Veikiausiai ne rezultatas, o procesas čia yra įdomiausias – daugiau nei savaitę kartu gyvendami, švęsdami Žolinę menininkai – vakarojantys ir filosofuojantys, bendraujantys ir užsidarę savyje, dienomis ir naktimis – sukuria rezultatą – parodą.

Menas nėra vienintelis šiuos žmones jungiantis dalykas. Už meną čia gali būti stipresnis tik bendruomeniškumas. Nors esmė yra bendruomenė, bet svarbi ir vieta, jos dvasia – jau daugelį metų besiburianti kompanija renkasi Nemajūnų miestelį ir vasarą įprasmina rimtu, ilgiau nei savaitę trunkančiu pleneru.

Plenerų idėja turi gilias šaknis, siekiančias XIX a., kai europiečiai dailininkai, siekdami pažinti šviesos, gamtos ir kasdienybės tikrovę, ėmė kurti po atviru dangumi. Barbizono mokykla Prancūzijoje, vėliau impresionistų praktikos ar lietuvių menininkų susibūrimai Nidos kolonijoje rodo, kad bendras kūrybinis buvimas gamtoje visada buvo svarbi dailės istorijos dalis. Iš esmės tai nėra vien tik techninė tapybos praktika – tai ir socialinis reiškinys, kuriantis bendrystę, generuojantis naujas idėjas ir formuojantis menines kryptis. Todėl šiuolaikiniai plenerai, vykstantys Nemajūnuose ar kitur, pratęsia šią tradiciją: jie jungia praeitį su dabartimi, vietos dvasią su globalia meno scena ir įrodo, kad kūryba visais laikais yra glaudžiai susijusi su bendruomeniškumu.

Įkvėpimas: prie molberto stojo ir plenero vadovas A. Obcarskas. / Organizatorių nuotr.

Šiuolaikiniame pasaulyje, kupiname nuolatinės informacijos gausos ir kartu paradoksalaus kūrybinio įkvėpimo stygiaus, menininkui vis dažniau tenka rinktis individualų kelią. Socialinės medijos, virtualūs ryšiai ir personalizuota kūrybinė erdvė leidžia kiekvienam autoriui kurti savo atskirą, nuo kitų atsiribojusį pasaulį. Tokia padėtis atrodo neišvengiama – kūryba tampa vis labiau intymiu ir asmeniniu procesu, o bendruomeniškumas ima blėsti. Dailininkų grupė „Antaniniai obuoliai“ tarsi priešinasi šiam laikmečio diktatui. Jie atsisako laikinų tendencijų, tačiau renkasi laiko patikrintą ir patikimą kelią ir jau daugelį metų buriasi į grupinius susitikimus ir plenerus. Tokia laikysena atskleidžia svarbią mintį: meninė kūryba nėra tik atskiro individo išgyvenimas, bet ir nuolatinis dialogas su kitais – tiek menininkais, tiek aplinka, tiek istorija.

Kas nutiko plenere – o gal teisingiau būtų sakyti, įvyko ar pavyko, – kad gimė nauja paroda? Skirtingos formos ir skirtingos istorijos nugula į drobes, o jų pasakotojai – tapytojai – visada palieka dalelę savęs, kuri nei atskleista iki galo, nei paslėpta nuo žiūrovo. Įdomu tai, kad kartu susibūrę skirtingi žmonės kuria visiškai skirtingus, tačiau psichologine prasme įdomius kūrinius, nepameta savito braižo, unikalumo ir autentiškumo, neužsikrauna kito kūrėjo idėjų naštos.

Parodos vienijantį braižą galima įžiūrėti, tačiau jis labiau siejamas su šiuolaikinėmis tendencijomis nei kūrybiniais motyvais apskritai. Svarbiausia parodos ašis – abstrakcija ir šiuolaikinė tapyba. Vyrauja kontrastingos spalvos, iš kurių dominavimo iškyla ekspresija, judesys, ritmingi, intensyvūs kompozicijos deriniai. Visai tai – techniniai niuansai, verčiantys pastebėti keletą kertinių momentų: abstrakcija jau tapusi universalia kalba tarp žiūrovo ir menininko, tad veikiausiai tai laikmečio dvasios simbolis, be kurio nebeįsivaizduojame šių dienų kūrybos, plenerų ir meninio įkvėpimo.

