Donelaitiškas pėdsakas

Tokios ypatingos sukakties proga neprošal pasidomėti, iš kur sėmėsi ilgametės stiprybės ši santuoka. Vienas iš atsakymų glūdi sutuoktinių šaknyse ir išties neatsitiktinėje pažintyje. Tai patvirtino ir pati deimantinė pora bei savo giminės šaknis tyrinėjęs A. Dumčius. Ši pavardė, anot A. Dumčiaus, prūsų – sūduvių/ jotvingių areale radosi XVII a. pabaigoje, o rašytiniuose šaltiniuose XVII a. antroje pusėje šią pavardę „Metuose“ lietuviškai įtvirtino Kristijonas Donelaitis, suteikęs kaimo seniūnui Pričkaus pavardę, kuri prūsiškai (dumczus) reiškė tą patį – galvočių, patarėją, vyresnįjį. Tas iš būrų kilęs Pričkus žuvo, gindamas juos nuo ponų savivalės. Na, o gausi Dumčių generacija kilo iš Sūduvos. Vienoje tos generacijos šakoje gimė Arimanto tėvas Stasys, tapęs Kauno savivaldybės brandmajoru, šauliu, 1942 m. nukankintas sovietų lageryje žiauraus tardymo metu.

Beveik pusantrų metukų Arimantas su mama Konstancija, Kauno kultūros rūmų tautinių šokių kolektyvo „Suktinis“ vodovė (ji buvo pirmoji lietuvė studentė, kuri vilkėdama tautiniu kostiumu, 1940 m. iššoko su parašiutu iš lėktuvo Aleksote vykusioje Aviacijos šventėje) su giminaite ir kaimyne buvo ištremti į Sibirą. „Įdomu tai, kad tuo pačiu 1941 m. birželio tremtinių ešelonu į Altajaus kraštą važiavo ir būsimoji mano žmona Ona Elona Kleizaitė su mama, – teigė A. Dumčius. – Laimei, abi mūsų šeimos nepateko prie Laptevų jūros, liko gyvos po nuožmaus bado, vidurių šiltinės ir kitų baisumų. Mama, gelbėdamasi nuo tikros pražūties, kartu su manimi 1947 m. pabėgo iš Sibiro į Lietuvą. Beje, šios sunkios kelionės metu man ne kartą teko lindėti dideliame mūsų lagamine, o mamai, papirkusiai vagono palydovą, slėptis jo nurodytoje vietoje tuomet, kai kai kontrolieriai tikrindavo keleivių bilietus, kurių neturėjome. Kaip ir dokumentų.“

Profesija: Kauno klinikų Kardiochirurgijos operacinėje operuojančiam širdį prof. A. Dumčiui talkina operacinės medicinos sesuo Liucija Bačiliūnaitė. Apie 1987 m. / A. Norkaus nuotr.

Į Lietuvą – anglių vagone

Pažįstami žmonės nuoširdžiai padėjo Arimanto mamai legalizuotis Kaune mergautine pavarde, tačiau jai teko su Arimantu vis keisti gyvenamąją vietą, darbus, kartu su sūneliu išgyventi partizaninio karo siaubą. Sidabro medaliu baigęs Kupiškio vidurinę mokyklą, Arimantas įstojo į Kauno medicinos institutą, ilgainiui tapo žinomu širdies chirurgu, vienu iš šiuolaikinės kardiochirurgijos ir modernios jos bazės, metodų kūrėju. 2009 m. A. Dumčiui buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos Respublikos gydytojo vardas.

Įdomu, kad tuo pačiu 1941 m. birželio tremtinių ešelonu į Altajaus kraštą važiavo ir būsimoji mano žmona Ona Elona Kleizaitė su mama.

