architektūros yra koledžo R.B.Fisherio atlikimo menų centras. Šalia – Ketskilo kalnai, Hudzono upė – labai gražu. Amerikos gamta – nuostabi.

– Užaugai šeimoje, nesusijusioje su muzika. Kaip pirmąkart prisilietei prie muzikos?

– Mano mama dirbo šeštadieninėje mokyklėlėje Kaune. Ji veždavosi mane kartu. Buvau trejų metų nenuorama, nuolatos jai trukdydavau, tad ji mane palikdavo muzikos klasėje. Mokytoja mane pastebėjo ir pasiūlė mamai atvesti mokytis muzikos. Tas pirmas kontaktas įvyko anksti, ir man atrodo, kad muzika visą laiką buvo su manimi. O gal aš su muzika?

– Įsivaizduoji gyvenimą be muzikos?

– Manau, kad niekas neįsivaizduoja. Muzika mus lydi kiekviename žingsnyje. Gal kai kurie žmonės tiesiog nepastebi, bet ji ten tikrai yra. Muzika kiekvienam iš mūsų sukelia kažkokių jausmų, emocijų. Egzistuoja tik mums patinkančių žanrų skirtumas.

– Į M.K.Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje buvai priimtas dukart: mokeisi ten 5–6 klasėje, paskui grįžai į Vilkiją, Kauno pirmąją muzikos mokyklą, po poros metų vėl ten įstojai. Kodėl po pirmųjų poros metų parvažiavai namo? Pasiilgai tėvų, namų?

– Man nebuvo sunku išvažiuoti iš namų, nes aš visą laiką tiesiog ėjau galvomis. Mokytojai ten pasisodindavo mane ir sakydavo: "Dabar turi groti." Grįžau į Vilkiją, nes nebuvau pakankamai subrendęs tai mokyklai.

– Buvo rizika, kad ten nueisi vėjais?

– Nemanau, kad būčiau nuėjęs vėjais. Bet tuo metu aš nejaučiau, kiek ten galiu pasiimti, išmokti. Matyt, man ten dar buvo ne laikas. Kai sugrįžau į Vilkiją, į muzikos mokyklą Kaune, pradėjau bręsti. Turėjau laiko apgalvoti tai, kas vyksta. Supratau: jei noriu tapti profesionaliu muzikantu, būtina mokytis Vilniuje, M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Ir tada aš jau savo noru stojau į devintą klasę Vilniuje.

Nei Vilnius, nei JAV nebuvo kažkokia drama mano gyvenime. Žinau, kad Bard koledžas yra ta vieta, kur šiandien turiu būti. Myliu savo šeimą, bet aš turiu augti kaip asmenybė, kažką duoti – brandinti savimi, kaip sakoma koncertų ciklo, kurį man teko pradėti, pavadinimu (juokiasi).

– Atostogauji Vilkijoje. Egzistuoja toks šio miestelio stereotipas: čia yra vietos šviesuolių, bet – nemažai girtaujančių, asocialių šeimų, agresyviai nusiteikusių jaunuolių, kurie svetimam gali ir į galvą pasiūlyti. Kaip manai, ar kultūra gali tokius žmones pakelti iš dugno?

– Kažkiek – taip. Įdomus dalykas: kai Vilkijoje vyksta renginiai, pavyzdžiui, Oninės parke, ateina visi: ir tie, kurie gyvena gerai, ir asocialių šeimų žmonės. Juk nėra taip, kad tie žmonės vien tik sėdi ir nusikalsta.

– Nenuobodu Vilkijoje?

– Tikrai ne. Mes šeimoje labai daug diskutuojame įvairiausiomis temomis. Mano brolis Žygintas ir aš – abu domimės literatūra. Mano teta – dailininkė, ji studijuoja Bibliją, su ja daug diskutuojame. Ir apskritai Vilkijoje daug žmonių, su kuriais įdomu susitikti, pabendrauti. Ir čia, Vilkijoje, ir Vilniuje turiu draugų, su kuriais man linksma, įdomu.

– Jei ne muzikas, tuomet kas būtum?

– Apie tai nesu galvojęs, nes muzika yra mano aistra. Noriu būti laimingas, užsiimti man patinkančia veikla – menu, o tai yra labai plati sąvoka.

– D.Karalius po dešimties metų: kas būsi ir kur?