Motyvai: U. Motiejūno darbai, inspiruoti vabalų šarvų raštų. / Organizatorių nuotr.

Šiuolaikinio meno scenoje, kurioje neretai dominuoja nenusakomi vaizdiniai ir pasakojimai, gamta yra dažniausias įkvėpimo šaltinis, tačiau skirtingi požiūriai ir filosofija atveria vis kitokias paveikslų istorijas. Jų metu dailininkų pasauliai persipina, nepaisant to, kokie skirtingi būtų pradžios taškai ar kūrybos keliai.

Pleneras dailininkus moko meną naudoti kaip dienoraštį. Tapytojas Ugnius Motiejūnas visu savo darbus kūrė inspiruotas vabalų nugarų raštų, kurie, kad ir kaip natūraliai atrodytų gamtoje, drobėje nugula suskaidyti ir dekonstruoti. Naudojant įvairias faktūras bei spalvas, atskleidžiama unikali, įdomi abstrakčios kūrybos prigimtis. Tai tarsi mikro- ir makropasaulio vizualai – vabalo nugaros raštai tampa drobėje išreikštomis kosminėmis struktūromis.

Irena Cirtautienė pasirinko informacinio triukšmo temą – plenero parodą papildė filosofiniais, socialines temas liečiančiais darbais. Kūriniuose aktualizavo per daug intensyvią ir iškreiptą informacijos bei perteklinių naujienų sistemą.

Kristinos Martišienės meditatyviuose kūriniuose ramybė, praeities tradicijos, ištakos ir istorijos raštai sugula į vieną ritmą. Net jei tai jungia nenusakomi siužetai, labai natūraliai jaučiama harmonija ir kompozicijos darna.

Jolita Puronaitė-Lubienė sekė XX a. viduryje išgarsėjusiu taškymo ir ekspresyvios abstrakcijos menu, kur judesys ir emocija tampa svarbiausia išraiška, o kūriniai dvelkia begaline energija.

Raimondas Karčiauskas plenere dažnai kurdavo naktimis ir, kaip pats juokavo, gaili išmesti daiktus, tad jo kūriniai pildomi įvairiais priklijuotais daiktais, juvelyrika, siūlais ar kitais buityje randamais elementais. R. Karčiausko koliažai siejasi su arte povera (liet. skurdusis menas) tradicija, kur kasdieniai objektai įgauna meno statusą. Šis netikėtas sprendimas kūriniams suteikia ne tik tvarumo įspūdį, bet ir įdomų estetinį sprendimą.

Pasirinkimai: R. Karčiausko koliažas ir I. Cirtautienės drobės. / Organizatorių nuotr.

Iš Indijos atvykusi dailininkė Babita Das pasižymėjo savitu, ryškiu koloritu, gamtą, jos ornamentiką primenančiomis abstrakcijomis, kuriose dominuoja žalios spalvos motyvai – viešnia sakė negalinti atsistebėti Lietuvos žaluma.

Dainora Ramanauskienė kūrė optinio meno inspiruotus kūrinius, šiandien vėl atgimstančius savo netikėtais sprendimais. Dailininkė Neringa Pavilionytė dėmesį atkreipė į romantiškuosius gamtos vaizdus. Kaip ir plenero kuratorius A. Obcarskas, kuris kūryboje išreiškia ne tik emocijas, bet ir gamtiškuosius fragmentus, jiems suteikia naujų formų ir, žinoma, nenutolsta nuo marinistinių motyvų.

Parodoje atsisakoma siužetinio pasakojimo – kiekvienas darbas tampa savarankiška emocine būsena. Žiūrovas kviečiamas „užpildyti“ drobę savo patirtimis, išgyvenimais ir asociacijomis. Tokia strategija primena universalią abstrakčios tapybos misiją – kalbėti apie tai, kas neišreiškiama žodžiais. Tad „Antaniniai obuoliai“ liudija, kad įkvėpimas neprivalo būti vien asmeninis – jis gali būti bendras, kolektyvinis. Ir galbūt būtent tokia kūryba padeda išsaugoti ištikimybę menui, nepasiduoti nuovargiui ir praradimo jausmui, kurį sukelia šiuolaikinės kultūros fragmentiškumas.

Kas? Tapytojų plenero VASARA NEMAJŪNUOSE’2025 darbų paroda.

Kur? Birštono kurhauze.

Kada? veikia iki rugsėjo 27 d.