Kardiochirurgo A. Dumčiaus, mokslininko ir visuomenininko veikla, atsiminimai, unikalūs jo pomėgiai, giminės istorijos tyrimai, darbas LR Seime 2004-2016 m. ir kita įvairi veikla plačiai pateikti paties profesoriaus parašytose keliose knygose. O koks A. Dumčiaus žmonos Onos Elonos Kleizaitės-Dumčienės nueitas gyvenimo kelias, giminės šaknys? Ji – kukli, bet visuomet pasitempusi, elegantiška moteris, kartais liekanti savo garsaus ir iki šiol itin aktyvaus vyro šešėlyje. Tačiau Ona Elona irgi gali didžiuotis savo šaknimis. Jos tėvas Zigmas Kleiza – tarpukario Lietuvos karininkas, teisininkas, šaulys, 1941 m. sovietų išvežtas į lagerį. Iš ten jis grįžo į Lietuvą leisgyvis, sverdamas 45 kg. Atsisakęs sovietų Lietuvoje bendradarbiauti su KGB, vėl buvo nuteistas kalėti. Šį kartą Pravieniškėse.

Onos Elonos mama pedagogė Sofija Marija (jos tėvai tarpukariu buvo žinomos, Paryžiuje licencijuotos, drabužių siuvyklos savininkai) su metų dukrele, kaip jau žinome, buvo atsidūrusios tremtyje Sibire. S. M. Kleizienė, kaip ir Arimanto mama, stengėsi ištrūkti iš Sibiro – 1947 m. ji patikėjo savo giminaičiui parvežti į Lietuvą dukrelę. Ona Elona pasiekė Tėvynę anglims vežti skirtame vagone. Baigusi Lietuvoje vidurinius ir aukštuosius mokslus, Ona Elona Kleizaitė dirbo inžiniere konstruktore buvusioje Kauno radijo gamykloje.

Pažintis: Arimantas ir Ona Elona pirmaisiais draugystės metais. 1963 m. / A. Norkaus nuotr.

Atvers naują puslapį

„Su Arimantu susipažinome M. Jankaus gatvėje buvusio Kauno medicinos instituto bendrabučio šokių salėje. Arimantas tada buvo Medicinos instituto penkto kurso studentas, o aš Politechnikos institute studijavau inžineriją. Dabar mes abu šviesiaplaukiai, – šyptelėjo pašnekovė, – o anuomet buvau tamsiaplaukė. Man iš pirmo žvilgsnio patiko tas šviesiaplaukis mėlynakis jaunuolis, palydėjęs mane po šokių namo. Po pusantrų metų draugystės sukūrėme šeimą. Tik vėliau išsiaiškinome, kad abiejų gimtasis miestas yra Kaunas, abu viename ešelone keliavome į tremtį, abiejų tėvai kentėjo lageriuose, abiejų mamos pedagogės ir abu mes – vienturčiai vaikai.“

O. E. Dumčiuvienė prisipažino, kad ji, kaip sakoma, greitai užsidega, o štai Arimantas buvo ir tebėra ramaus būdo. Tad visada geba ją „užgesinti“. Pašnekovė atkreipė dėmesį į kitą vyro bruožą – išskirtinį jo užimtumą, prie kurio jai teko priprasti per ne vieną jų bendro gyvenimo dešimtmetį. Gal dėl Arimanto baisaus užimtumo jam nelikdavo laiko bendroms kelionėms į užsienio šalis, tačiau jis visuomet, anot O. E. Dumčiuvienės, važinėjo su šeima po Lietuvą, lankydavo gimines ir liko ištikimas Kaunui.

Ši deimantinę santuokos sukaktį švenčianti pora džiaugiasi užauginusi sūnų Marių ir dukrą Jolantą, kurie sukūrė šeimas bei pasirinko medikų profesijas. Taigi, tėvo pasėta sėkla sudygo. Tikėkimės, kad Arimanto ir Onos Elonos Dumčių palikuoniams neteks jų tėvų, senelių ir tolimų protėvių dalia – kentėti svetimųjų jungo. Tegul jaunoji Dumčių kartą drąsiai eina pramintais į laisvę tėvų ir senelių gyvenimo takais, o 60 metų santuokos įžadus Įgulos bažnyčioje šiandien atnaujinsiantys Dumčiai atsiverčia dar vieno įstabaus jų bendro gyvenimo dešimtmečio puslapį.