– Neįsivaizduoju. Žinau tik tiek, kad užsiimsiu širdžiai miela veikla ir visą laiką stengsiuosi judėti į priekį. Kokioje šalyje? Nemanau, kad ta fizinė vieta, kur aš būsiu, daug pakeis. Kaip muzikoje, taip ir geografiškai esu atviras – nežinau, kuria kryptimi eisiu. Lietuva yra viena iš galimų krypčių. Žmonės čia domisi muzika, yra intelektualūs. Taigi, kodėl ne čia, kodėl ne LMTA kažką daryti?

– Ir neatsisakai koncertuoti mažoje Vilkijos salytėje, kurioje ir instrumentas ne pats puikiausias?

– Nematau priežasčių, kodėl turėčiau atsisakyti. Juk mes čia praleidome puikų laiką.

– Svajonių koncertų salės, kūriniai, publika?

– Su kūriniais – lygiai taip pat, kaip ir su kompozitoriais. Visi nuostabūs, be išankstinių nuostatų groju ir šiuolaikinę, ir kitokią muziką. Mėgstamiausias tas, kurio kūrinius šiuo metu groju. Svajonių salės – šiandien puikiai praleidome laiką čia, Vilkijoje, šioje mažoje salytėje. Kodėl gi ne? O svajonių publika – absoliučiai visokia ir visa. Klausanti, besimėgaujanti muzika.

– Ko palinkėtum bičiuliams Lietuvoje?

– Pirmiausia – įsiklausyti į save, suprasti, kas tu esi ir kuo nori būti. O tada – drąsos. Ir nenuleisti rankų, jei po pirmo karto kažkas nepasiseka, visada judėti į priekį.

Komentaras

Regina Guobė

Garliavos meno mokyklos direktorė

Gabūs muzikai vaikai gimsta visur – ir kaime, ir mieste, ir visai su muzika nesusijusiose šeimose. Ar tas talentas bus atrastas, labai priklauso nuo tėvų. Kaip ir tai, ar vaikai, baigę muzikos mokyklą, rinksis muziko kelią. Pavyzdžiui, taip pat iš Vilkijos kilęs Mantas Bartuševičius tapo absoliučiu "Dainų dainelės" nugalėtoju, o tai – išties nemažai. Ir maestro Virgilijus Noreika siūlė jam stoti į muzikos akademiją Vilniuje arba Kaune. Tačiau jo tėvai pasakė: "Bet juk jis iš muzikos duonos nevalgys", – ir tas vaikinas pasirinko kitą profesiją. Ne visi tėvai supranta, kad iš muzikos galima valgyti duoną, kartais – ir visai neprastą.

Kita mūsų absolventė, akordeonu grojusi Domantė Vabuolaitė, "Vunderkindų konkurso" nugalėtoja – nepaprastai gabus, talentingas vaikas, buvo beveik Martyno Levickio lygio. Tačiau šeimai pasirodė, kad jie negali nupirkti gero brangaus instrumento, kainuojančio 10 tūkst. eurų. Iš tiesų, kaip tu tapsi geru profesionalu, jei groji prastu instrumentu? Ir ta mergina nusprendė studijuoti architektūrą. Taigi, atrandame ir mes talentingų vaikų, bet paskui jie gana dažnai iškeliauja į kitas sritis.

Dalis buvusių mūsų mokyklos mokinių (38), baigusių mokyklą Garliavoje arba viename iš filialų Raudondvaryje, Vilkijoje ar Babtuose, šiuo metu tęsia muzikos ar dailės studijas LMTA, Vilniaus Dailės akademijoje, Kauno technologijos universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Kauno A.Vienožinskio menų kolegijoje, Šiaulių universitete. Užsienio šalių aukštosiose mokyklose: Londono karališkoji Muzikos akademija – Karolina Pancernaitė (fortepijonas), Erika Aleksaitė (vokalas); Norvegijos Stavangerio Muzikos ir šokio institutas – Ingrida Žibaitė (smuikas); Sautamptono Solent universitetas – Gabrielė Selmistraitytė (dailė); Danijos Kopenhagos universitetas – Skaistė Slavėnaitė, Gita Adomaitytė, Darija Mockapetrytė (dailė). Emilija Paliulytė, baigusi muzikos pedagogikos (fortepijonas) studijas Didžiojoje Britanijoje, įsteigė privačią muzikos mokyklą.